Keleriems metams į savęs paieškas paniręs atlikėjas ryžtingai teigia: „Dabar mano gyvenimo linija aiški – muzika.“
Pramogų verslo skonį P.Daunys pirmą kartą pajuto dar baigdamas mokyklą. „Chorų karai“, „Lietuvos talentai“, „Šok su manimi“, „X faktorius“, „Lietuvos balsas“ – vaikinas išbandė jėgas visuose populiariausiuose televizijos projektuose ir akimirksniu pelnė merginų numylėtinio etiketę.
„Noriu būti laimingas“, – kadaise nuo scenos garsiai prisipažino Petras ir leidosi į profesines bei asmeninio gyvenimo paieškas.
Televizijos galia išpopuliarinti talentus davė naudos. Šiandien P.Daunys ne tik dainuoja, bet ir veda radijo laidas bei renginius, o netrukus pristatys pirmąjį vienuolikos dainų albumą.
Anot vyro, meilę muzikai jis paveldėjo iš tėčio – gitaros virtuozo, grojusio populiariame pajūrio ansamblyje „Estradinės melodijos“, Stasio Daunio.
Jo vardas anuomet skambėjo greta tokių scenos grandų kaip Edmundas Kučinskas, Stasys Povilaitis ir Simonas Donskovas. Deja, tėčio Petras neteko būdamas vos metukų.
„Jį pražudė plaučių vėžys, – į nelengvus prisiminimus leidosi P.Daunys. – Kai sutinku jo pažįstamų, vis įsitikinu, kad tėtis buvo kietas bičas.
Mano močiutė išgyveno tremtį, Sibire jis ir gimė. Pirma močiutės dukra mirė, o jam pavyko. Tėtis išmoko groti bosine gitara.
Kadangi turėjo puikią klausą, Lietuvoje prasidėjus pasaulinio garso dainų perrašinėjimo manijai imdavosi pačių sudėtingiausių kūrinių. Juos su grupe atlikdavo legendiniame restorane „Birutė“, kur dirbo meno vadovu.
Tėtis turėjo gerą skonį, stilių, parako ir energijos, dar buvo ir labai verslus, nes Palangoje šeimai pastatė namą.“
– Tėčio istorija jus ir stumia į priekį muzikiniame kelyje?
– Gal ne tiek stumia, kiek įkvepia, padrąsina, suteikia stiprybės, pasitikėjimo bei tikėjimo, kad gyvenime viskas įmanoma.
– Tačiau teko ir nuklysti nuo kelio. Kaip tapote emigrantu Londone?
– Aš ir pats nežinojau, kodėl išvažiuoju. Po mokyklos baigimo įstojau į universitetą Lietuvoje, bet supratęs, kad teisininko profesija – ne mano pašaukimas, pasirašyti dokumentų taip ir neatvykau.
Mano sesuo jau kurį laiką gyveno Londone. Vieną dieną paklausiau jos, ar galėčiau atvykti. Ji neprieštaravo, tad netrukus laimės ieškoti išvykau į Angliją.
Ten praleidau lygiai metus. Įsidarbinau prabangiame restorane „Nobu“, kuriame dirbo sesuo. Čia lankosi pasaulinio garso žvaigždės, milijardieriai. Teko ir Johnny Deppui ranką spausti, ir Bruce’ą Willisą aptarnauti.
Dar dirbdamas restorane įstojau į universitetą. Kadangi nuo vaikystės žaidžiu krepšinį, o krepšininkų universitetams Anglijoje trūksta, man pasiūlė labai geras sąlygas – nemokamą mokslą bei apgyvendinimą.
Iš šalies atrodo visai neblogai: turėjau kur gyventi, greitai susiradau darbą, gavau pasiūlymą nemokamai studijuoti ir sportuoti. Viskas kaip sviestu patepta.
Galėjau tiesiog plaukti pasroviui. Tačiau viską pasvėręs supratau, kad noriu į Lietuvą.
– Ar Londone buvo galimybių muzikuoti?
– Bičiuliai pakvietė dalyvauti vietos lietuvių bendruomenės talentų konkurse. Ant scenos lipome su draugu ir mums pavyko visus nugalėti.
– Jums tai buvo reikšminga pergalė?
– Žinoma, aš gyvenime labai tikiu ženklais. Ten susipažinau su akordeonistu Martynu Levickiu, kuris tuo pat metu dalyvavo „Lietuvos talentuose“ ir tapo nugalėtoju. Kai grįžau į Lietuvą, būtent jis mane pastūmėjo užsiregistruoti į šį šou.
