Erika prieš metus įkūrė savo vardo mados namus, vasaros pradžioje atidarė drabužių parduotuvę, gruodžio pradžioje filmavosi televizijos projekte „Dydžio revoliucija“ ir jau antrus metus Socialinių mokslų kolegijoje studentams dėsto talentų vadybą. Taip pat jau daugiau nei dešimt metų yra garsiojo operos solisto Merūno Vitulskio vadybininkė, atsakinga už jo koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Erika, kaip viską suspėjate?
– Žinau tik viena: kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.
– Esate operos žvaigždės žmona. Merūnas koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Auginate du mažus sūnus – Ajų ir Herkų. Galėtumėte ramiai mėgautis motinyste, tad kam reikia tiek veiklos?
– Jaučiuosi laiminga tada, kai esu kam nors reikalinga. Dalai Lama sakė, kad žmogus gali būti laimingas tik dviem atvejais – kai dalijasi ir kai priklauso kokiai nors bendruomenei. Matyt, man reikia priklausyti bendruomenei. Aišku, mano prioritetas visada buvo ir yra šeima. Jeigu nors viena mano veikla trukdytų šeimai, viską tuoj pat nutraukčiau.
Turiu nuostabų vyrą, kuris leidžia save išreikšti. Man labai patinka tai, ką aš darau! Patinka dirbti su Merūnu. Jaučiuosi puikiai planuodama ir organizuodama jo koncertus. Dešimt metų patirties šioje srityje vis dėlto davė savo rezultatus. Be to, buvo puiki proga iš vidaus pažinti visą pramogų pasaulį ir Lietuvos atlikėjų virtuvę. Dabar galiu pasakyti, kad šiame versle reikia turėti labai storą odą.
Tačiau savo gyvenimo neįsivaizduoju ir be pačios veiklos. Kurdama drabužius moterims jaučiuosi įprasminanti save kūryboje. Be abejo, visa tai reikalauja labai daug energijos ir juodo darbo. Net neįsivaizdavau, kad viskas taip susiklostys ir kad kada nors turėsiu tiek daug skirtingos veiklos.
Tarkime, dirbdama su studentais aš atjaunėju! Eidama į paskaitas turiu pasitempti ir žengti koja kojon su jaunimu. Studentai privertė mane atnaujinti žinias, sekti rinkodaros naujienas, bendraudama su jais sužinau daug naujų dalykų. Man patinka jaunų žmonių mąstymas, vaizduotė. Smagu, kad pavyksta su jais rasti ryšį, ir mums puikiai sekasi bendrauti.
– Kai turite tiek atsakomybių ir skirtingos veiklos, kada skiriate laiko šeimai?
– Pati augau šeimoje, kurioje mama visą laiką dirbo, tad mūsų šeimoje laikas nuo 17 iki 21 val. griežtai skiriamas vaikams. Žinoma, mano mama neturėjo kitos išeities, nes turėjo mus išlaikyti.
Ačiū Dievui, aš dirbu tam, kad galėčiau save išreikšti. Kai gimė pirmas sūnus, daviau sau žodį, kad savo vaikams skirsiu pakankamai laiko. Todėl vakarus mes leidžiame ne su draugais, ne restoranuose ar kavinėse, o namuose su vaikais.
Ką veikiame? Viską. Šokame, dainuojame, glaustomės, einame pasivaikščioti, šokinėjame po balas, šeriame antis tvenkiniuose, žaidžiame krepšinį, važiuojame maudytis, dūkti ant batutų. Kadangi auginame du labai energingus berniukus, stengiamės, kad jie kuo daugiau judėtų. Tiesa, jau bandome su jais pasimokyti skaičiuoti, raides pažinti, bet kol kas dar sunkiai sekasi. (Juokiasi.)
– Daugelis šiuolaikinių tėvų mano, kad pradėję lankyti mokyklą vaikai natūraliai visko išmoksta, o kol maži, reikia leisti jiems džiaugtis vaikyste. O kokia jūsų nuomonė?
