Vilniaus Šiaurės licėjaus mokytoja veda dienoraštį „Nuotolinis mokymas“, kuriame jautriai dalijasi tuo, kuo, yra tikra, šiandien gyvena dauguma jos kolegų. Tačiau savo eilutėse moteris ne guodžiasi, o prisipažįsta akistatoje su karantinu pati esanti ir mokytoja, ir mokinė: „Esu dėkinga kiekvienam iš savo mažųjų mokinių: už juokus, už pagalbą man ir vieni kitiems, už atsiųstus vaizdo įrašus ir nuotraukas, už kantrybę, už rytinį: „Mokytoja, kur jūs? Jau vėluojate minutę!“ Apie jų atsakomybę ir drąsą peržengti ribas! Apie tai, kokia dovana man, kad jie atėjo į mano klasę! Ir apie tai, kaip aš be proto jų pasiilgau!“
Vieną dieną mokytoja Jūratė neištvėrė. Paskambino savo mokinių tėvams, susidėliojo maršrutą ir išvažiavo lankyti savo mokinių.
– Kol aplankiau savo klasės mokinius, išsisklaidžiusius po visą miestą, užtrukau 5 valandas.
Vėliau jiems parašiau: „Vaikai, aš daugiau niekada jūsų nebebarsiu, kad jūs vėluojate“, – juokiasi ji.
– Kad aš atvažiuosiu pas juos pasisveikinti, vaikai nežinojo. Tik tėvai grupėje sekė mano maršrutą. Privažiuodavau prie vaikų namų, paskambindavau jiems, kad išeitų į kiemą, balkoną arba prieitų prie lango.
Išsilankstydavau pasidarytą iš popieriaus širdį ir pamojuodavau jiems: „Labas, aš jūsų pasiilgau. Susitiksime!“ Vaikai taip nudžiugdavo ir nustebdavo! Buvo įvairių, net juokingų, reakcijų. Vienas mokinukas ant šluotkočio nuleido man dovanėlę – vitaminų maišelį. Buvo taip gera pamatyti juos po mėnesio nesimatymo, – susijaudinusi pasakoja jauna mokytoja.
Prisipažįstu jai, kad būtent šis epizodas, kuriuo ji pasidalijo socialiniame tinkle, taip mane suintrigavo, kad nusprendžiau pasidomėti – kas yra ta nepaprasta mokytoja?
– Mokytoja, izoliacija jūsų kasdienybę pakeitė gal labiau nei tų, kurie nuotoliniu būdu dirba įprastinius darbus. Mokyti vaikus juos matant tik kompiuterio ekrane turbūt nemažas iššūkis?
– Aš jau 17 metų dirbu mokytoja ir visus tuos metus nuolat esu labai užsiėmusi. Kaip ta voverė vis tempiu, tempiu tuos riešutus, gliaudau, dedu į dreves. Veikla, matyt, yra ryškiausias mano asmenybės bruožas. Nuolat mokausi, lankau tobulinimosi kursus, seminarus. Išsikeliu tikslą, pasiekiu ir jau matau kitą viršukalnę, kurią reikia įveikti.
Bendrauti su mokinukais nuotoliniu būdu dabar man reiškia kopti į naują viršukalnę. Tikrai labai sudėtingas laikas. Pirmomis dienomis net nesupratau, kaip reikės išmokti susitvarkyti. Visą savaitgalį pati mokiausi, studijavau programas, išgyvenau. Gerai, kad į mokyklą atvažiavo vienas tėvelis, daug ką paaiškino, nuramino. Jaučiausi lyg sapne su viltimi, kad tuoj tuoj prabusiu.
Aš nemėgstu kompiuterinių technologijų, nors esu baigusi daug IT mokymų. Man jos būdavo tik pagalbinis įrankis.
Širdžiai mieliau visada buvo dirbti gyvoje mokykloje. Tai į tą nuotolinį mokymą žiūrėjau kaip Karlsonas nuo stogo. Ir sukau galvą – kaip aš visą klasę sutalpinsiu į tą mažą dėžutę? Kaip perkelsiu užduotis, kaip pajusiu vaikus? Raminau save – Jūrate, tik nepanikuok!
Man labai padėjo, kad mūsų licėjaus bendruomenė lyg vienas kumštis. Kasdien visi susitikdavome, iki išnaktų bendraudavau su kolegomis, tėvais, mokėmės. Nuovargis keliavo šalia, bet tuo keliu mes visi ėjome petys į petį, padėdami vieni kitiems. Juk tokiam mokymui mūsų, pedagogų, niekas neruošė, apie tai niekada neskaitėme.
– Jūrate, kodėl pasirinkote tokią, atrodytų, nemadingą specialybę – pradinių klasių mokytoja?
– Būti mokytoja – vadinasi, dirbti širdimi. Turi mylėti vaikus, nes be meilės prie jų negalima artintis. Kai pradedi dirbti su pirmokais, kiekvieną jų turi „atrakinti“, prisijaukinti. Ir, kaip rašė Antoine’as de Saint-Exupery „Mažajame prince“, negali apleisti to, ką prisijaukinai. Svarbiausia, kad tu elgtumeisi su vaiku kaip su draugu. Aš nevengiu mokiniui pasakyti – žinai, aš apie tave visą naktį galvojau! Ir matau, kaip vaikui tai yra svarbu.
Ir dabar man toje interaktyvioje mokykloje sunkiausia, kad negaliu su mokiniais bendrauti gyvai, negaliu prie jų prieiti, apsikabinti, kad nebėra to rytinio čiauškėjimo: „Mokytoja, mokytoja, labas rytas, aš jums noriu parodyti...“ Man nuo to kompiuterio toks šaltis dvelkia, kad net širdį suspaudžia...