Kadangi atranka jau buvo pasibaigusi, Martynas rekomendavo mane prodiuseriams žadėdamas, kad jie nepasigailės. Nespėjęs į atranką buvau pakviestas iš karto pasirodyti eteryje.
Turbūt dabar pasirodymams taip atsakingai nesiruošiu kaip tuomet. Paprašiau bičiulio pritarti gitara, ir visi – a.a. Vytautas Šapranauskas, Rūta Ščiogolevaitė, Marijus Mikutavičius – liko sužavėti.
Kai parodė per televiziją, užklupo dėmesys, padidėjo draugų ir gerbėjų gretos. Likau penktoje vietoje, tačiau buvau pakviestas dalyvauti šou „Šok su manimi“.
Poroje su fantastiška šokėja Sandra Saikauskaite dirbome 8–9 valandas kasdien, labai stengėmės ir visuomet sulaukdavome komisijos komplimentų.
Mums nuo pat pradžių buvo prognozuojama pergalė. Deja, po 10 savaičių iškritome. Supratau, kad televizijai labiau patinka pasimaivymai, o ne tikri šokiai.
Tačiau nespėjus iškristi iš „Šok su manimi“ sulaukiau prodiuserio Sauliaus Urbonavičiaus-Samo pasiūlymo dalyvauti „X faktoriuje“. Deja, iškritau po 3 laidų.
– Kodėl jums nepasisekė?
– Televizija iškėlė mane staigiai ir aukštai. Nesijaučiau žvaigžde, buvau studentas ir gyvenau nuomojamame bute su draugu, bet gerbėjų tikrai turėjau. Todėl nesuvokdavau, kodėl nesugebu surinkti bent kelių šimtų balsų.
Televizija suformavo mano tapatybę: talentingas gražuoliukas, merginų numylėtinis.
Na, o mano klaida buvo neteisingas mąstymas – maniau, kad po projektų patys prodiuseriai turi su manimi susisiekti, siūlyti darbus, dainas.
Deja, viskas rutuliojosi ne taip, kaip tikėjausi. Supratau, kad kelias nebus lengvas, tad reikėjo nuspręsti, ar toliau noriu užsiimti muzika, ar turiu ieškoti kitos veiklos. Svarstymai truko keletą metų.
– Kuo tą laiką užsiėmėte?
– Niekam nesisiūliau ir pats savęs nespaudžiau. Kažkiek pakoncertuoti tekdavo, nes patys organizatoriai su manimi susisiekdavo.
Tuomet turėjau kitų projektų, veiklos, net šiek tiek užsiėmiau verslu. Galiausiai supratau: jei noriu dainuoti, privalau tai daryti profesionaliai.
Supratęs, kad vis dėlto noriu būti scenoje ir tai daryti tik profesionaliai, kreipiausi į Rositą Čivilytę. Žinojau, kad ji tikrai pasakys, ar verta veržtis į sceną, ar ne.
Žinoma, tai buvo iššūkis, teko taupyti, nes vienos pamokos kaina – 50 eurų. Kadangi buvau labai užsivedęs, pamokas pusę metų lankiau triskart per savaitę.
– Ar tos pamokos buvo vertos įdėtų lėšų?
– Rosita man daug padėjo ir lavinant vokalą, ir psichologiškai. Ji mane ir pastūmėjo dalyvauti „Lietuvos balse“. Nenorėjau grįžti į televiziją, bet sulaukęs paskatinimo ir gražių žodžių nesusilaikiau.
Tačiau ir vėl įsitikinau, kad neverta žaisti žaidimo pagal nevienodas taisykles. Žinojau, kas lauks, bet vis tiek nuėjau ir vėl gavau per snapą. (Juokiasi.)
– Sakėte, kad po projektų kaskart laukdavote prodiuserių, vadybininkų pasiūlymų. Ar pavyko sulaukti?
– Kol kas dirbu vienas – nepavyko su niekuo rasti tarpusavio ryšio. Tai ne atstovavimas logistikos kompanijai, o asmeninė vadyba, kur kalbama apie žmogaus talentą.
Man atrodo, kad dauguma, ypač senbuvių vadybininkų, elgiasi labai neatsakingai, o dažnai ir savanaudiškai. Man ir taip sunku pasitikėti žmonėmis.
– Išbandėte ir darbą radijuje. Kodėl paslaptingai dingote iš eterio?