– Jaunėlis labai greitai susikoncentruoja, jam viskas įdomu, jis smalsus. O su vyresnėliu šiek tiek sunkiau, nes jis labiau linkęs į menus. (Juokiasi.) Manau, ne visiems tie patys mokymosi metodai tinka.
Tačiau šioje srityje dar nesu stipri, planuoju pasidomėti, kaip būtų galima ugdyti vaikų talentus ir gabumus. Juolab kad turime akivaizdų pavyzdį šeimoje, kaip mokytojai mokykloje gali visiškai užgniaužti bet kokį norą mokytis. Merūnas mokykloje tikrai patyrė didžiulę psichologinę traumą. Todėl jis visą laiką ir protestavo – nenorėjo ir nesistengė mokytis.
Pakeitė kelias mokyklas, tačiau nė viena mokykla jam nesuteikė galimybių. Priešingai, jis užsidarė savyje. Dabar jam 36 metai ir jis vis dar gydosi mokykloje patirtas psichologines traumas, mokosi pažinti ir suprasti save. Gerai, kad viskas taip susidėliojo ir vieną dieną jis sugalvojo, jog reikia dainuoti.
– Erika, ar kada nors svajojote apie santuoką su garsiu vyru?
– Juokaujate? Kai Merūnas perėjo į mūsų mokyklą, aš jau žinojau, kad jis dainuoja. Tačiau jis manęs nedomino, aš maniau, kad mano vyras tikrai nebus menininkas. Man jis atrodė toks visiškai nučiuožęs.
Visai kitomis akimis jį pamačiau daug vėliau. Jis jau buvo baigęs mokyklą, o mes su klase statėme miuziklą ir kažkaip taip išėjo, kad Merūnas atvažiuodavo mums padėti.
Ir tik tada mes vienas į kitą pažiūrėjome visai kitomis akimis. Mane tiesiog papirko jo anekdotai! Merūnas tiek jų pasakodavo, kad mes ne tik kad juokdavomės iki ašarų, bet tiesiog klykdavome iš juoko. Jo pasaulėžiūra buvo visiškai kitokia nei mano, jis visą laiką pasakojo apie tai, koks gražus yra pasaulis.
O aš, priešingai, buvau pikta ant viso pasaulio. Laikiausi požiūrio, kad visą laiką būtina daug ir sunkiai dirbti, nes tik sunkiai ariant galima ką nors pasiekti. O jis man pasakodavo, kokie žmonės yra geri, kokie jie kupini gerų jausmų, kaip jais galima pasitikėti.
Tuo metu klausydavau jo ir galvodavau: kaip taip gali nusišnekėti 21 metų vaikinas? (Juokiasi.) Buvau gana šiurkšti, uždaro būdo, neprisileisdavau žmonių. Tačiau jis man buvo kaip koks šviežias deguonis į užrištą maišą ir, ačiū Dievui, su tomis savo kalbomis jis sugebėjo pakeisti ir mano požiūrį į gyvenimą.
Merūno dėka tapau daug švelnesnė, atviresnė. Žmonės, kurie mane pažinojo mokykloje, sako, kad dabar manęs nebeatpažįsta. Tai tarsi dvi visiškai skirtingos Erikos. Vadinasi, mano vyro indėlis į mano asmenybę, moteriškumą, tikėjimą gėriu, pasauliu ir žmonėmis yra didžiulis.
– Iš kur jaunos merginos galvoje buvo tiek pesimizmo?
– Manau, kad tam įtakos turėjo sunkios gyvenimo sąlygos, tėčio nebuvimas. Mama visą laiką dirbo, o aš turėdavau namuose atlikti visas suaugusio žmogaus pareigas. Reikėjo prižiūrėti, kad krosnis būtų iškūrenta, indai išplauti, valgyti pagaminta. Mano galva visą laiką buvo užimta ne vaikiškomis mintimis. Kadangi reikėjo kovoti už būvį, už gyvenimą, matyt, todėl ir pasidariau tokia, kuri bet kurias duris gali atsidaryti koja.
