Kalendoriuje atsivertus rugpjūčio 23 dienos lapui A.Mamontovas švęs 52-ąjį gimtadienį. Tačiau vieno populiariausių visų laikų lietuvių dainininkų galvoje dabar mintys sukasi ne apie asmeninę šventę, o apie rugpjūčio 30-ąją Trakų pilyje drauge su Lietuvos kameriniu orkestru rengiamą paskutinį koncertą, kuriame Andrius atliks savo albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“.
Šiame interviu mudu kalbamės apie gyvenimą abipus scenos, šeimą, kūrybą ir laisvalaikį. Nors laikotarpis įtemptas, o dainininkas skaičiuoja kiekvieną dienos minutę, streso jo balse visai nejusti. Sako nemėgstantis įtampos, galbūt todėl prieš atsakydamas į mano klausimus kartais trumpam susimąsto, o kartais tiesiog nusijuokia.
– Po įspūdingų 50-mečio koncertų atrodė, kad leisite sau šiek tiek sulėtinti tempą. Tačiau veikla ir toliau veja viena kitą. Kaip atrodo laikas, kai Andrius Mamontovas yra ne vienas populiariausių Lietuvos dainininkų, o tiesiog – vyras, tėvas, žmogus?
– Namie labiausiai vertinu ramybę. Skaitau, žiūriu filmus, einu pasivaikščioti, bendrauju su šeima, įrašinėju dainas.
– Kaip atsipalaiduojate? Mėgstate keliones, tačiau joms taip pat reikia laiko. Ar turite kitų ritualų vidinei pusiausvyrai susigrąžinti?
– Tiesiog stengiuosi neįsitempti. (Juokiasi.) Kelionės yra vienas tų dalykų, kuriems neverta gailėti nei laiko, nei pinigų.
Tai ne tik leidžia patirti naujų įspūdžių, kurie taip būtini kūrybai, bet ir pažvelgti į savo gyvenimą iš kitos perspektyvos. Kelionės leidžia palyginti ir įvertinti tai, ką turime.
– Jūsų profesinį ir asmeninį gyvenimą visada skyrė saugi riba. Tačiau kiek jums svarbus žmonos Ingos palaikymas: kuriant muziką, ją įrašant studijoje ar atliekant scenoje?
– Inga visada yra mano pirmasis kritikas. Jos nuomonė man labai svarbi. Visos naujos dainos pirmiausia atliekamos jai, o jau tada aš žinau, ar daina pavykusi, ar ne.
– Būti scenos žmogumi ir šeimos žmogumi – sudėtingas derinys, kurį retam pavyksta atrasti. Kaip jums per tiek metų pavyko tai įgyvendinti?
– Manau, kad tai šiek tiek prasimanytas dalykas. Lygiai taip pat gali būti sunku derinti darbą ir šeimą banko darbuotojui.
Viskas priklauso nuo santykio tarp žmonių ir abipusio supratimo. Visada reikia nepamiršti pagalvoti apie tą, kuris šalia. Buvimas kartu – neatsiejamas nuo kompromisų, kuriuos kartais ir vienam, ir kitam tenka priimti. Kad ir kas būtų, meilė visada nugali.
– Būti menininko antrąja puse – nemenkas iššūkis. Gal todėl tiek daug garsių porų pasuka skirtingais keliais. Kaip jums šeimoje pavyksta išlaikyti darną? Ar pasitaiko barnių, nekalbadienių – tų žmogiškų dalykų, su kuriais gyvenime susiduriame kiekvienas?
– Žinoma, kad visur, kur gyvena žmonės, būna nesutarimų, tačiau aš vengiu pakelto balso tono namuose.
Esu linkęs visus nesutarimus spręsti kiek įmanoma ramiau. Bendravimas yra būtinas. Nekalbėjimas tik atitolina žmones.
– Esate minėjęs, kad nemėgstate įtampos, bet sukantis pramogų pasaulyje to juk neįmanoma išvengti. Ar jums kažkaip vis dėlto pavyksta?