Vaikų ilgesys toks didelis, kad sugalvojau aplankyti juos namuose. Tai buvo spontaniška mintis.
Jau dabar žinau, ką veiksime pačią pirmą dieną, kai pasitiksiu juos mokykloje. Nakvosime klasėje ir ilgai neisime miegoti. Sugriūsime kaip katinai ir murksime visą naktį. Apie viską – iškastus sliekus, pabėgusią sraigę, dingusį trintuką ar diskutuosime, kaip keičiasi klimatas.
– „Viskas bus gerai. Taip pati save raminu, kaip maldą kartodama. Kas rytą įsikabinu į savo spalvotus balionėlius ir kylu virš sunkumų, liūdesio ir nerimo. O mano balionėliai? Tai maži dalykai buityje, žinutė draugei, Mantvydo Leknicko knyga „365 priežastys mylėti“, šalia miegantys katinas ir šuo, puodelis kavos, mėgstama veikla, pagalba kolegei, pokalbiai su dukrele Kamile, savo mokinukais ir nuolatinis žvilgsnis pro langą.“
Taip jūs dienoraštyje aprašėte savo kasdienę būseną. Išmokote gintis nuo nerimo, nes kas rytą kompiuterio ekrane mokiniai turi matyti ramią ir linksmą savo mokytoją?
– Kadangi draugauju su savimi jau ilgai, žinau, kas man padeda, kas liūdina ir skaudina. Kas pakelia, o kas nuleidžia žemyn. Draugai skambina ir klausia, ar aš dar neišprotėjau nuo įtampos, jie mane pažįsta ir žino, kad nuolat turiu kuo nors užsiimti. Kai pasibaigia pamokos, mokausi pati, skaitau, dalyvauju seminaruose, bendrauju su mane įkvepiančiais žmonėmis, dalijuosi patarimais su kolegomis. Man padeda net dešimtmetė dukra Kamilė, atsiunčia įvairių nuorodų, ieško informacijos. Ji lyg pati kaupia patirtį ateičiai, nes irgi svajoja tapti mokytoja.
– Turbūt pasakytumėte – esu laiminga, nes myliu savo darbą. Ar tikrai mokytojos darbe daugiau džiugių valandų nei skaudžių? Ar mažieji mokinukai nemoka užgauti širdies, kurią taip plačiai jiems atveriate?
– Taip, aš myliu savo darbą. Be abejo, streso netrūksta, nes jis susijęs su žmonėmis, santykiais. Iš vakaro negali numatyti konfliktų ir jiems pasirengti. Viską turi nuspręsti vietoje. Kūrybiniai sprendimai – kasdieniai mokytojų bendrakeleiviai. Kas dieną mąstau, kuo nudžiuginti ar nustebinti mokinius, kaip pagelbėti jiems. Juk tai dar vaikai – jautrios sielos ir didelės širdys.
Mus, mokytojus, užgauna ir suaugusiųjų nepagarba mūsų profesijai, kai mūsų pastangos nevertinamos, o indėlis – nurašomas.
O vaikai? Prisimenu labai rimtą mane sukrėtusį pokalbį su antroku. Kalbėjomės apie tai, kad yra dalykų, kurių nemėgstame, bet yra pareiga. Ir aš nuoširdžiai jam pabėriau: gal ir man nepatinka mokytojos darbas, bet sąžiningai jį atlieku.
Ir mokinukas paklausė: „Mokytoja, jei jums nepatinka, kodėl esate mokytoja?“ Negaliu apsakyti, ką tas mokinys sujudino, tai buvo lyg cunamis.
Visą naktį mąsčiau, o rytą vėl jį pasikviečiau. Pasakiau – nors aš daug ko nemėgstu, daug kas mane liūdina, skaudina ir daužo širdį, aš esu mokytoja, nes myliu jus, jūsų džiaugsmas ir sėkmė yra mano džiaugsmas, nes tikiu jumis ir žinau, kad mokyti jus yra mano pašaukimas. O visa kita praeina. Su tuo vaiku mes pakalbėjome lyg draugai. Ir mums abiem to reikėjo.
– Labai dažnai mokiniai nieko nežino apie asmeninį savo mokytojų gyvenimą. Mokytojas reikalauja mokytis, paaiškina savo dėstomą dalyką ir išeina iš klasės. Ar jūs pasakojate savo mokinukams apie save?
– Taip, labai daug. Apie savo rūpesčius, jausmus. Apie dukrą Kamilę, ką mes viena kitai iškrečiame. Apie tai, kad aš labai pavargusi, nes visą naktį rengiau jiems užduotis ir todėl dabar mano akys kaip vilko. Jie juokiasi, jiems taip patinka! Jiems labai įdomu klausytis istorijų apie mano katiną. Arba kaip per langą vos neišmečiau kompiuterio.
Jie supranta, kada man skauda, kada liūdna. Atvirumas ir nuoširdumas – mokytojo ginklai dirbant su pradinukais. Bet visada pabrėžiu – aš jus myliu, gerbiu ir jūs turite taip elgtis.
– Jei padarote klaidų, pripažįstate jas garsiai? Mokytojai dažnai linkę būti neklystantys...
– Dabar daug kas keičiasi, ir mokytojas gali nespėti sugaudyti tiek informacijos, kiek turi vyresni mokiniai.
Aš nebijau savo mokinukams pasakyti – ai, suklydau! Jie linksminasi, tuoj man pakomentuoja, nurodo, kur mano klaida. Visada labai svarbu atvirai kalbėtis, o ne slėpti. Neslepiu, jei ir pykstu. Tada mes tariamės, ieškome sprendimų.
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