Aš nesupratau, kaip galima nedirbti, nes dieną eidavau į mokyklą, o naktį dirbdavau. Per pietus dar spėdavau ir rankinį pažaisti. Beje, žaidžiau ir Lietuvos rankinio rinktinėje. Buvau labai reikli sau – norėjau daryti viską geriausiai, būti geriausia komandoje, nors visą laiką būdavau pavargusi. Kartais iš nuovargio net sukdavosi galva, tačiau aš sau neleisdavau nuvilti kitų – nei trenerės, nei mamos, nei komandos narių.
Ir staiga mano gyvenime atsirado Merūnas, kuriam viskas paprasta, gražu ir faina. Jis išmokė mane atsipalaiduoti. Pamenu, sėdime vieną šeštadienį ir žiūrime televizorių, o man rankos dreba, kad nieko nedarau, nors tuo pat metu ir visai smagu, jog nieko neveikiame, o tiesiog žiūrime filmus. Tada nemokėjau nieko neveikti, todėl ilgai užtruko, kol išmokau tiesiog ramiai žiūrėti filmą.
– Ar sunku buvo priimti Merūno būdo ir charakterio skirtumus?
– Iš pradžių viskas taip nervindavo! Norėdavosi kartais net trenkti, nes nesuprasdavau, kas jam yra. (Juokiasi.) Po truputį išmokau atsipalaiduoti, o Merūną išmokiau atsakomybės. (Vėl juokiasi.)
Po pirmų šešerių metų pamačiau savo darbo vaisius: jis pagaliau išmoko pasakyti „ne“, pradėjo planuoti savo darbus ir atsakingiau žiūrėti į kitų žmonių laiką. Tai suteikė jam vyriškumo. Ir aš keičiausi. Pasidariau mažiau įtari, sušvelnėjau, pradėjau tikėti ir pasitikėti žmonėmis.
Pagaliau pradėjau matyti, kad pasaulis nėra tik juoda ir balta – jame yra ir daugiau spalvų. Po truputį jaunatviškas maksimalizmas ir kategoriškumas priblėso, atsirado daugiau tolerancijos.
– Kaip sūnūs pakeitė jūsų bendrą gyvenimą?
– Vaikai įnešė tokio kažkokio VAU! Kai laukiausi, maniau, kad aš ir toliau bėgiosiu, sportuosiu, dirbsiu, nes vaikas – ne liga. O buvo visiškai priešingai. Kol sūnūs buvo maži, jie tikrai atimdavo visą mano laiką. Ir atrodė, kad grįžti į senas vėžes bus labai sunku. Gal todėl auginant vaikus vienu metu ir man buvo prasidėjęs kažkoks minčių čiuožinėjimas, kaip kad daugeliui moterų prasideda: aš nieko verta, nieko nesugebu, nieko nemoku... Esu dėkinga draugei, kad ji tada man labai teisingai patarė: „Mėgaukis šia akimirka, augink vaikus, gamink pietus, vakarienes, puošk namus ir tiesiog būk mama, kol gali.“
O būti tik mama ir žmona buvo didžiausia mano baimė, man visa tai skambėjo kaip didžiausias košmaras. Tačiau paklausiau draugės ir ėmiausi maisto gaminimo, konditerijos – to niekada anksčiau nebuvau dariusi, ir man visa tai patiko. Prisimenu, prisipirkau įvairiausių taurių, staltiesių, gėlių... Tikrai buvo smagu. Ir, tiesą sakant, tie treji metai, kol auginau vaikus namie, man buvo vieni geriausių. Todėl labai džiaugiuosi, kad Merūnas man leido juos būti tiesiog mama ir žmona.
– O kaip jis jus tuo metu palepindavo?
