Pasaulio ir Europos klasikinių šokių čempionė skaičiuoja ketvirtus metus Toskanoje. Šviesiaplaukei garbanei iš Lietuvos Italijoje patinka, nes saulė šviečia dažniau nei gimtojoje šalyje. Tačiau E.Daniūtė vis dar pasišaipo iš italų gyvenimo būdo ir kai kurių tradicijų, nes pripratusi prie lietuviškos tvarkos ji negali suprasti itališko atsainumo, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Edita greitakalbe beria sakinius ir lietuviškai, ir itališkai, smagiai ir garsiai juokiasi. „Tikrai esu laiminga, – nesigina. – Tik, žinoma, labai stinga laiko sau. Tiksliau, jo visiškai neturiu – arba dirbu, arba būnu su vaikais.“
Birželio 15 dieną ant Ligūrijos jūros kranto Livorne ji prisieks amžiną meilę dabartiniam savo šokių partneriui M.Gozzoli. Pora augina trejų metų Romeo, Editos dukterį iš pirmosios santuokos 11 metų Evitą, jos namuose dažnai lankosi ir Mirko duktė iš pirmosios santuokos 8-erių Brenda.
Editos vestuvės bus būtent tokios, apie kokias ji visada svajojo: su balta nuotakos suknele, tostais, žaidimais ir šokiais iki ryto! O kaip kitaip, kai pasveikinti Editos ir Mirko atvyks būrys jų draugų šokėjų iš viso pasaulio?!
Kai 2007-aisiais E.Daniūtė tekėjo už teisininko Mindaugo Vasiliausko, tai buvo tik formalumas – ji nenorėjo didelės puotos.
Po aštuonerių santuokos metų pora pasuko skirtingais keliais, o garsi šokėja meilę rado ant parketo – pradėjusi šokti su M.Gozzoli. Jis su ankstesne šokių partnere Alessia Betti laimėjo ir pasaulio, ir Europos čempionatus.
Titulus mėgėjų sporte E.Daniūtė rinko su ilgamečiu šokių partneriu Arūnu Bižoku. Tačiau 2007-aisiais, susilaukusi pirmagimės Evitos, Edita išgirdo pribloškiančią žinią: A.Bižokas jau su kita partnere ketina tęsti karjerą profesionalų šokiuose.
Nuoskaudos pasimiršo ir buvę partneriai vėl bendrauja. Juolab kad šokdama su M.Gozzoli ir Edita padarė įspūdingą profesionalios šokėjos karjerą. Jie dukart laimėjo pasaulio čempionatą, susižėrė krūvą kitų prizų.
E.Daniūtės lūpose žaidžia šypsena, o balse girdėti lengva ironija – į darbus įsisukusi šokėja pasišaipo iš savęs, kad tik dirbant jos negraužia sąžinė, jog šalia nėra vaikų. Tačiau šiomis dienomis prieš visus kitus rūpesčius nublanksta pasirengimas vestuvėms. Editos svajonių vestuvėms!
– Kokios bus tos jūsų svajonių vestuvės? – paklausiau E.Daniūtės.
– Suknelę siuva Egidijus Rainys. Lietuvos dizainerių darbai man ypatingi. Vestuvių vedėjas bus Vytautas Rumšas jaunesnysis. Tikiuosi, kad jis primins lietuviškas tradicijas. Man tai labai svarbu. Vytauto prašiau: sugalvok scenarijų, kad būtų kokio nors lietuviško veiksmo.
Italai vestuves švenčia labai keistai, be jokių tradicijų. Nei šeimos židinio perdavimo, nieko. Net vedėjo nėra. Mūsų vestuvių organizatorė italė nelabai supranta, ką tas vedėjas per vestuves veiks. (Juokiasi.)
Galima sakyti, kad man tai bus pirmosios vestuvės. Nes pirmąkart tuokdamasi jų nešvenčiau – tik susirašėme Palangos metrikacijos biure. Dar apsiverkiau, nes labai gaila savęs pasidarė, kaip čia aš tuokiuosi be suknelės.