– Mane išmetė iš darbo. Matyt, sudrumsčiau vandenis ten, kur nereikėjo.
– Jūsų, kaip menininko, kelias nelengvas – ne tik planuoti, bet ir motyvuoti save tenka pačiam. Gyvenate gana toli nuo mamos ir sesers. Ar yra šalia žmogus, į kurį galite atsiremti?
– Tokio artimo žmogaus neturiu. Mama ir sesuo gyvena toli, o daugiau artimųjų kaip ir nėra. Tėtis miręs, draugai, antrosios pusės keičiasi.
Taip, jaučiuosi vienišas, bet jei liūdnos mintys aplanko, stengiuosi jas nukreipti į kokią nors naują veiklą ar darbus. Didžiausia motyvacija man – svajonės.
– Žmonės meno sferoje ne visuomet gali pasigirti stabiliu atlyginimu. Ar pavyksta vienam tvarkytis su finansais?
– Visada žinojau, kad užsidirbti nėra lengva. Mano šeima niekada nebuvo pasiturinti. Mama mus augino viena, tad tam tikri gyvenimo etapai buvo sudėtingi.
Pamenu akimirkas, kai mama uždirbdavo vos minimumą ir tekdavo visą savaitę valgyti bulves. Ji niekada negalėjo man padėti finansiškai, sesuo taip pat turėjo savo gyvenimą ir rūpesčių.
Tad šalia dainavimo tenka užsiimti ir kitokia veikla: dirbau radijuje, pradėjau vesti renginius. Stengiuosi taupyti.
Po truputį leidžiu kūrinius ir ruošiuosi albumo pristatymui – iki tikslo liko trys dainos. Reikia dar ir vaizdo klipų, ir įvaizdžio detalių...
Viskas kainuoja, o man norisi profesionalumo ir kokybės. Vis dėlto neseniai įsigijau butą ir tuo nuoširdžiai džiaugiuosi!
– Jeigu ilgą laiką šalia žinomo žmogaus nėra antrosios pusės, neretai ima sklisti gandai apie jo netradicinę lytinę orientaciją.
– Esu girdėjęs, kad jų sklandė ir apie mane. Neėmiau į galvą. (Juokiasi.) Pramogų versle apkalbų begalė. Gaila, šiemet nespėjau dalyvauti gėjų eitynėse.
Norėjau padėkoti jiems – jeigu būčiau homoseksualus, jų dėka nebijočiau apie tai pranešti garsiai.
– Ar yra kokie nors išskirtiniai išvaizdos, charakterio bruožai, kurie jus nuginkluoja?
– Prieš pradėdamas draugauti su Marija (dainininke Marija Grabštaite. – Red.) intensyviai ieškojau moters. O kalbant apie darbus, kur ieškojimas ir pastangos labai padeda, susidėjęs rankas laukiau, kol supratau, kad posakis „kas ieško, tas randa“ meilėje – ne man.
Suvokiau, kad jei tai sukeisiu vietomis, gyvensiu našiau. Nusprendžiau dirbti taip, kaip ieškau moterų: stengtis visur lįsti. O moters – laukti. Jaučiu, kad tai buvo geras sprendimas ir kad ta mano meilė ateis.
Mūsų su Marija santykius sugriovė viešumas. Šią pamoką išmokau ir tokios klaidos daugiau nekartosiu.
– Gal tas didžiulis noras sutikti mylimąją kilo iš to, kad pasąmonėje trokštate darnios, pilnos šeimos, kurios pats neturėjote?
– Šeima man – pirmoje vietoje. Tėtis anksti mirė, santykiai su mama gana šalti, sesuo užsienyje, tad ją pavyksta pamatyti tik kartą ar du per metus. Kai yra šeimos trūkumas, svajoji apie didelę, gražią ir laimingą šeimą.
Turbūt aukštesnės jėgos apdovanojo mane gebėjimu matyti žmonėse daugiau, nei jie pasako, nes pastebiu, kiek daug aplink nelaimingų žmonių, nebūtinai porose, – visapusiškai. Norisi jiems palinkėti laimės.
– Ar kada nors turėjote aiškų planą, iki kokio amžiaus sukursite asmeninę laimę? Daugelis iki šiol skuba tai padaryti iki 30-ies.
– Niekada jokio plano neturėjau. Kažkas gerai pasakė: „Svarbiausia ne kiek tau metų, o ką per juos nuveikei.“
Šį posakį sužinojau neseniai, tačiau juo vadovaujuosi nuo vaikystės. Man skaičius visai nerūpi.
