Tinklaraščio „Blondinė Maroke“ įkūrėja – apie gyvenimą egzotiškoje šalyje ir iššūkius

Kalnai skaniausių vaisių, įvairiausių saldumynų, geraširdžiai ir linksmi žmonės – tai Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę (33 m.). Tačiau pirmą kartą ten nuvykusi ji nepritapo, nes buvo pratusi laikytis žodžio ir būti punktuali. Pritapo vėliau, kai suprato, kad marokiečiai gyvena ir vadovaujasi vienu žodžiu – „inshallah“ (kaip Dievas duos).

 Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> LR montažas.
 Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> LR montažas.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas Maroke sužavėjo dailėtyrininkę Rasą Barčaitę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (26)

Lrytas.lt

Sep 14, 2019, 10:28 PM

Vilniaus dailės akademijoje baigusi dailės istoriją ir teoriją Rasa nuo savo profesijos neatitrūko ir Maroke – rašo apie meną, kultūrą, internete turi savo tinklaraštį „Blondieinmorocco“. „Maroke savo draugus jau išmokiau vaikščioti į parodas“, – juokėsi Rasa.

Į Lietuvą trumpam ją buvo sugrąžinę reikalai – penkti metai R.Barčaitė dirbo meno mugėje „ArtVilnius“.

Praūžus mugei su Rasa dėl šio interviu susitikome stotyje – ji skubėjo į gimtąjį kaimą netoli Tytuvėnų aplankyti tėvų. O po kelių dienų jos laukė tolima kelionė į Šiaurės Afriką – egzotiškąjį Marakešą, kuriame gyvena treti metai, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

– Savo bestseleriais išgarsėjęs rašytojas Tahiras Shahas kalifo rūmus Kasablankoje atstatinėjo daugiau kaip metus, – meistrams atvykti ir darbus atlikti laiku vis sutrukdydavo džinai. T.Shahas rašo: „Pagyvenkite Maroke ilgiau, ir jie įsiskverbs jums į kraują.“ Jo puikioji knyga „Kalifo rūmai“ – tai knyga apie...remontą ir Rytų egzotiką bei prietarus. Rasa, ar jūsų namuose Marakeše yra džinų?

– Nežinau, ar ta knyga man padarė įtaką, bet, atsimenu, kai Marakeše išsinuomojome namą ir pirmą naktį aš viena turėjau jame nakvoti, nutiko kažkas baisaus – atsidarė visi langai ir visos durys, pradėjo pūsti skersvėjai, ir aš pradėjau įtarti, kad kažkas negero vyksta tame name.

Puoliau skambinti draugams, kad atvažiuotų. Atvažiavo, nuramino – viskas gerai, čia vėjas. Na, bet neįmanoma, kad visus namo langus ir duris staiga atidarytų vėjas. Man net nepatiko ten gyventi. Pradėjau įtarti, kad tame name vaidenasi. Mano draugai pritarė – tikrai, gali būti visko, nelabosios dvasios, matyt, neleidžia jums ten gyventi.

O mano širdies draugas marokietis pasakė: „Bloga dvasia šiame name.“ Mes iš ten išsikraustėme po pusės metų – tiesiog negalėjome ten gyventi. Visi pradėjome tikėti, kad tame name gali būti įsikūręs džinas.

Kol neatvažiavau į Maroką, nežinojau, kad ten egzistuoja džinai. Nė vienas mano draugas marokietis apie tai nekalba. Bet kai perskaičiau T.Shaho knygą, pati pradėjau galvoti – gal tikrai džinų yra? Pradėjau klausinėti draugų, o jie ėmė pasakoti apie savo tėvus. Paaiškėjo, kad vyresni marokiečiai – labai prietaringi ir religingi žmonės, tiki džinais, burtais, dvasiomis.

Tada pati pradėjau tuo domėtis, vaikščioti po Marakešo turgų. Ten atradau gatvelę su įvairiomis krautuvėlėmis, kuriose parduodama keistų dalykų. Tos krautuvėlės atrodo kaip laboratorijos – prikrauta visokių miltelių, žolelių, džiovintų varlių kojelių, prikabinėta kailinių gyvūnų iškamšų.