Kadangi jau laukiausi Evitos, labai nenorėjau tų vestuvių, nes prastai jaučiausi. Bet mama pasakė, kad Lietuvoje negalima vaikų gimdyti nesusituokus, tad reikėjo susirašyti.
– Tad dabar atšvęsite iš širdies?
– Vestuvės bus didelės – susirinks 100 žmonių iš viso pasaulio. V.Rumšas klausė, kokiomis kalbomis kalbėti, tai sakiau, kad visomis, kurias tik moka. Tai bus tarptautinės vestuvės – vėliau reikės suskaičiuoti šalis, iš kurių į jas atvyks mūsų giminės ir draugai.
Bus labai daug draugų iš šokių pasaulio. Visi turės linksmintis ir bus labai smagu.
Didžiausia problema buvo rasti kokią mielą vietą, kur būtų galima leisti muziką iki ryto. Pasirodo, Italijoje tai yra problema. Vieta turi būti itin nuošali. O kaip visiems šokėjams pasakyti, kad vidurnaktį muziką teks išjungti?!
Bet galiausiai radome tokią vietą ant jūros kranto, kur ir duosime įžadus. Ten yra vieta diskotekai, tad bus labai smagi puota su daug šokių!
– Koks jūsų Mirko? Kuo jis jus sužavėjo?
– Aš jį įsimylėjusi buvau jau nuo 18 metų. (Šypsosi.) Mes drauge dalyvaudavome varžybose. Mirko – labai gražus, charizmatiškas ir nuostabus šokėjas, tad sunku jo neįsimylėti.
– Šie metai jums išskirtiniai. Neseniai įsikėlėte į naujus namus. Ar jau prisijaukinote juos ir apskritai Toskaną?
– Nauji namai pasitiko nesvetingai – kėdę kėliau ir akį prasikirtau. (Šypsosi.)
Apskritai su namo statybomis daug vargome. Buvo labai sunku rasti gerai dirbančių darbininkų. Dauguma pridaro klaidų. Atvažiuoja tų klaidų taisyti – pridaro naujų.
Viskas turėjo būti padaryta per metus, bet užtruko trejus. Gerai, kad viskas gerai baigėsi, nes prisiklausiau istorijų, kaip statybų įmonės ir bankrutuoja, ir visokių nesąmonių pridaro.
Neturėjome išeities – mums buvo būtinas naujas būstas. Mat šeima tapo itin didelė. Joje – trys vaikai. Ankstesniuose apartamentuose ėmė trūkti vietos. Be to, norėjosi, kad vaikai ir baseiną turėtų, ir gryno oro gautų, ir vasarą būtų galima smagiai namie laiką praleisti.
Nusipirkome sklypą su namo pamatais. Vieta graži, su vaizdu į jūrą, ant kalno, labai geras susisiekimas su Livorno centru ir mums su Mirko iki darbo netoli. Turėdami patirties dabar jau taip nerizikuotume – pirktume tik pastatytą namą.
Už jo statybas atsakingi turėjo būti architektas ir statybininkai. Bet jie nebuvo deramai atsakingi. Italai atsipalaidavę visose srityse, bet valstybė kažkaip funkcionuoja. Pas juos, kad ir ką darytum, visur viskas vėluoja, bet jie atsipūtę, jiems viskas gerai.
Dėl to man sunkiai sekasi prisijaukinti šį kraštą, nes trūksta lietuviško tikslumo. Esu smulkmeniška, tad man itin stinga profesionalumo visose srityse.
Lietuvoje beveik viską gali sutvarkyti telefonu arba internetu. Paprašei, kad specialistas atliktų darbą, jis ir atlieka. Čia vienas siunčia pas vieną, antras siunčia pas kitą, trečias irgi dar kur nors siunčia.
Kaip ir su statybomis: niekas nekaltas, kad kas nors ne taip padaryta, nes vieni kaltina vienus, kiti – kitus ir niekas už nieką neatsakingas.
Bet pagaliau įsikėlėme, pasisodinome palmę. Palmė prie namo – gal kiekvieno lietuvio svajonė. (Juokiasi.) Kaip tik svečiavosi mano tėtis, tai jis labai džiaugėsi ta palme.
