Solveigos Mykolaitytės ir jos sužadėtinio kelionė tapo išbandymu: „Baisiausia, kai vonioje atsirado gyvatė“

Ant jos piršto jau suspindo sužadėtuvių žiedas, kurį mylimasis užmovė toli nuo Lietuvos, kelionėje po Pietryčių Aziją. Modelį Solveigą Mykolaitytę (34 m.) ir jos sužadėtinį kikboksininką Mantą Rimdeiką (28 m.) ši egzotiška kelionė vedė nepažintais, pavojingais keliais ir tapo savotišku poros išbandymu.

 Solveiga Mykolaitytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Solveiga Mykolaitytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Modelis Solveiga Mykolaitytė.<br>I. Bulsytės nuotr.
Modelis Solveiga Mykolaitytė.<br>I. Bulsytės nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Solveiga Mykolaitytė.<br>Organizatorių nuotr.
 Solveiga Mykolaitytė.<br>Organizatorių nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>P.Stefanovičiaus nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>P.Stefanovičiaus nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>P.Stefanovičiaus nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>P.Stefanovičiaus nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>P.Stefanovičiaus nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>P.Stefanovičiaus nuotr.
Modelis Solveiga Mykolaitytė ir kikboksininkas Mantas Rimdeika.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Modelis Solveiga Mykolaitytė ir kikboksininkas Mantas Rimdeika.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė ir Mantas Rimdeika.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Solveiga Mykolaitytė ir Mantas Rimdeika.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Feb 18, 2020, 6:33 PM, atnaujinta Feb 20, 2020, 4:15 PM

Kauniečių pora net du mėnesius keliavo po Pietryčių Aziją. Pirmiausia aplankė Tailandą, tada vyko į Mianmarą (buvusią Birmą), paskui – į Malaiziją. Kelionėje Solveiga ir Mantas patyrė ir nuotykių, ir pavojų. Ir neslepia, kad labai pavargo.

– Solveiga, toli nuo Lietuvos, Mianmare, Mantas jums pasipiršo. Turbūt senokai laukėte tos akimirkos?

Solveiga: Aš kaip ir nujaučiau, vis tiek savo žmogų jauti, yra kažkokia nuojauta, gal net pasąmoninė, tačiau tai buvo didelė staigmena.

Mantas jau nuo pat mūsų draugystės pradžios rimtai pasakė – žaidimų mes čia nežaisime, laiko švaistyti jis nenori, jeigu draugaujame, tai rimtai galvojame apie ateitį kartu ir einame ta linkme. Jam šeima – labai svarbu, vyro ir žmonos statusas – taip pat. Jis jaučia atsakomybę už mane ir dėl mūsų. Man patinka jo rimtumas ir griežtumas.

– Mantai, kodėl sugalvojote pasipiršti mylimai moteriai Mianmare esančiame Bagano mieste, ant šventyklos stogo, ankstų rytą tekant saulei? Ar sužadėtuvių žiedą vežėtės iš Lietuvos, ar nupirkote šioje kelionėje?

Mantas: Na, man patinka originalumas ir svarbu tai, ką po šio įvykio jaus mano antroji pusė. Manau, tai turi būti vienas įsimintiniausių įvykių tiek jai, tiek man, todėl ir pasirinkau šią itin dvasingą ir įspūdingą vietą per saulėtekį. Solveiga man buvo užsiminusi, kad norėtų pamatyti saulėtekį nuo šventyklų stogų.

Žiedas buvo užsakytas ir sukurtas Lietuvoje, vežiausi jį saugiai paslėpęs tarp daiktų, kad Solveiga netyčia nerastų.

– Galbūt jau aptarėte ir vestuvių datą?

Mantas: Pasikalbame apie viską, tačiau konkrečių planų dar neturime, niekur neskubame, džiaugiamės šia akimirka. Ateis laikas – bus ir vestuvės.

Solveiga: Galbūt geriausia iš viso neturėti jokio plano ir atsipalaiduoti. Nors esu pedantiška planuotoja, pastaruoju metu pastebėjau, kad kartais neplanuoti dalykai pavyksta kur kas geriau.

– Ką pamatėte ir kuo jus nustebino Pietryčių Azijos šalys? Ar dideli kultūriniai, socialiniai skirtumai tarp tų šalių ir Lietuvos?

Mantas: Į kelionę leidomės savarankiškai, nes daugmaž žinojau kryptį gražiausių kampelių link, be to, taip juk įdomiau. Tailande lankiausi jau galbūt penktą kartą. Jis man artimiausias, nes ten yra mano propaguojamo sporto šaknys. Nerealaus grožio egzotinė gamta, tūkstančiai gražiausių pasaulio paplūdimių tiesiog atima žadą.