– Skaičiau labai daug įvairių psichologinių knygų, jos man padėjo pažinti save. Tada supratau, kad esu trumpų distancijų bėgikė, – man patinka viena koja atidaryti duris, o tada jau greitai eiti prie kitų durų. Bet tai nėra blogai, svarbu atrasti sau tinkamą darbą ir dirbti su tinkamais žmonėmis. Bet kai žmogus savęs nepažįsta, nesupranta, kas jam darosi, gali pridaryti begalę klaidų. Todėl norint kokybiškai dirbti, reikia save analizuoti, žinoti minusus ir pliusus.
– Kokias savo būdo ar charakterio savybes išskirtumėte?
– Manau, esu per daug atvira, ir kartais mane tai netgi erzina. Nemoku meluoti, o kaip verslininkei tai nieko gero neduoda. (Juokiasi.) Turėčiau mokėti prasukti kokį versliuką, bet man neišeina, nemoku aš taip. Taip pat man atrodo, kad esu naivi ir patikli, nes galvoju: jei aš taip nepasielgčiau, tai ir su manimi niekas taip nepasielgtų. Nė velnio!
– Kaip suprantu, esate gerokai nuo kažko nudegusi?
– Galiu pasakyti, kad ten, kur pinigai, draugų nėra. Dirbant su draugais iškart atsiranda konfliktų – kas mažiau dirbo, kas daugiau ir tada labai sunku viską apskaičiuoti ir įvertinti. Todėl geriau vengti darbo su bičiuliais.
Tiesa, dar pastebėjau, kad kai žmonės sužino, jog paslaugą reikės atlikti Vitulskienei, iškart kainos išauga, nors pradžioje buvo kitokios sutartos. Man turguje ir daržoves, ir kiaušinius, ir vaisius brangesnius siūlo. O tai mane labai liūdina.
– Erika, ar jums sunku gyventi su menininku?
– Dabar jau nesunku. Per penkiolika metų apsišlifavome, ir tuo labai džiaugiuosi. Merūnas šiuo metu yra didžiausias mano gyvenimo ramstis, jis manimi tiki labiau, nei aš pati savimi tikiu. Didžiausias ir baisiausias krizes jau perėjome, dabar laukiame tik vidurio amžiaus krizės. (Juokiasi.) Manau, kiekviena šeima patiria sunkių periodų, bet juk svarbiausia juos abiem draugiškai ištverti.
– Šiais laikais labai daug šeimų skiriasi. Kokia jūsų tvirtos santuokos paslaptis?
– Mūsų visuomenė tapo visiškai vartotojiška. Šiandien žmonės vieni kitus tiesiog laiko daiktais: norėjau tavęs – pasiėmiau, nebenoriu – numečiau. Bet reikia neužmiršti, kad turime jausmus ir taip negalima elgtis. Žmonės pavargo vieni dėl kitų stengtis.
O juk Mažasis Princas sako: jeigu susipažinai, tai jau esi visą gyvenimą atsakingas. Ir tai reiškia, kad reikia prižiūrėti ne vien tik savo šeimą, bet ir savo draugus. Todėl gal nereikia turėti 300 draugų, kuriems tikrai niekada nebus laiko, gal geriau turėti du ar tris tikrus, su kuriais galima nuolat bendrauti.
Mes esame bendruomenė, todėl turime būti atsakingi vieni už kitus, kitaip po truputį tiesiog nužmogėsime. Mūsų smegenys nespėja apdoroti tiek informacijos, kiek jos per dieną gauname iš savo mobiliųjų įrenginių, todėl ir prasideda įvairios ligos. Tokios kaip depresija, panikos priepuoliai. Smegenys neprisitaiko taip greitai, kaip keičiasi technologijos. Neįmanoma tiek visko suvokti.
– Erika, kas jums po sunkios savaitės padeda atgauti jėgas?
– Kad ir kokia pavargusi ar išsekusi esu, man visada padeda sportas. Tai gali būti aerobika ar paprasta treniruotė salėje, svarbiausia – kaip reikiant aktyviai pajudėti. O mėgstamiausias sportas, kuris tikrai visada geriausiai išvalo galvą, – Rytų kovos menai, tailandietiškas boksas muai tai. Tai sportas, kuriuo užsiimdamas nepasvajosi ir pro langą nepažiopsosi – keliais ir alkūnėmis reikia kovoti su priešininku, o jei nuleisi akis ar rankas, iškart gausi į barzdą.