Visa tai skirta dvasioms iš namų išvaryti. Buvo įdomu tai pamatyti, sužinoti. Supratau, kad tikėjimo dvasiomis kultūra Maroke labai stipri. Žmonės vaikšto po turgų ir perka tuos keistus dalykus.

– Kas, anot marokiečių, tas džinas – piktoji dvasia ar koks realus, apčiuopiamas daiktas?

– Dvasia, jos niekada nepamatysi ir neapčiuopsi. Jeigu džinas yra namuose, vadinasi, kažkas negerai. Jį reikia išvaryti iš namų.

– Gal džinams yra kokia alternatyva – geroji dvasia, kuria tiki ir kurią į pagalbą kviečiasi marokiečiai?

– Ne. Daugelis marokiečių tiki piktosiomis dvasiomis, burtais, užkerėjimais. Džinų, dvasių išvarymo kultas ten labai stiprus. Mano draugai truputį kitokie – modernesni, jaunoji karta. Jie džinais nelabai tiki. Bet aš vis tiek apie tai paklausinėju – jie apie džinus žino iš tėvų, senelių, kitų draugų. Papasakojo visokių keistų istorijų.

Pavyzdžiui, ant vieno draugo rankos riešo pamačiau įpjovimo žymių. „O čia kas? Bandei žudytis ar ką?“ – paklausiau. Pasirodo, tos žymės ant riešo – nuo kūdikystės. Jo močiutė tikėjo, kad kai įpjaus anūkui į riešą, tai jį apsaugos nuo piktųjų dvasių. Buvau labai nustebusi, kai tai išgirdau.

Kartą su draugais važiavome prie Atlanto vandenyno. Vienas vyrukas į kelionę pasiėmė tuščią pūslę. Nuėjo prie vandenyno ir pripylė ją vandens. Paaiškėjo, kad jo sesė nėščia ir ji tiki, kad vandenyno vanduo, kurį ji laikys namuose, įsčiose apsaugos jos kūdikį nuo piktųjų dvasių.

– Kuo jus sužavėjo Marokas, kad ten likote ne vieniems metams?

– Du kartus krausčiausi į Maroką. Pirmą kartą ten atvykau prieš penkerius metus. Pagyvenau metus, nelengva man buvo ten pritapti. Prieš tai buvau gyvenusi Olandijoje, Amsterdame, tai ten ir sugrįžau.

Po metų supratau, kad noriu atgal į Maroką. Vėl atsikrausčiau į Marakešą ir jau treti metai jame gyvenu. Olandija atrodo laisva šalis, bet man nepatinka įvairūs gyvenimo apribojimai, ypač Europoje. Žmonės – labai vartotojiški, laikosi įvairių taisyklių. Man tai niekada nepatiko. Maroke – tikras chaosas, jokių taisyklių. Kiekvieną dieną gali atsitikti kas nors naujo. Atsikelsi rytą, išeisi į gatvę ir nežinai, kas tą dieną bus. Tai mane sužavėjo. Kadangi aš – kūrybingas žmogus, man reikia įkvėpimo. Marokas įkvepia kasdien.

– Bet jeigu su draugais susitarsite surengti, pavyzdžiui, gimtadienio vakarėlį ir jis neįvyks, nes jiems atsiras kitų reikalų? Juk jūs dėl to sielvartausite?

– Susitarti su marokiečiais sudėtinga. Jie visada sako „inshallah“, o tai reiškia „viskas Alacho valioje arba kaip Dievas duos“. Arba – kaip bus, taip bus, eik pasroviui. Beveik kiekvienas susitikimas Maroke baigiasi šiuo žodžiu. Jeigu susitarsi su draugu, kad jis pas tave ateis 15 val., jis gali ateiti 18 val. arba tiesiog neateiti. Iš pradžių tai mane labai piktindavo ir sunku būdavo su jais susitarti, po to tiesiog įpratau.