Soko Kalvų nacionaliniame parke, kur yra didžiulis ežeras, apsuptas atogrąžų džiunglių, šalia neregėto grožio kalnų lyg iš filmo „Įsikūnijimas“, atsisakėme agentūros turo, kuriuo vyksta turistai, ir leidomės į pačių suplanuotą kelionę.

Nuo savo ant vandens plūduriuojančio namelio baidare plaukėme palei kalnus ir džiungles, kur nė gyvos dvasios, tik laukinė gamta ir mes. Vakarop aptikome laukinių dramblių šeimynėlę, kuri maudė savo mažą drambliuką. Vaizdas buvo nerealus. Pastebėję mus drambliai pradėjo dengti savo jauniklį lyg gintų nuo mūsų.

Teko suktis atgal, nes laukiniai drambliai gali būti labai pavojingi, o ir saulė jau leidosi. Nusileidus saulei – aklina tamsa, tik milžiniškas ežeras, kurio nei krašto, nei galo nematyti, džiunglės ir vos keli namukai, pastatyti ant vandens.

Solveiga: Tą akimirką, kai temstant plūduriuoji mažytėje baidarėje džiunglėse be jokių šviesų, jokios civilizacijos, o tave supa tik vanduo, garsai, gamta ir dangus, supranti, kokia yra gamtos didybė ir kaip šiuolaikinis žmogus yra nuo jos nutolęs.

Mantas: Mianmare ypač nustebino žmonių dvasingumas bei nuolankumas. Ši šalis paliko didžiausią įspūdį savo žmonėmis, kultūra, papročiais. Sostinėje Neipide dar labai mažai turistų. Net labiausiai lankomose vietose, kur šimtai žmonių, per dieną gali pamatyti vos keletą baltaodžių. Vietiniai sekdavo mums iš paskos ir žiūrėdavo lyg į ateivius, mėgindavo paliesti, drąsiausi prašydavo kartu nusifotografuoti. Šie žmonės – dar visiškai nepaliesti Vakarų pasaulio.

Kultūriniai skirtumai tarp Mianmaro ir Lietuvos labai dideli. Ten žmonės gyvena neapsikrovę daiktais, be streso, niekur neskuba, susirango ant savo kioskelio, kur dirba visa šeima – pardavinėja vaisius, ir vargo nemato, yra laimingi, visuomet šypsosi. Manau, galėtume iš jų pasimokyti, kad reikia tiesiog gyventi šia minute ir džiaugtis tuo, ką turi.

Solveiga: Visa ši kelionė – Manto idėja, Manto planas. Jis – kaip vaikščiojanti kelionių agentūra! Aš vis klausdavau – gal ką padėti, gal ką surasti, gal patarti? O jis užsispyręs viską suplanavo pats vienas, kad man buvo kaip tik diena – taip staigmena.

Kartais net nežinodavau nei kur esu, nei kur rytoj būsiu. Buvau įpratusi keliauti savarankiškai, būti atsakinga už savo keliones ir viską planuoti pati, o čia tiesiog sekiau laiminga iš paskos. Mantui jau sakiau, kad amžinai jam būsiu dėkinga už tokią nuostabią kelionę.

Mianmaras man paliko neišdildomą įspūdį. Visiškai nesitikėjau, kad ši šalis taip stipriai mane palies.

Mianmare – du stebuklingi miestai: Jangonas ir Baganas. Jangone yra didinga auksu žėrinti Švedagono šventykla, ant kurios bokštų saulėje tviska deimantai.

Pirma mintis pamačius šventyklą – kas visa tai sukūrė, ar tai iš viso realu ir kur aš papuoliau? Sukasi galva, kvapą gniaužia paauksuotų, baltu marmuru apdailintų budistinės architektūros statinių gausa, daugybė Budos atvaizdų, įvairių dievybių ir pusdievių skulptūrų, medinių, kiauraraščiu išmargintų puošmenų.

Baganas – tai miestas, kuriame daugiau nei 3000 šventyklų. Miestas įsikūręs dykumoje. Smėlis, nudžiūvę medžiai, palmės ir didingos šventyklos, kur tik pasisuksi, sukuria pojūtį, kad esi kažkur kitur, kitoje planetoje ar ateivių žemėje. Magiška vieta. Privažiavimą prie tokių šventyklų gali parodyti tik vietiniai.

Ant tokios šventyklos stogo ir užsikabarojome akmeniniais laiptais ankstų Kalėdų rytą pasitikti bundančios saulės. Sėdėjome ten gerą valandą, stebėjome, kaip iš lėto bunda žemė, kyla saulė, o su ja – ir dešimtys spalvingų oro balionų. Ant to stogo Mantas man ir įteikė sužadėtuvių žiedą.

