Susitikome su muzikanto ir fotografės šeima ten, kur lietus tampa draugu, o ne priešu. Lydima vasariškai gaivios atbundančio miško melodijos šildžiausi Lino ruošta burokėlių ir baravykų sriuba, drauge su juo vaikščiojau po Saulei, Irmai, Linui bei jų tėvams puikiai pažįstamas vietas ir tarsi kartu išgyvenau senovinės sodybos istoriją.
„Čia – mano senelio knygos“, – sakė Linas, įžengęs į mediena ir meile šeimai kvepiančią tvirtovę. „O čia – senelio kurti dirbiniai“, – rodydamas į kitame name pūpsančias išdrožinėtas skulptūrėles kartojo jis.
Trumpam grįžti į praeitį leido ir autentiškas kluonas, kuriame drauge su bičiuliais vyras rengia jau kasmetiniu tapusį privatų muzikos festivalį.
Tai patvirtino daug girdėjusią sieną puošiantis plakatas su iškalbingu Lino antrojo solinio albumo pavadinimu – „Laiko mašina“. Tuo metu Irma jau ruošėsi fotosesijai, o Saulė sapnuose girdėjo tėčio patyliukais niūniuojamas dainas.
Staiga ir mane pačią užplūdo ramybė. Jaučiau, kad apsilankiau namuose, kuriuose gyvena pati tikriausia meilė, o ir pasipylęs lietus maloniai glostė veidą ir visai nebepykdė.
– Su Irma sodybą įsigijote prieš dešimtį metų. Kaip kilo idėja įsikurti būtent čia?
– Labai atsitiktinai. Bet, sakoma, atsitiktinumų nebūna. Po to, kai nusipirkome šią sodybą, netrukus sužinojome, kad aštuoni kilometrai nuo čia yra Bagotoji – mano močiutės tėviškė. Sako, protėvių kraujas vis tiek traukia.
Traukia į tas vietas, kur jie gyveno. Matyt, taip išėjo intuityviai. Žinoma, privalumas, kad sodyba yra netoli Kauno, tokiame gražiame gamtos prieglobstyje...
Tačiau pagrindinis motyvas ją įsigyti buvo noras atvykti į vietą, kuri nėra nuomojama ir turi kažkokią aurą, kuri nuolat keičiasi, nes skirtingi žmonės į ją įneša savo energetiką.
Taip pat norėjosi turėti tokį privatų gamtos lopinėlį. Kai keliaudavome pas indėnus, matydavome, kad jie gyvena gamtoje, myli, džiaugiasi ja.
Gyveni mieste, tarp gatvių ir šviesoforų, tarp tokio didelio chaoso. Nesakau, kad tai yra blogai. Bet ateina metas, kai pasiilgsti gamtos ir nori kur nors atvykti ne su palapinėmis, o truputėlį patogiau. Vasarą tikrai stengiamės čia praleisti kuo daugiau laiko.
– Ar daug laiko prireikė, kol įsikūrėte?
– Kai įsigijome sodybą, jau buvo galima gyventi senajame name. Mes čia atšventėme net keletą Naujųjų metų. Gyvenome ten, statėme šitą pirtelę, uždėję čerpes laukėme, kol jos susislėgs, kada bus galima langus dėti... Praėjo dveji metai.
Vienais metais tvenkinį iškasėme, kitais pirtelę pastatėme, dar kitais užsiėmėme senojo namo renovavimu. Daugelis patarė nugriauti svirną. Bet aš nesu linkęs griauti ir iš naujo statyti. Tie seni sodybų pastatai, nors jau susmegę, turi gerą dvasią. Namus įrenginėjome kartu su Irma.
Tai buvo mūsų komandinis darbas, kaip ir visa kita: mes kartu keliaujame, kartu atostogaujame ir dirbame, liūdime ir džiaugiamės.
Viskuo stengiamės dalytis. Ir dėl sodybėlės tarėmės kartu. Ją atgaivinome po truputėlį. Reikalų neskubinome.
– Gyvenate miškų apsuptyje. Ar pasinaudojate jų teikiamais malonumais?
– Taip, keletą kartų rudenį norisi išeiti į mišką pagrybauti. Bet ne dėl pilnos grybų pintinės. Įdomus yra pats procesas, po mišką smagu vaikščioti, tai – savotiška meditacija.