Jeigu susitari su draugais kur nors važiuoti savaitgalį, dar nereiškia, kad važiuosi, todėl niekada nieko neplanuoju. Jeigu man paskambina prieš valandą ir patvirtina, tada ir susiruošiu. Man reikėjo daug laiko tai perprasti ir nesipiktinti.

– Tarkime, vyras jums paskiria pasimatymą ir vėluoja. Jūs sėdite pavėsyje ant akmenų ir laukiate, laukiate, laukiate... Ar gali vyras vėluoti į pasimatymą?

– Čia – Marokas. Maroke vėluoti ne tik normalu, tai – kultūros dalis. Jeigu pyksi, tiesiog nepritapsi šioje šalyje. Gali pykti, aiškinti ir galbūt pavyks juos išdresuoti, bet tiesiog pripranti prie to.

– Ar marokiečiai tikrai taip nenoriai dirba, kaip rašo T.Shahas? Atrodo, lyg jie durnių voliotų. O gal laukia kokio nors palaiminimo, ženklo iš dangaus – na, jau atėjo metas, eik dirbti?

– Tai, kaip T.Shahas aprašo marokiečių darbo procesą Kasablankoje, vyksta visoje šalyje. Tai normalu. Kai gyvenome name, norėjome pasikviesti meistrą, kad atvažiuotų ir padarytų kilimą iš bambukų. Mes norėjome žmogui darbo duoti, pinigus už tai sumokėti.

Praėjo savaitė – nėra. Dvi savaitės – nėra. Pro šalį važiuodami užsukome – kur dingai? Pamečiau jūsų telefono numerį. Numerį vėl užrašėme ant lapelio. Atvažiuosiu rytoj. Aišku, rytoj jo nėra. Po savaitės – nėra. Vėl atvažiuojame pas jį. Ai, tai mama susirgo, močiutė susirgo. Nežinau, atvažiuosiu kada nors. To kilimo jis taip ir nepadarė.

Susiradome kitą meistrą, bet ir su tuo nepavyko susitarti. Tai jie pamiršta, tai jiems ramadanas prasideda, tai suserga kas nors. Negali pykti – Marokas. Remontavomės labai ilgai, savo jėgomis, kol meistrai pagaliau atvažiavo.

– Kuo užsiimate Maroke, iš ko pragyvenate?

– Kuriu savo tinklaraštį „Blondieinmorocco“ („Blondinė Maroke“), kuriame rašau apie tą šalį, ir užsiimu turizmu – dirbu su vietos turizmo agentūromis.

Kai skaitytojai tinklaraštyje susidomi Maroku ir nusprendžia čia atvažiuoti, padedu suorganizuoti jiems kelionę, sudarau maršrutą, užsakau turą, suvedu su reikiamais žmonėmis. O juos pasitinka ir lydi anglakalbiai arba rusakalbiai gidai.

Aš neturiu licencijos dirbti gide. Ir neduoda man licencijos – tiktai marokiečiams. Mano darbas – būti tarpininke, suvesti turistus su patikimiausiais žmonėmis. Agentūrų, gidų Maroke – šimtai, o surasti patikimus – labai sunku.

– Ar saugu, ar nevargina gyvenimas Marakeše, kur daugybė žmonių ir aidi nesuprantama berberų kalba? Juk ten kitoks žmonių mentalitetas, tradicijos, papročiai, be to, ant kiekvieno kampo turi derėtis.

– Marakešas – vienas chaotiškiausių miestų Maroke. Net patiems marokiečiams, kai jie atvažiuoja atostogų į Marakešą, nueiti į pagrindinę miesto aikštę Džema el Fna (Djemaa el Fna) – egzotika. Ten yra ir akrobatų, ir beždžionių, ir gyvačių. Tikrų. Gyvačių kerėtojas groja specialia dūdele, o kobra išsilenkia, iškiša liežuvį. Aplinkui laksto beždžionės. Mačiau net sakalų, erelių. Ir viskas – dėl turistų, kad jų fotografijos būtų egzotiškos. Aišku, reikia derėtis. Paprašys už pozavimą net 20 eurų, bet galima nusiderėti iki 5 eurų.