Tai sportas, kuriam reikia visiško susikoncentravimo. Ir jeigu jau pasiryžai ir stovi prieš priešininką, negali skraidžioti padebesiais. Po treniruočių visada jaučiu didžiulį fizinį nuovargį, tačiau galva būna švari. Tai nėra lengva sporto šaka, bet man labai patinka.
– Kaip dažnai lankotės sporto salėje?
– Prisipažinsiu, muai tai treniruotes sąžiningai lankiau dvejus metus, bet pastaruoju metu užleidau. Nuo tos dienos, kai atidariau drabužių parduotuvę, treniruotėms pritrūkstu laiko, bet šis sportas visada yra mano mintyse ir širdyje, todėl pasižadėjau būtinai šiais metais vėl prie jo grįžti. Juolab kad esu radusi superinį trenerį, kuris tiesiog gyvena pagal muai tai filosofiją.
Jis šventai tiki tuo, ką daro, o jo vidinė ramybė mane įkvepia ir motyvuoja reguliariai lankyti šias treniruotes. Juolab kad tai ne tik fizinės, bet ir psichologinės ištvermės treniruotės, kurios moko niekada nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku.
– Kokių svarbiausių dalykų jus išmokė ši sporto šaka?
– Man gyvenime, kaip ir šioje sporto šakoje, žodis „ne“ neegzistuoja. Kad ir kaip sunku būtų, visada sau sakau: „Erika, tu gali!“
Mūsų psichologinė ir fizinė ištvermė yra didžiulė, todėl kas nori, tas ir padaro tokius dalykus, kuriuos sunku protu suvokti. Aš visada sakau: jei jau pagalvojai ir tikrai nori, daryk. Siek savo tikslų, net tų, kurie šiandien atrodo neįmanomi.
– Erika, jūs ne tik sporto salėje, bet ir gyvenime esate tikra kovotoja. Iš kur tokia stipri kovotojos dvasia?
– Jeigu manyje norite pamatyti tikrąją kovotoją, pasielkite prie manęs netinkamai. Tik nuskriauskite silpnesnį ir pamatysite tikrąjį mano veidą! Man labai sunku patylėti arba užsimerkti, kai kas nors elgiasi netinkamai. Ir nesvarbu, kad tai gali būti visai ne mano reikalas.
Žinau, kartais daug paprasčiau neišsišokti ir patylėti. Kartais netgi ir pati galiu prisidaryti nemalonumų arba būti nubausta už teisybės ieškojimą, tačiau visa tai manęs negąsdina – jei tik reikės, aš vis tiek ieškosiu teisybės. Net jei ir pati nudegsiu.
– Kodėl?
– Nežinau! Toks jau mano būdas. Man pats didžiausias komplimentas yra iš kitų išgirsti, kad esu teisinga. Man visai nesvarbu, jei kas nors sakys, jog esu graži, protinga ar ypatinga, bet labai svarbu, jei pasakys, kad esu teisinga.
Aš labai vertinu šį bruožą ir kituose žmonėse. Teisybė man visur labai svarbi – tiek darbe, tiek su draugais, tiek asmeniniuose santykiuose. Aš labai gerbiu savo darbo vietą ir pati visada stengiuosi ir noriu būti teisinga – tiek su savo studentais, tiek su siuvyklos darbuotojais.
– O neteko nukentėti dėl savo karingumo?
– Visko yra buvę! Kartais mes su Merūnu net juokaujame, kad esame herojų šeima, kuri nuolatos ieško teisybės. (Juokiasi.) Į kokius tik nuotykius nebuvome įsivėlę – ne kartą policiją kitiems kvietėme. Kartą po vieno koncerto Merūnas su kostiumu ir sceninėmis „lakierkomis“ vijosi parduotuvėje apsivogusį žmogų.