– Esate užkietėję keliautojai. Sodyboje kabo kelionių paveikslai, o ir pats sakote, kad būti arčiau gamtos jus įkvėpė indėnų pasaulėžiūra. Papasakokite apie keliones.
– Norisi aplankyti daug šalių ir kartais yra vietų, į kurias norisi sugrįžti, kur buvo labai gera.
Bet pasaulis toks didelis, jame tiek daug neaplankytų vietų... Žinoma, šiuo metu mūsų kelionės kiek pristabdytos dėl Saulutės.
Bet ateis laikas, kai mes drauge tikrai keliausime. Saulei sakome, kad ją reikėtų vėl nuvežti į Čilę, pamatyti tas vietas, kuriose ji jau buvo, – kai Irma laukėsi, mes ten keliavome.
Į Čilę sugrįžti norėtume. Kelionė buvo ilga, įsimintina ir tikrai tolimiausia. Jau turime planų. Kol kas norėtųsi nuvykti kur nors netoli – ne į egzotiškus kraštus, o visiems kartu pakeliauti po Europą.
– O yra vietų, į kurias sugrįžti vis dėlto nenorėtumėte?
– Matote, yra toks dalykas kaip patyrimas. Galbūt yra vietų, kurios nepaliko tokio gero įspūdžio kaip kitos, labai pavykusios, kelionės. Bet viską gyvenime priimu kaip naują patirtį, naujos kultūros suvokimą.
Viskas yra įdomu. Aišku, visada norisi vykti į naujas vietas. Ir grįžti tik ten, kur buvo taip gera, kur susiradai draugų, kur žinai, kad tavęs laukia. Tačiau nieko negatyvaus išskirti negalėčiau, o esu aplankęs 59 valstybes.
– Kas jums svarbiausia keliaujant?
– Žmonės. Tiesiog vietiniai žmonės. Iš jų gauni tikrąją dvasią ir tos šalies kultūrą. Man rūpi tikrai ne pastatai, ne griūvančios ar atstatytos pilys, perstatytos piramidės.
Pavyzdžiui, Kuboje visada gyvendavome pas vietinius, o Centrinėje Amerikoje stengiamės pagyventi pas indėnus.
Kuo tai skiriasi nuo turistinių patyrimų? Tuo, kad tose vietose, kuriose sutinki tikrus žmones, jie nežiūri į tave kaip į donorą. O visur, kur viskas įskaičiuota, jautiesi ne kaip svečias, o kaip turistas.
– Su Irma susipažinote 2007-ųjų gruodį. Kaip įvyko jūsų pažintis?
– Kompanija, kurioje Irma dirbo, rengė kalėdinį vakarėlį. Į tą vakarėlį buvau pakviestas padainuoti ir pabūti komisijos nariu. Visi tos kompanijos nariai buvo suskirstyti į komandas, tarpusavyje jų varžėsi apie dešimt.
Man jau tada Irma labai įstrigo. Aš ją pastebėjau ir labai susižavėjau. Tiktai niekam nesakykite, bet kadangi aš buvau komisijoje, Irmos komanda laimėjo, nes vienas mano motyvų buvo įteikti prizą.
Nesvarbu, kad buvo kita vadovė, kuri jį turėjo jiems duoti. Aš tiesiog pro ją mandagiai praėjau ir įteikiau prizą tiesiai Irmai į rankas. (Kikena.)
Nors tikriausiai sulaužiau etiketą ir pažeidžiau protokolą, man tai jau nerūpėjo. Po renginio mes paplepėjome, pasišnekėjome apie keliones.
Tada pamačiau, koks ji malonus žmogus... Tikrai įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Sakoma, kad taip nebūna, bet iš tikrųjų būna. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Dar niekam to nesu pasakojęs.
– Irma, ar draugystės pradžioje jums daug įtakos darė tai, kad Linas jau buvo žinomas muzikantas?
– Lyg ir taip. Buvo smagu pažinti žinomą žmogų, ypač kai jis pats parodė iniciatyvą bendrauti. Buvo smalsu, įdomu.
Žinoma, ilgai, ypač iš kitų žmonių reakcijų, jaučiau, kad Linas yra žinomas žmogus. Gana ilgai negalėjau nuo to atsiriboti. Bet po kiek laiko Linas Adomaitis jau tapo mano Linu Adomaičiu.
Visą tekstą skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