Aplinka čia nuostabi. Ir bendrauti su italais labai smagu. Jie visada gerai nusiteikę. Tik nereikia jokių darbo reikalų su jais turėti. Atostogauti čia būtų stebuklų stebuklas. Evita iš pradžių klausinėdavo, kodėl jie visi visą laiką šypsosi?
Gal čia uždaras ratas: kuo mažiau atsakomybės, kuo mažiau atsakingas jautiesi už tam tikrus dalykus, tuo laimingesnis esi? Nei iš savęs, nei iš kitų per daug nereikalauji, todėl visiems viskas gerai.
Ir maistas čia labai skanus, nes daug įvairių vietinių turgelių. Todėl viskas šviežia, fermerių išauginta, sveika.
– Su Mirko Livorne treniruojate poras, patys dar šokate įvairiuose pramoginiuose renginiuose, rūpinatės savo mokykla Lietuvoje, rengiate stovyklas ir šokių turnyrus, o namuose dar tenka rūpintis vaikais. Kaip viską spėjate?
– Dienotvarkę susiplanuojame patys. Pati stengiuosi pasiimti Romeo iš darželio ir Evitą iš mokyklos. Su Romeo visada važiuojame išgerti natūralių sulčių, o jis dar ir deserto išsireikalauja. Tada paimu dukterį, o ji po mokyklos jaučiasi alkana, tad ieškau kokio sveiko užkandžio – Italijoje tai nelengva, nes restoranai pradeda dirbti tik vakare.
Su Mirko jo studijoje treniruojame profesionalus – pas mus atvažiuoja šokėjai iš viso pasaulio. Dažniausiai Mirko dirba su viena, aš – su kita pora. Darbas man patinka, todėl nuo jo nepavargstu.
– Spalio pabaigoje Prienuose ketvirtą kartą rengiamas Editos Daniūtės šokių taurės turnyras pirmąsyk bus tarptautinis. Stengiatės nestovėti vietoje?
– Subūriau gerą komandą, mums ir mūsų šokėjams neblogai sekasi, tad kodėl nepabandyti padaryti daugiau?
Lietuvoje vaikų šokėjų lygis aukštesnis nei Italijoje. Tik Italijoje tų vaikų daugiau, tad lengviau atsirinkti. Pas mus nedaug tų klasikinių šokių porų, nes lietuvių toks charakteris – visi nori būti čempionai. Jei ne čempionai, renkasi kitą specialybę. Protingi žmonės. (Juokiasi.)
O Italijoje visi sportuoja, nepaisydami rezultato. Su manimi šokti pradėję lietuviai, vėliau metę šokius, daug pasiekė kitose srityse – tapo bankininkais, direktoriais.
Evitai vis grasinu, kad jei prastai treniruosis, atsivešiu į Lietuvą ir ji bus paskutinė savo grupėje. Tai dabar ji to bijo ir labai atsakingai treniruojasi.
Vasarą Trakuose rengiame didelę stovyklą, tad Evitą su partneriu irgi ten tikrai atsivešiu.
– O ar randate laiko pomėgiams?
– Ne. Dabar tik dirbu ir vaikams vergauju. Neatsimenu, kada skaičiau knygą. Atostogaudama pasiėmiau, bet net ir tada nesugebėjau skaityti. Šiaip pagulėti man niekas neleidžia, o jei atsigulu su knyga, iškart užmiegu, nes nuolat trūksta miego. Su filmais – ta pati istorija.
Puikiai suprantu, kad reikia rasti laiko ir sau. Juk ir tenisą buvau pradėjusi žaisti, kai Evita paaugo. Ir sportuoti norisi, ir su draugėmis susitikti, ir į grožio saloną nueiti ar masažą pasidaryti. Galiu vardyti ir vardyti, ką norėčiau veikti, jei turėčiau laiko.
Dabar net į drabužių parduotuvę bėgte: kai jau tikrai nebeturiu, kuo apsirengti, stveriu, kas papuola, ir net nesimatuoju.
