Valda nesuka galvos, kad jos laikrodis tiksi, kad gyvenimas žaibišku greičiu lekia į priekį, ir sausį, kai ji taps motina, jau bus atšventusi 39-ąjį gimtadienį.
„Čia – tik įsitikinimai. Niekas nieko netiksi. Mano mama gimė, kai močiutei buvo 42-eji. Tais laikais! Šiais laikais visai kitaip tie laikrodžiai tiksi – viskas pasislinkę gerokai į priekį.
Monica Bellucci pirmą vaiką gimdė 39-erių, antrą – 45-erių. Tiesiog kaip tu manai, taip ir yra. Jeigu manai, kad tas laikrodis tiksi, tai tiksi. Jeigu manai, kad netiksi, tai ir netiksi“, – dėsto V.Bičkutė.
Pirmąjį kūdikį ji nori pagimdyti gimdymo namuose Vilniuje. Anot Valdos, kai pirmas kartas, geriau, kad viskas būtų maksimaliai saugiai, su medikų priežiūra. Mindaugas planuoja dalyvauti gimdyme.
„O dabar reikia ramiai to laukti“, – sako gerai nusiteikę sutuoktiniai.
– Kokia buvo pirma reakcija, pirma emocija, kai sužinojote, kad laukiatės?
Valda: Meilės žmonėms pliūpsnis. Aš myliu žmones, bet dabar ta meilė sustiprėjo. Juk kiekvienas žmogus buvo toks stebuklėlis mamos pilvelyje ir kiekviena mama sužinojo tą naujieną.
Ir kaip ji jautėsi tada? Juk nė vienas žmogus neatsirado be šito stebuklo.
Mindaugas: Iki to, kol sužinojome, dar buvo tokių spėjimų. Vienu metu aš pasakiau: tau reikia pasitikrinti. Paskui dar vienas žmogus, pamatęs Valdą, pasakė: tu nėščia.
Valda: Kai supratau, kad jau tikrai reikia pasitikrinti, Mindaugas kaip tik buvo Šveicarijoje. Svarsčiau: turbūt reikėtų jo sulaukti, nedarysiu nėštumo testo viena. Bet dar dvi dienos, kol jis grįš, o aš taip spurdu, taip norisi sužinoti.
Neištvėriau ir nusipirkau tą testą. Bet jis nieko neparodė – nei taip, nei ne. Ir iš karto nusmelkė nuojauta – vaikelis nori pasirodyti, kai mes būsime kartu. Vaikeliui labai svarbu, kad mes kartu sužinotume tą naujieną. Taip ir buvo.
Per šias Velykas Mindaugas pasikrikštijo. Taip nutiko, kad vaikelis atėjo iš karto po krikšto. Iš karto. Gyvybės davėjas – Dievas, ne kitaip. Tai – kaip jo malonė, kaip palaiminimo ženklas.
– Su kokia nuotaika pasitinkate motinystę ir tėvystę?
Valda: Man tai – labiau misija. Galvodavau – Dieve, jeigu mes, aš ir Mindaugas, galime būti naudingi kokiai nors sielai jos kelyje, jos vystymesi, galime jai duoti tai, ko jai reikia, aš su džiaugsmu tai priimsiu. Man motinystė – labiau misija, o ne tai, kad, oi, aš nebūsiu visavertė, jei neturėsiu vaikų.
Mindaugas: Aš labai džiaugiuosi. Aišku, norėjau turėti vaiką.
– Ne visos moterys nėštumą pakelia lengvai. Kaip jaučiatės?
Valda: Pirmaisiais mėnesiais, kaip ir dauguma moterų, jaučiausi nekaip: ir pykindavo, ir vemdavau. Nei valgio gaminti galėjau, nei ką nors kita daryti. Nuo kvapų pykindavo. Tik užuodžiu kavos kvapą – iš karto bloga.
Vilniuje, atrodo, net visų automobilių gumines padangas užuodžiu, tiesiog nėra kur dėtis, taip sujautrėjęs organizmas. Todėl stengiuosi kuo daugiau būti tėviškėje ir mamos globoje. Ten nuosavas namas, kiemas, sodas, gali išeiti į gryną orą.
Mindaugas: Didžiausia kvepalų ir namų kvapų specialistė ir fanatikė staiga atmeta visus savo kvepalus ir visus kvapus.
Net ir mano kvepalus, teko jų atsisakyti. Man tenka atsisakyti kavos, dėl ko dieną būna sunku. Nebent galiu jos išgerti slapta arba kitame kambaryje.
– Ar paisote sveikos mitybos? Juk nėštukės stengiasi maitintis kuo sveikiau.
Valda: Ne, nepaisau, nes džiaugiuosi, jei galiu ką nors suvalgyti. Buvo labai sunku iš viso ką nors valgyti. Kurį laiką valgau labai mažai. Ir svoris nukrito.
Mama juokiasi – kas čia per nėščioji, jei tokia plona? Negaliu valgyti, ir viskas. Nuo kvapų pykina, maistas atrodo baisiai.
Atsirado antgamtiška savybė jausti chemikalus maiste. Galėčiau būti kaip indikatorius. Ragauji ekologiško jogurto, kuris buvo nuostabus, ir jauti, kad net kartu nuo jame esančios chemijos, – to niekada nejausdavau. Su visu maistu taip. Negaliu nieko kepto valgyti, net pažiūrėti į tai negaliu.
Neįsivaizdavau, kad organizmas taip gali reaguoti. Prisiversti ką nors suvalgyti reikia pastangų. Turi ilgai medituoti – ką aš čia galėčiau suvalgyti, ką organizmas priimtų, kad nors kas būtų skanu.
– Jeigu vyras ką nors gaminasi sau, jūs puolate slėptis kitame kambaryje?
Valda: Panašiai. Bet jis tai daro labai rūpestingai. Būdavo taip, kad mes galėdavome pavalgyti tik mieste gryname ore.
Gerai, kad kaip tik tada prasidėjo šiltasis sezonas, eidavome valgyti į Vingio parką lauko kavinėse. Aš ką nors užsisakau, paragauju ir atiduodu Mindaugui.
Gal ką nors kita pavyks suvalgyti? Vėl paragauju ir vėl atiduodu Mindaugui. Jam visko dvigubai tekdavo. Jis valgydavo už du, ne aš. Bet jau eina ketvirtas nėštumo mėnuo, jau geriau.
– Ar pasikeitė Valdos charakteris laukiantis vaikelio? Ar tapo geresnė, ar piktesnė, ar emocingesnė?
Mindaugas: Niekada nepagalvojau apie tai. Nepastebėjau jokių pokyčių. Tu – normali. Tu – puiki. Tu – nuostabi. Aš labai džiaugiuosi, kokia esi. Kokių nors išskirtinių dalykų neatsitiko.
Valda: Bet kad mane pykina.
Mindaugas: Manau, ji puikiai tvarkosi su tuo. Ji man sako, kad jaučiasi kaip du mėnesius apsinuodijęs žmogus. Aš žinau, kaip jaučiasi žmogus, apsinuodijęs vieną, dvi dienas.
Visą tekstą skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