Pagrindinė miesto aikštė – tai didžiausias muziejus po atviru dangumi su turgumi. Aplinkui aikštę driekiasi milžiniški gatvės turgūs, išsidėstę po visą senamiestį – mediną. Jie – labirintai, aklagatviai. Norint po juos paklaidžioti ir viską apžiūrėti galima užtrukti kelias dienas. Atrodo, pažįstu Marakešo senamiestį, bet kartais pasiklystu ir turiu įjungti navigatorių.

Pati didžiausia Marakeše – Kutubijos mečetė. Jos minaretas – 70 m aukščio, matyti iš visų miesto vietų. Pagal įstatymą draudžiama statyti už mečetę aukštesnius pastatus. XII a. mečetė buvo pastatyta netaisyklingai – žmonėms teko melstis nusigręžus nuo Mekos. O musulmonai turi melstis atsisukę į Meką. Turėjo viską nugriauti ir perstatyti iš naujo. Šalia liko senosios mečetės pamatai.

– Ar Marakešas – prabangus miestas? Ar jo gyventojai mėgsta pasipuikuoti savo vilomis, galingais automobiliais, ar jų turtai krinta į akis? O gal jie moka užmaskuoti ir turtą, ir skurdą?

– Visuomenė Marakeše labai susisluoksniavusi. Marakešas – prabangus, bet yra žmonių, kurie gyvena vos ne lūšnynuose. Marokiečių architektūra tokia, kad iš išorės – namo siena, o kas viduje, niekas nežino. Ir langų į gatvę dažniausiai nėra, jie išeina į vidinį kiemą. Eidamas pro šalį negali žinoti, kas to namo viduje vyksta. Atrodo, paprasta siena, o įeini į vidų – rūmai. Todėl nežinai, kas gyvena už tų sienų – ar turtingas, ar vargšas.

Turbūt niekur nemačiau tiek prabangių automobilių kaip Marakeše, tiek prabangių vilų, namų, žmonių. Vakarėliai klubuose, restoranuose kainuoja labai brangiai, bet prisirenka pilnos salės prašmatniausiai apsirengusių žmonių.

Kita vertus, nelygu kaip ir kur Marakeše nori gyventi. Gali ir už 200 eurų nuomotis butą, ir už 500, ir už 1000. Butas už 200 eurų bus tolimame miesto rajone, tarp vietinių, neremontuotas, gal ir be baldų.

Gali gyventi ir moderniojoje, naujojoje miesto dalyje, kurią, kai Maroke buvo Prancūzijos protektoratas, prancūzai pastatė už medinos.

Aukštų pastatų ten nėra – bandoma išsaugoti miesto vientisumą. Tame rajone nemažai labai gražių art deco stiliaus vilų, administracinių pastatų.

– Kas dabar yra Marakešo „Palais de la Zahia“ rūmuose? Juose XX a. 7-ajame dešimtmetyje Talitha Pol Getty (1940–1971) ir jos vyras – šeimos naftos imperijos paveldėtojas Johnas Paulas Getty (1932–2003) savo bičiuliams rengdavo audringus vakarėlius su narkotikais. Čia ne kartą lankėsi dizaineris Yves’as Saint Laurent’as, laikęs Talithą savo mūza, su partneriu Pierre’u Berge, muzikantai Mickas Jaggeris, Paulas McCartney, Johnas Lennonas. Bet vieną 1971-ųjų liepos rytą Talitha nepabudo – mirė perdozavusi heroino. Johnas Paulas Malonumų rūmus pardavė.

– „Palais de la Zahia“ rūmai nuo to laiko turėjo ne vieną savininką. Šiuo metu jie priklauso prancūzų intelektualui, garsiam rašytojui, filosofui ir žurnalistui Bernard’ui Henri Levy ir jo žmonai aktorei ir dainininkei Arielle Dombasle. Jie šiuos rūmus 1998 metais nusipirko iš prancūzų aktoriaus Alaino Delono ir jo draugės aktorės bei modelio Mireille Darc. B.H.Levy rekonstravo „Palais de la Zahia“ . Šiuo metu rūmai – sutuoktinių poilsio ir darbo vieta.