Nuo stogo gali stebėti ir kvapą gniaužiančius saulėlydžius, kurie apšviečia šventyklų bokštus, užuosti ore sklandantį smilkalų kvapą, tolumoje girdėti maldas.

– Gal susipažinote su vietos gyventojais ir lankėtės jų būstuose? Įdomu, kaip gyvena paprasti mianmariečiai, tailandiečiai?

Mantas: Mianmare susipažinome su budistų vienuoliu, lankėmės jo vienuolyne, kartu valgėme vakarienę ir gėrėme arbatą, kalbėjomės apie jų tikėjimą, pomirtinį gyvenimą. Vienuolis pasakojo, kad atsimena, kas jis buvo praėjusiame gyvenime. Buvo labai įdomu priimti jo palaiminimą.

Vietos gidą sutikome tiesiog gatvėje. Iškart pajutome, kad žmogus nuoširdžiai nori mums padėti suprasti jų kultūrą. Jis surengė vieną įspūdingiausių turų po Jangoną. Kai paklausėme, kiek jam turime sumokėti, pasakė – kiek negaila, tiek duokite, kiek buvau vertas, tiek bus gerai. Buvome labai nustebinti tokio žmogaus nuoširdumo.

Solveiga: Taip pat didelį įspūdį paliko Inlės ežeras. Aplink jį – miesteliai, žvejų kaimeliai ir viskas – ant vandens. Mediniai takai stovi ant medinių kojų vandenyje, mediniai nameliai, kuriuose gyvena vietiniai, taip pat stovi ant aukštų medinių kojų vandenyje. Viskas pasiekiama tik valtimi, nėra jokios žemės. Žmogus išeina iš namelio ir iškart sėda į valtį. Labai įdomus jausmas pagyventi ant vandens.

Žvejų kaimeliuose aplankėme gentis, kuriose iki šiol gyvena moterys žirafos. Žiedus mergaitėms ant kaklo pradedama segti nuo devynerių metų ir kasmet jų segama vis daugiau, kad kaklas vis ilgėtų.

Aplankėme žmones, kurie kalnuose kasa sidabrą ir gamina papuošalus. Aplankėme audėjas, kurios medinėmis staklėmis audžia nuostabius audinius, skaras, kaip kad seniau ausdavo mūsų prosenelės Lietuvoje. Aplankėme ir nuostabaus grožio paplūdimį, į kurį patekti galima tik lėktuvu. Turistų ten taip pat dar labai mažai – vos vienas kitas.

Kartais net negalėdavau užmigti iki paryčių nuo įspūdžių ir emocijų gausos.

– Ar nebuvo baisu keliauti po Tailando džiungles?

Mantas: Baisiausia buvo, kai vonioje atsirado gyvatė ir dingo kažkur namelyje, tai miegojome su baime, kad tik ji ant mūsų neužšliaužtų. Į džiungles ėjome su profesionaliu gidu, buvo labai įdomu pamatyti džiunglių gyvenimą, augaliją ir gyvūniją.

Solveiga: Ta gyvatė įlindo pro vamzdžius į mūsų vonią. Atidariusi duris rėkiu Mantui – ateik, aš nejuokauju, ateik greičiau, gyvatė! O ta gyvatė raitosi kriauklėje, bet išsigando labiau už mus ir nėrė atgal į vamzdžius. Tada visus vamzdžius ir visus namelio plyšius užkamšėme Manto kojinėmis.

Bet nuo tokių kelionių aš tik kaifuoju! Tos džiunglės ir urvai buvo didžiausias nuotykis gyvenime, visiškas kosmosas! Ėjome ir į naktinį žygį su gidu pėsčiomis, matėme tarantulų, skorpionų, beždžionių, po lapais miegančių kanarėlių ir kitokių gyvių. O jau garsai, kokie garsai! Vien cikados yra džiunglių aliarmas.

Ir dieną ėjome į žygį po džiungles: bridome požeminiais upeliais, leidomės nuo skardžių, kopėme į kalnus, gėrėjomės kriokliais. Reikėjo plaukti urvuose tekančiomis upėmis, bristi per akmenis, keliauti tarpekliais. O vienu urvu, esančiu kalne, keliavome ištisą valandą su prožektoriais kaip šachtininkai visiškoje tamsoje. Ant urvų sienų, į kurias kabiniesi eidamas, po kojomis ropoja milžiniški vorai, o ant lubų kabo tūkstančiai šikšnosparnių.

Kai pagaliau grįžti į savo džiunglių namelį, esantį ant vandens, turi atidaryti langus, nes nuo karščio neįmanoma miegoti, o tie langai – šalia pagalvės, ir tie džiunglių garsai... Kai nuėjusi į vonią pamatai kriauklėje besiraitančią didelę dryžuotą gyvatę, supranti, kad tikėtis čia gali visko!

