„Stiliaus“ skaitytojams – apie kelias ponios Almos iki šiol neviešintas dienas, kurios pakeitė jos gyvenimą.
Ponia Alma ne taip dažnai dabar rodosi viešumoje, nes pavargsta nuo žmonių iki šiol jai rodomo didelio dėmesio.Bet mūsų pokalbis užsitęsė beveik dvi valandas.
Mačiau, kad jai miela prisiminti tą gyvenimo tarpsnį, kurį netikėtai padovanojo likimas, ir su šypsena papasakoti apie tekusius moteriškus rūpesčius.
– Ponia Alma, kokius jausmus išgyvenote anuomet, 1998 metų vasario 26 dieną, kai Jūsų vyras pirmą kartą buvo inauguruotas Lietuvos prezidentu? – pradėjau pokalbį su A.Adamkiene, kai saulėtą rytą susėdome elegancija dvelkiančioje Adamkų rezidencijos svetainėje.
– Bandysiu prisiminti... Viskas buvo nerealu, toks žodis geriausiai tiktų. Nes nebuvau įsitikinusi, kad Valdas laimės. Bet kodėl nepabandyti? Aišku, labai jaudinausi. Kokia didelė atsakomybė ant jo pečių.
Kai jis laimėjo, susizgribau, kad pirmą kartą neturiu... kuo apsirengti! Buvau iš Čikagos atsivežusi tik keletą kasdieninių rūbų.
Jau po pirmojo turo Rotušėje vyko Naujųjų metų sutikimas. Perverčiau spintą – nieko tinkamo! Mano bičiulė šviesaus atminimo Dalia Mieželienė pasiūlė savo rūbų. Bet man netiko nei dydis, nei jų stilius. Pagaliau su svetimais drabužiais jausčiausi ne aš. Ką daryti?
Visi sakė – važiuok į parduotuvę ir nusipirk! Tais laikais? Su vienu Valdo bendraminčiu lakstėme po Vilnių, nieko neradome. Vėliau mane nuvežė į kažkokią vokiečių parduotuvę, šiaip ne taip radau savo dydžio neblogą kostiumėlį. Bet po to problema dėl batų! – nusijuokė ponia Alma. – Tad man išpuolė tokie keisti rūpesčiai. Į Čikagą grįžti pasiimti rūbų nebebuvo laiko. Nuskridau ten tik prieš pat inauguraciją ir parsivežiau, kas man reikalinga. Problemų, ką man apsirengti, nebeliko.
– Neprašėte lietuvių dizainerių pagalbos?
– Dalia mane supažindino su Juozu Statkevičiumi. Juozas lakstė po parduotuves, ieškojo medžiagos, rado tik pilką. Kokybė nelabai tiko, bet ką darysi? Viskas vyko spontaniškai. Vilkėjau tą kostiumėlį, kai Valdas davė priesaiką Seime.
– Seime Jūs, atrodo, vilkėjote rožinės spalvos drabužį?
– Tai buvo jau per antrąją inauguraciją, 2004 metais. Tuomet problemos, ką apsirengti, jau nebuvo. Tik problema – ką išsirinkti? – linksmai prisiminė ponia Alma, kurios spintoje dabar susikaupė nemažai įvairioms progoms tinkančių rūbų.
– Ar Jūs turėjote daug darbo rengiant V.Adamkaus inauguraciją?
– Aš nedalyvavau rengiant inauguraciją. Mano nuomonės niekas neklausė. Supratau, kad turiu pati pasirūpinti bent tuo, kaip atrodysiu. Mūsų su Valdu nuomonės klausė tik dėl keturių vakarinių pokylių, kokius žmones norėtume matyti.
– Ar spėdavote nors persirengti per tuos pokylius, kurie vyko Sporto rūmuose, Rotušėje, Chodkevičių rūmuose ir Prezidentūroje?
– Ką jūs, tam nebuvo laiko! Tada mums buvo laikinai skyrę namą Z.Sierakausko gatvėje, kaip išvažiavau po pietų, vilkėdama mėlyną suknelę ir švarkelį, taip ir atrodžiau per visus pokylius. Dabar ta suknelė yra Kaune, Valdo muziejuje.
– Ar nutiko kokių netikėtumų per tą ilgą vakarą?
– Visko buvo. Pirmas mūsų sustojimas buvo Sporto rūmuose. Ten buvo sukviesta labai daug žmonių iš visų Lietuvos rajonų. Norėjome, kad šventė būtų visiems. Žmonės norėjo prieiti, nusifotografuoti, apsauga net neišlaikė žmonių spaudimo.
Kai išėjome iš rūmų važiuoti į Rotušę, pamačiau, kad Valdo marškinių rankovė tabaluoja, nebėra auksinės sąsagos. Jam specialiai buvau nupirkusi. Matyt, iškrito per spūstį.
Ką daryti, juk prezidentui nedera taip pasirodyti? Rankovės nepatrauksi, kas nors tuoj užfiksuos tokią detalę. O laiko visai nėra. Ką gi, strimgalviais lėkėme į Z.Sierakausko gatvę, namie suradau kitas ir įsegiau. Marškinių persivilkti ar man suknelę pasikeisti laiko nebuvo.
Iš Rotušės važiavome į Chodkevičių rūmus, o iš ten atlėkėme į Prezidentūrą. Buvome jau visai nusibaigę.
– Aš jau pasimečiau tarp tavo visų kostiumėlių, jų tiek daug yra, kad aš nieko nebesuprantu, – pajuokavo V.Adamkus, kantriai klausydamasis moterų pokalbio.
– Prezidente, tuoj pakalbėsime ir apie Jūsų smokingus, – pažadėjau Prezidentui, ir jis tik skėstelėjo rankomis – jei reikia, tai reikia.