– Butą nuomojatės su širdies draugu marokiečiu Adnanu. Gal esate susižadėję ir planuojate vestuves?

– Ne, dar neplanuojame. Vestuvės man nėra gyvenimo tikslas. Tačiau jei nesi susituokęs, Maroke labai sudėtinga vaikinui ir merginai apsigyventi kartu. Kiekviena rezidencija turi savo sargybinius, kurie ten būna dieną naktį, kiekvienas namas turi savo administratorių.

Nesusituokusios poros niekas nepriims gyventi į butą, iš karto prašoma santuokos liudijimo. Turi eiti, žiūrėti, klausinėti, ieškoti modernių šeimininkų, kurie tų taisyklių nepaiso.

Mano draugė marokietė, nuomojusis butą už 200 eurų, parsivedė pernakvoti savo vaikiną. Kažkas ją paskundė apačioje budinčiam sargui, o tas iškvietė policiją. Atvažiavo policija, merginas areštavo, apkaltino prostitucija, buvo teismai. Bet juk jos kambario draugė šioje istorijoje iš viso niekuo dėta.

– Kokia kalba bendraujate su marokiečiais?

– Angliškai. Maroke sudėtinga kalbų sistema, pati kadaise buvau susipainiojusi. Šalyje vartojama Maroko arabų kalba, vadinama daridža. Daridžos pagrindus turiu – galiu pasisveikinti, persimesti keliais sakiniais. Bet tai nėra kalba – tai tarmė, fonologiškai ir leksiškai paveikta berberų kalbų. Šią tarmę patys marokiečiai susikūrė.

Taigi egiptietis nesupras marokiečio. Bet rašmenys – tie patys, tik marokiečiai rašo tarmiškai. Mokykloje vaikai mokosi klasikinės arabų kalbos, bet ta kalba niekas nekalba.

Maroko valstybinės kalbos dvi: klasikinė arabų ir berberų (amazigh). Berberai – senieji to regiono gyventojai, atkeliavę iš kalnų. Didelė dalis marokiečių supranta prancūziškai, ši kalba dėstoma mokyklose kaip pagrindinė užsienio kalba.

Vis dėlto administracinė kalba Maroke – prancūzų. Ja kalbama teismuose, medicinos įstaigose. Ant administracinių pastatų užrašai kabo trimis kalbomis: prancūziškai, arabiškai, berberiškai. Anglų kalba Maroke – šalutinė.

– Tačiau pats stebuklingiausias žodis Maroke – Kasablanka! Ji turistus traukia kaip magija. Jau vien ko vertas filmas „Kasablanka“, dėl kurio alpėjo pokarinė jaunimo karta. Ir tuos kalifo rūmus T.Shahas nusipirko būtent Kasablankoje ir per didžiausius vargus įsikūrė tame mieste.

– Sugriausiu visas iliuzijas apie Kasablanką ir pasakysiu, kad tai mano pats nekenčiamiausias miestas visame Maroke. Dėl to, kad jis labai didelis, chaotiškas, eismo spūstyse galima įstrigti mažiausiai trims valandoms. Tai labai nesaugus miestas, jame daug vagysčių, kriminalinių nusikaltimų.

Kartą dieną gatvėje kalbėjau telefonu. Prie manęs priėjo vietos mergina, paklausė, ar kalbu angliškai. Linktelėjau. Nekalbėkite telefonu, pasakė, pravažiuos motoroleris ir jį pavogs. Po valandėlės nueinu į kitą vietą ir toliau kalbu. Prieina kita mergina ir vėl man tą patį sako. Sutemus Kasablankoje nerekomenduojama eiti į gatvę.

Kasablanka – milžiniškas miestas, jame gyvena beveik 4 milijonai žmonių, o su priemiesčiais ir lūšnynais – daugiau kaip 6,8 milijono. Visa Kasablanka – tai milžiniškas administracinių ir gyvenamųjų pastatų miestas. Jame daugybė įstaigų, tarptautinių įmonių biurų.