Po vieno šou Tailande keturioms dienoms su Mirko likome dviese paatostogauti Pukete. Buvo neįtikėtina! Bet... pradėjo graužti sąžinė, kad nesu su vaikais. Su jais būdama pavargstu, bet ir be jų man blogai. Taip sąžinė graužia, kad vos ne fizinį skausmą jaučiu.
– Su Mirko šokate tik renginiuose. Ar nestinga varžybų jaudulio, adrenalino?
– Aš jau buvau pavargusi ir jausdavausi kalta, kad negaliu pakankamai laiko praleisti su dukra. Buvau labai laiminga, kai viskas baigėsi.
Šokdami šou, adrenalino tikrai pakankamai gauname. Bet būtent varžybų man tikrai netrūksta. Gal Mirko trūksta labiau.
– Su Mirko drauge esate ir namuose, ir darbe. Abu treniruojate poras, drauge rengiate šou programas. Ar tarp jūsų neatsiranda trinties?
– Sakyčiau, kad priešingai – kuo daugiau projektų drauge turime, tuo artimesni tampame.
– Liepos 11 dieną švęsite 40-metį. Ar jaučiate bėgančius metus, ar ši riba jus verčia stabtelėti, susimąstyti, ką nuveikėte ar ko dar norėtumėte iš gyvenimo?
– Dažnai žmonės bijo pasakyti savo amžių, nes jiems atrodo, kad sensta ir viskas tik blogyn. Aš nebijau bėgančių metų, nes jie reiškia patirtį. Turint patirties lengviau gyventi, nes, teisingai gyvendamas, įgyji statusą visuomenėje, turi žinių, moki geriau organizuoti savo darbą ir laisvalaikį, sukaupi kapitalo gyventi patogiai.
Tikiuosi, kad mano darbui nėra amžiaus cenzo, tad dirbsiu, kiek norėsiu. Būna, žmonės sako, kad dirbsiu iki tiek metų, nes daugiau nebenoriu. Man mano darbas patinka, jis man padeda išlaikyti gerą sportinę formą, bendrauju su jaunais žmonėmis, kurie mane įkvepia.
– O ar turite svajonių?
– Galiu drąsiai pasakyti, kad pastaruoju metu visos mano svajonės išsipildo. Kad tik visi sveiki būtų. Tad didelių svajonių nebeturiu. Bet gal dar sugalvosiu.
Kaip trenerė svajoju, kad pasaulio čempionate viena mano treniruojama pora taptų čempione, kita užimtų trečiąją vietą.
O asmeniniame gyvenime viskas savo vietose. Gal tik norėčiau kada nors Mirko atsitempti gyventi į Lietuvą. Bet jis sakė, kad lietuviškai nesugebės išmokti.
Sunku italą iš Italijos ištraukti, kai čia gerai sekasi. Į Livorną atsikraustėme labiausiai dėl jo dukters Brendos. Ji gyvena su mama.
O Mirko dėl vaikų truputį pakvaišęs. Ir mano dukrą myli, ir savo dukrą myli, ir mūsų bendrą vaiką myli.
Tad Brenda su mumis praleidžia labai daug laiko. Kai Brenda yra, man truputį lengviau su Romeo, nes ji su juo žaidžia. Evita jau per didelė, jis jai jau trukdo.
– Ar berniuką auginti kitaip nei mergaitę? Koks jūsų Romeo?
– Romeo auginti daug sunkiau nei Evitą. Sūnus hiperaktyvus, nuolat laksto, visur lipa. Jis labai užsispyręs ir viskas turi būti taip, kaip jis nori. Vakar sugebėjo pats atsidaryti lauko duris, kol aviausi batus.
Tada dar nubėgau kažko pasiimti į kambarį, o jis, pagriebęs mano raktus, atsirakino automobilį ir jau ropštėsi ant priekinės sėdynės. Dar ir išvažiavęs būtų!
Jei jam rengiesi šildyti pieną ir ne jis paspaudžia pieno šildiklio jungiklį, didžiausia tragedija. Aš net kavos negaliu pati pasidaryti – būtinai jis turi paspausti jungiklį. Viską nori daryti pats. Bet kartais pačiam neišeina, tada pyksta. Dabar toks nelengvas amžius. Bet maži berniukai mamas gal labiau myli.