Nuostabi augalijos įvairovė, o kur dar spalvoti drugeliai, kurie vis nutūpdavo ant ryškių Manto kedų manydami, kad tai – gėlė, ir jį visur sekdavo.

Mano svajonė buvo pakeliauti Amazonės džiunglėmis. Tikriausiai jau visus filmus esu peržiūrėjusi apie džiungles, kokie tik sukurti, o dabar pati kaip filme gyvenau. Kad mintys ir svajonės pildosi, virsta realiu apčiuopiamu dalyku, visiškai įsitikinau.

– Sakoma, kelionėje pažįsti žmogų. Gal dėl to ir leidotės į tokį ilgą kelią, kad geriau pažintumėte vienas kitą, kad apsišlifuotų aštresni kampai?

Solveiga: Jis žino, kad aš esu labai daug keliavusi. Turbūt norėjo užkurti man tokią kelionę, kad jos užtektų visam likusiam gyvenimui.

Manau, kad kartais reikia perlipti savo principus, nusileisti, pajausti kitą žmogų, suprasti, kokia jo nuotaika ir kaip su juo kalbėtis. Išsiaiškinti viską neskaudinant, su pagarba vieno kitam, kad neliktų nuoskaudų ir užslėpto pykčio. Negali tikėtis, kad žmogus bus tik toks, kokio tu nori. Reikia priimti tokį, koks yra.

Keliaujant nuotykių buvo įvairiausių, bet mes – tokie ramūs, susižvalgome, ir be žodžių viskas aišku.

Mantas: Sunkiausia būdavo tada, kai ji užsimanydavo į tualetą kas 20 minučių arba būdavo nevalgiusi, arba neišsimiegojusi, nes dažnai keldavomės anksti rytą skristi vietos lėktuvais. Tuomet man reikėdavo atlaikyti jos niurzgėjimą. Tačiau viską greitai išspręsdavo mano parnešti skanėstai – jos nuotaika kaipmat pasitaisydavo, o gyvenimas vėl tapdavo gražus.

Taip, pamatėme vienas kitą kitu kampu, tačiau abu esame tuo patenkinti, meilė tik dar labiau sustiprėjo.

Solveiga: Aš – drakoniukas, kai nevalgiusi, jis – piktas lokys, kai trūksta miego. Jeigu esu pavargusi, nerami, liūdna, alkana, Mantas stengiasi mane pralinksminti. Kai matau, kad jis piktas ar sunerimęs, stengiuosi ką nors daryti, kad jį nuraminčiau. Jeigu vienas būsime piktas, o kitas – irgi suirzęs, tada prasidėtų karas.

Kai esi su žmogumi 24 valandas per parą, ištisas savaites kelionėje ir niekada nežinai, kur ir kaip viskas baigsis, reikia vienam kitą palaikyti, o ne konfliktuoti.

Žinoma, kad būdavo labai sunkių momentų, nes kartais vietą keisdavome kasdien, kas tris dienas, kas penkias, o juk keliavome du mėnesius!

Būdavo, kad neišsimiegi, pervargsti, nepavalgai, skubi, nes laukia laivas, lėktuvas, vairuotojas, keliauji pusę dienos su nuotykiais, kiekvieną kartą pakuoji daiktus, neberandi švarių drabužių. Vienas lagaminas – apie 30 kg svorio, nulūžusiais ratukais, o Mantui jį reikia tempti pusę kilometro per paplūdimį ar džiungles. Kartais tikrai būdavome labai pavargę.

Visą kelionę organizavo Mantas. Kiek kantrybės reikia turėti, nes nėra lengva susikalbėti su tailandiečiais, jie prastai kalba angliškai ir kartais ne viską iki galo suorganizuoja, turi aiškinti šimtą kartų. Kartais viskas taip erzindavo, kad norėdavosi įsikasti į smėlį ir ten tupėti. Tada patylėdavome, pailsėdavome, ir vėl viskas būdavo gerai.

– Ar per du mėnesius, kol keliavote, neužleidote savo darbų?

Solveiga: Lietuvoje žiemą gyventi brangiau nei Tailande ar Mianmare. Mudu dirbame. Aš organizuoju renginius. Kai reikia, dirbu ir nuotoliniu būdu.

Mantas – informacinių technologijų (IT) specialistas: kuria svetaines, naujas programas, dirba tarptautinės IT rinkodaros srityje. Viena mūsų išvykų į Bankoką buvo darbo kelionė, jis ten vyko į tarptautines konferencijas. Jis ir keliaudamas dirba, todėl darbas ir kelionės – suderinama. Ką keliaudami išleidžiame, reikia kuo greičiau uždirbti. O sportas – jo pomėgis ir didžioji aistra.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.