Dangoraižių, kaip Dubajuje, nėra, pastatai – modernūs. Labai daug prancūzų palikimo – art deco stiliaus vilų, kuriose gyvena turtingi žmonės.

Kasablankoje nėra tokio didžiulio senamiesčio kaip Marakeše. Jis mažytis, pasislėpęs, kažkur toli. Paplūdimys – pačiame mieste, driekiasi palei Atlanto vandenyną, toks negražus, nejaukus.

Tikrai niekada gyvenime nevažiuočiau ilsėtis į Kasablanką.

Pailsėti visi važiuoja į as Suvairą. Jis yra ant Atlanto vandenyno kranto, nedidelis, labai gražus, jaukus.

As Suvaira – dvasiškiausias miestas visame Maroke. Senamiestyje net jauti to miesto dvasią, ten tokia ramybė, visi atsipūtę.

Tai – meno miestas, jame daug muzikantų. Žmonės labai tiki dvasiomis. Vienas mano draugas muzikantas iš as Suvairos pasakojo, kad per naktį džinai jį išmokė groti gitara. Jis atsikėlė – ir mokėjo groti. „Čia dvasios“, – pasakė.

Marakešas, palyginti su Kasablanka, daug saugesnis. Gatvės naujojoje dalyje apšviestos, budi daug policijos.

Aš naktimis po Marakešą dažnai vaikštau viena ir jaučiuosi saugiau, negu gyvendama Olandijoje. Aišku, medina neapšviesta naktį, ten pasiklysi.

– Akys mėlynos, plaukai šviesūs, ir norite pasakyti, kad Marakeše jūsų niekas neužkabinėja?

– Užkabinėja, žinoma. Ciao, beautiful, Barbie, sexy, Shakira, Lady Gaga, wow! Tokią tiradą paleis labiau medinoje, ypač jei provokuosi mini sijonu, didele iškirpte, ryškiai dažytomis lūpomis.

– Olandijoje dekriminalizuota „žolė“ – iš kanapių gaminama marihuana. Ne daugiau kaip 5 g jos galima nusipirkti specialiose kavinėse – „coffee shop“. Gal Maroke, kur auginamos kanapės, „žolės“ rūkymas yra kasdienis ritualas?

– Taip drastiškai nesakyčiau. Olandijoje pardavinėjama marihuana, hašišas yra atkeliavę iš Maroko, o Maroke kalnuose kanapes augina ir apdirba berberai. Maroko Amsterdamu vadinamas toks mėlynas miestas Ševšavenas.

Aplinkui jį gali laukuose pasigauti vaikinukų. Jiems sumoki, jie nuveda į fermas ir parodo marihuanos ir hašišo gamybos procesą. Duoda parūkyti ir dar lauknešėlį įdeda. Bet tai – nelegalu. Jei turistus pagaus policija, jie sulauks didelių nemalonumų.

Maroke marihuana nėra legalizuota, už tai gali į kalėjimą pakliūti. Bet visi rūko. Visi žino apie tas fermas, visi žino, kur jos yra.

Iš marihuanos, hašišo Maroke pragyvena daugybė žmonių. Karalius į tai užsimerkia – juk šalyje daug neturtingų žmonių.

Kaip ir dauguma dalykų Maroke, yra oficialūs ir neoficialūs. Kol nepakliuvai į bėdą ir niekam nepridarei problemų, gali gyventi, kaip nori. Bet jeigu tave pagaus, turėsi problemų.

– Kaip rengiasi marokietės – ar apsiriša galvą skarele, ar dėvi burką, kur pro mažus plyšelius matyti tiktai akys?

– Labai nedaug moterų taip rengiasi. Burkos karalius negali uždrausti pagal religiją, bet jis labai gudrus – uždraudė jas pardavinėti. Visi suprato, kad karalius nebenori šios tradicijos tęsti. Burkas dėvi gal kokie 3 procentai moterų.

Daug moterų galvas apsiriša skaromis, bet rengiasi moderniai. Nemažai marokiečių segi mini sijonus, mūvi šortus ir neslepia plaukų po skarele.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.