Pamenu, žiema, labai slidu, o jis bėga uždusęs paskui vagį su tais lakiniais batais, ant posūkių kojos praslysta... Ne kartą vos susilaikė nepargriuvęs, bet vis tiek vijosi, kol pavijo.
Pagalbos mums visiems bet kada gali prireikti, todėl, manau, labai svarbu vaikus nuo mažens mokyti jautrumo, socialinės atsakomybės, teisingumo. Man net baisu pagalvoti, kokios muštynės vyksta mokyklose tarp vaikų, o pedagogai apsimeta, kad nieko nemato, ir nereaguoja.
– O kas jums svarbiausia auklėjant savo vaikus?
– Nuo mažens stengiamės ugdyti vaikų empatiją, kad sūnūs mokėtų kitam pasakyti gražų žodį, padėkoti, apsikabinti, kad nebijotų prisiliesti, mokėtų išreikšti savo jausmus, nebijotų pasakyti, ką jaučia ir mano. Pavyzdžiui, jei smėlio dėžėje kas nors užsigauna, mūsų berniukai visada prieina paguosti, papūsti žaizdos, apkabinti ar bent jau pakalbėti.
Mes stengiamės su vaikais išlaikyti kuo glaudesnį ryšį, todėl mūsų šeimoje labai svarbus fizinis kontaktas: mes nuolat glaustomės, bučiuojamės, apsikabiname. Pastebėjau, kad kitiems tai nepriimtina. Pasitaiko, kiti tėvai net gana keistai sureaguoja į tai, kaip mes auklėjame savo berniukus.
Prisimenu nutikimą, kai mano sūnus priėjęs apkabino kitą berniuką, tai to berniuko tėtis labai keistai sureagavo, kad du berniukai apsikabino.
Turėjau jam paaiškinti, kad tokio amžiaus vaikai dar neskiria lyties ir čia tikrai nieko blogo nėra. Bet vien to žmogaus reakcija parodė, kokiomis išankstinėmis nuostatomis auginamas jų sūnus.
Juk ir mus augino nuolat drausdami. Nieko kito negirdėjome kaip tik „negalima“, „nereikia“, „negražu“. Gal todėl šiandien daugeliui sunku atvirai rodyti jausmus, sakyti kitam komplimentus.
– Tiesa. Ir dar sakydavo, kad vyrai neverkia...
– O tai visiška nesąmonė! Ašaros nėra silpnybė. Priešingai, ašaros parodo žmogaus jautrumą ir nuoširdumą. Būti atviram su kitais, išlieti savo jausmus tikrai nieko blogo.
Daugelis dabar nemoka išreikšti jausmų, pyktį užgniaužia, skausmą numalšina, nemoka pasidžiaugti, padėkoti, pasakyti gero žodžio. Pavyzdžiui, aš dažnai kitoms moterims sakau komplimentus, man smagu pagirti, kai matau, kad kas nors tikrai gražiai atrodo. Tačiau dažnai išgirdusios komplimentus moterys sutrinka ir nežino, ką atsakyti.
– O jūs pati ar dažnai verkiate?
– Nesu medinis žmogeliukas, kuris nieko nejaučia, visada stengiuosi suprasti, atjausti ir užjausti aplinkinius. Todėl galima sakyti, kad esu viena iš tų tikrų tikriausių žliumbikių. Bet kokią situaciją pirmiausia perleidžiu per save, daug galvoju, analizuoju, įsijaučiu į kito padėtį, o tai labai išsekina emociškai.
Kartą vienai moteriai prie kasos neužteko pinigų, ji susigraudino. Aišku, ir aš, stovėdama šalia, kandžiojau sau liežuvį, kad tik nepradėčiau bliauti. Man labai skauda, kai kitam skauda, man nėra svetimo skausmo. Jeigu matau, kad kam nors sunku, ir žinau, kad galiu padėti, ilgai apie tai galvoju, naktimis neužmiegu. O jei tik iškyla koks nors jautrus klausimas, susijęs su vaikais, man iškart pradeda tekėti ašaros.