– Mėlyno švarkelio atlape Jūs segėjote labai gražią segę. Ji Jums buvo svarbi detalė?
– Taip, atspėjote, labai svarbi. Tai mano mėgstamiausias papuošalas, pati gražiausia mano segė. Ją Valdas man padovanojo vedybų 25-mečio proga.
– Sumokėjau gal 20 000 dolerių, tais laikais buvo labai didelė suma. Bet buvo verta, nes Almai labai patiko, – įsiterpė V.Adamkus, su įdomumu klausęsis mūsų pokalbio. – Atnešti jums tą segę? – pasisiūlė.
– Ačiū, Prezidente, jei leisite, ją nufotografuosiu.
Bet net prezidentai nesugeba ką nors surasti savo žmonų spintose. Segę ponia Alma atnešė pati.
– Segė yra iš perliukų, safyrų, o viduryje geltonas deimantas, – paaiškino rodydama juodo aksomo dėžutėje gulinčią segę.
– Bet inauguracijos vakarą Jūs ir pati atrodėte nuostabiai – puikus makiažas, papurenti plaukai. Ar daug laiko sugaišote tam grožiui?
– Aš pati visai nemoku pasidažyti. Mane pagrimavo atėjusi vizažistė, pašukavo ir per visus pokylius net neturėjau laiko žvilgtelėti į veidrodį, kaip aš atrodau. Sakote, gražiai.
Bet kai mane padažo ir aš pažiūriu į veidrodį, nustembu – negi čia aš? – nusišypsojo ponia Alma. – Nemėgstu.
Bet aš nelabai tuo patikėjau. Nors kalbėjomės rytą, ji mane pasitiko švelniai pasidažiusi lūpas, vilkėdama kreminės spalvos nertinuką ir kelnes, kurie harmoningai derėjo prie svetainės fotelių spalvos. Ponios Almos elegancijos galėtų pavydėti ne viena žymi Europos moteris.
– Inauguracijos rytas. Prabudote ir nerimas? Kaip praeis šventė, kaip seksis vyrui? Juk visa Lietuva laukia inauguracijos ceremonijos. Nereikėjo išgerti kokių raminamųjų vaistukų?
– Ne, nereikėjo. Aš labiau rūpinausi, ar viskas gerai mūsų svečiams. Atvažiavo iš Amerikos daug draugų, giminių su vaikais.
Pilnas namas svečių. Ačiū Dievui, kad tame Z.Sierakausko name buvo 7 miegamieji. Tad man labiau rūpėjo, kad jie nebūtų nusivylę, kad spėčiau parodyti dėmesio.
Neturėjome jokios pagalbos virtuvėje, reikėjo visiems kartu gamintis pusryčius inauguracijos rytą, o tada jau išvykti su Valdu į renginius.
– Sakėte, kad nedalyvavote inauguracijos komisijos darbe, bet turbūt vakariniai priėmimai buvo ir Jūsų rūpestis? Kokius žmones pakviesti, kur juos priimti?
– Rinkimų metu Valdui talkino labai daug žmonių. Kaip jiems kitaip atsidėkosi? Kiekvienam laiško neparašysi. Todėl tie vakaro renginiai ir vyko keturiose vietose.
Kaip tautai aš pasirodysiu, kaip atrodysiu, nelabai dėl to rūpinausi. Juk prezidentu išrinko Valdą, o ne mane.
Tačiau supratau, kad privalau atrodyti gerai, nes dabar tokios mano pareigos. Iš prezidento žmonos taip pat sprendžiama apie valstybę.
– Tą dieną mes neturėjome jokio asmeninio pergyvenimo – aš laimingas, mane inauguravo Lietuvos prezidentu, laimėjau rinkimus ar panašiai. Ne. Apie tai mes abu visai negalvojome ir apie tai nesikalbėjome, – pritarė žmonai ir V.Adamkus.
– Sporto rūmuose susirinko labai daug žmonių, gal du tūkstančiai, deleguoti iš visos Lietuvos.
Nesitikėjome, kad bus tiek daug. Susirūpinau, ar užteks maisto? Ir pritrūko. Bet gerai, kad sužinojau jau po to, būčiau labai išgyvenusi.
Po to, Rotušėje, vėl rūpinausi, ar užteks vaišių svečiams? Ten visko užteko. Paskui Chodkevičių rūmuose vėl viskas buvo gerai. Su Valdu buvome aptarę, kad kiekvienoje vietoje bus mūsų atstovas, kuris ir prižiūrėjo.
Prezidentūroje man jau nebereikėjo rūpintis. Ten viskuo pasirūpino rinkimų štabas, – prisiminė A.Adamkienė.
– Kitą dieną Prezidentūroje vyko ir penktasis pokylis iš Amerikos atvykusiems V.Adamkaus kolegoms?
– Taip. Aš nuolat galvojau – Valdo kolegos atvyko iš toli, koks 100 žmonių. Juos būtinai reikėjo pakviesti. Ir giminės. Negalėjo išvykti net nepamatę Prezidentūros.
Todėl kitą dieną padarėme priėmimą Baltojoje salėje su furšetu, muzika. Buvo labai smagu, ilgai užsisėdėjome, kol vaikus reikėjo vežti miegoti.
Bet smagu buvo per visus pokylius. Ir Sporto rūmuose buvo papuoštos sienos, sukurta šventinė nuotaika.
Tai tik tokie buvo mano rūpesčiai, labai paprasti. Kaip šeimininkės – kad visi būtų pavalgę, turėtų rankšluosčių, minimalių patogumų. Tai daryti buvau įpratusi ir Amerikoje, mūsų turėtoje Tabor Farmoje.
Visą tekstą skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