– Kuria kalba Romeo kalba?
– Dar paukštiška ta kalba – žodis lietuviškai, žodis itališkai.
– Evita pasuko jūsų pėdomis ir pradėjo lankyti sportinius šokius, net tapo savo amžiaus grupės Italijos čempione. Ar jūs pati treniruojate dukterį? Tikitės, kad šokiuose ji pasieks tokių pat aukštumų kaip jūs?
– Evita treniruojasi kitame klube. Kartais bandau ją treniruoti, bet duktė labai jautriai reaguoja į mano pastabas, tad stengiuosi nesikišti – nenoriu, kad dukra jaustų priešiškumą man, kad buvau griežta.
Pradžioje Evitą reikėjo truputėlį paspausti, bet ji turėjo lankyti kokio nors sporto treniruotes. Manau, kad sportuoti privaloma, nes šiuolaikiniai vaikai per daug laiko praleidžia prie televizoriaus ir telefono. Kadangi trūksta judėjimo, nesusiformuoja raumenys, vystosi skoliozė, kyla kitų bėdų.
Tad Evitai liepiau pasirinkti sporto šaką. Jos tėvo šeima mėgsta žaidimus kamuoliu – tinklinį, krepšinį, bet Evita kamuolio bijo. Ji bandė lankyti plaukimą, bet nepatiko. Tad pasirinko šokius. Iš pradžių tai buvo tik popamokinė veikla, bet pastebėjau, kad duktė talentinga, stipri, užsispyrusi, tad ėmė treniruotis rimčiau.
Lietuvoje vaikų sportinių šokių lygis labai aukštas. Italijoje – gana žemas, tad Evita čia psichologiškai gerai jaučiasi – tarsi superžvaigždė.
Nesitikėjau ir neplanavau, kad taip bus, bet ji turi nuostabų partnerį, gerai sutariame su jo tėvais. Tas berniukas – gal vienintelis Italijoje, tikęs mano dukteriai pagal ūgį. Evitai – tik 11 metų, o ji jau mano ūgio – 167 centimetrų.
Mirko dukteriai Brendai nepatinka šokti poroje, tad ji šoka disko, aerobikos tipo šokius. Brenda – labai guvi, lanksti ir talentinga mergaitė, tad manau, kad bus aktorė, gal pasirodys miuzikluose.
– Romeo irgi lenksite į šokius?
– Dėl Romeo tai tėtis turi neišsipildžiusią svajonę – futbolą. Jaunystėje Mirko ir šoko, ir žaidė futbolą – net profesionalu galėjo tapti. Bet kai reikėjo rinktis, mama jį nusiuntė į šokius.
Tad dabar Mirko nusprendė investuoti savo laisvalaikį ir jėgas į sūnų ir jau pradėjo treniruoti Romeo.
Sako: „Nėra greičio, kažkodėl spiria tik dešine koja, o reikia, kad spirtų ir kaire, nes nė vienas geras futbolininkas nespiria tik viena koja!“
Jis jau suplanavęs Romeo futbolininko karjerą. Romeo labai koordinuotas ir stiprus, tad gal ir bus futbolininkas.
– Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą? Ko labiausiai pasiilgstate?
– Parskrendu gana dažnai, nes treniruoju ir suaugusiuosius, ir vaikus. Mano šokių studijai gerai sekasi, tad tenka grįžti.
Pasiilgstu visko: tėvų, draugų, juodos duonos, šaltibarščių. Grįžusi kavinėje iškart tris porcijas šaltibarščių užsisakau. Padavėja į mane žiūri nesuprasdama. (Juokiasi.)
Ir Mirko labai patinka lietuviška virtuvė. Barščių ir Italijoje išverdu, net grietinės pakaitalą radau, tad pusė bėdos. Cepelinų neverdu iš principo, nes tai labai nesveikas ir kaloringas patiekalas. O šaltibarščiams Italijoje nerandu kefyro.
Man Lietuvoje viskas labai patinka. Dažniausiai skundžiamės, kad pas kaimyną žolė žalesnė, bet Lietuvoje man labai gera.