– Aš nesisuku pramogų pasaulyje. Esu pats sau atskira respublika, todėl ir visas žaidimo taisykles nustatau pats. (Juokiasi.)
– Jūsų žmona kažkada vietoj sėkmės lydimos verslininkės vaidmens pasirinko šeimos sergėtojos dalią. Ko gero, natūraliai jos pečius užgulė didžioji jūsų šeimos buities dalis? Ar pats namuose esate šeimyniškas?
– Inga visada norėjo daugiau laiko skirti šeimai. Todėl kažkuriuo momentu metė visus darbus ir mes nusprendėme, kad dirbsime tik patys sau. Niekam kitam.
Esame puikus tandemas, nes ji puikiai tvarkosi su visais konkrečiais klausimais palikdama man tik kūrybinę dalį. O namie nėra taip, kad viskas guli ant vieno žmogaus pečių. Viską dalijamės demokratiškai.
– Jūsų sūnus Andrius ir dukra Viktorija jau suaugę. Ne vienas menininkas yra pasakęs, kad žvelgdamas į savo vaikus gailisi laiko, kai jį tekdavo skirti kūrybai, scenai, o ne laikui su šeima. Ar apie tai kada nors susimąstote?
– Ne. Mano vaikai man visada buvo, yra ir bus labai svarbūs.
Tai, kad kartais būnu išvykęs, niekaip neveikia mano jiems skiriamo dėmesio.
– Ar didžiuojatės savo vaikais? Matote juos tokius, kokius norėjote užauginti?
– Taip. Labai juos myliu ir didžiuojuosi. Jie dar tik ieško savo vietos gyvenime, bet neabejoju, jog ras, nes matau juose geriausias mano ir Ingos savybes.
– Kada Andrius Mamontovas išties yra laimingas žmogus ir kaip atrodo ta laimė?
– Įvairiai. Kartais tai trumpa akimirka po gero koncerto, kartais tai artimo žmogaus sėkmė, kartais tiesiog kokios nors geros aplinkybės, kuriose atsidūrei.
Laimingiausias esu, kai užmirštu save ir pradingstu veikloje arba geroje akimirkoje.
– Ar scena, pilnos arenos, ovacijos, teigiami kritikų įvertinimai vis dar teikia laimės?
– Tai visada labai malonu, tačiau laimė nepriklauso nuo liaupsių.
– Ar turite kokių nors ritualų prieš svarbius koncertus?
– Su grupės muzikantais atnašaujame aukas rokenrolo dievams...
– Paskutinę vasaros dieną Trakų pilies kieme įvyks išskirtinis jūsų koncertas – paskutinis simfoninis pasirodymas, kuriame atliksite savo kultinį albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Iš pradžių jį įrašėte žymiausioje pasaulio studijoje „Abbey Road“, vėliau pervažiavote visą Lietuvą. Kuo šis etapas jums svarbus? Kuo apskritai svarbus jums šis albumas?
– Šio albumo dainas kūriau repetuodamas Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“. Jame atsispindi visos spektaklį lydėjusios apokaliptinės nuotaikos.
Tai pirmasis mano solinis albumas „Foje“ iširus. Tai buvo naujas mano gyvenimo etapas, kai turėjau iš naujo kovoti už savo vietą lietuviškoje muzikoje. Žinau, kad man pavyko atsidavimo ir sunkaus darbo dėka.
– Ar koncertas Trakuose – ženklas, kad „Šiaurės naktis“ niekada nebebus prikelta? Kuo šis pasirodymas ypatingas?
– Manau, kad šiuo etapu tai paskutinis albumo atlikimas.
Šis pasirodymas skirtas visiems, kurie nespėjo apsilankyti kovo mėnesį arenose vykusiuose koncertuose, ir tiems, kurie norėtų dar kartą pasiklausyti „Šiaurės nakties“ atlikimo su orkestru.
