Viktorija nuo vaikystės svajojo tapti dailininke. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė du kursus, vėliau nutarė pasukti į madą, tačiau aistra tapybai niekur nedingo. Dėl to dizainerė ypač džiaugiasi, nes dabar visa galva pasinėrė į tapybą, kuri jos kūrybai suteikė laisvės, o gyvenimui – didelio džiaugsmo.
– Tapyba – tavo sena aistra. Kodėl būtent dabar ją vėl prisiminei?
– Mėgstamiausi mano žaislai buvo spalvoti pieštukai. Mėgdavau sirgti, nes tada nereikėjo eiti į mokyklą ir galėdavau piešti visą dieną.
Jeigu nori tapyti, būti dailininku, visi žino, ką reikėtų daryti, todėl aš lankiau dailės mokyklą, mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Siekiau savo tikslų, stengiausi būti geriausia tarp mokinių.
Bet kuo daugiau mokiausi, tuo toliau buvau nuo savo tikslo, nes visi tie mokytojai nemokė manęs tapyti. Jie tik išmokė bijoti ką nors padaryti ne taip, abejoti, ar darau teisingai. Negalima, negalima, visada negalima, visada NE. NE – juodam kontūrui, NE – saldžiam menui, kuriuo galima grožėtis.
Tavo ne tapyba, o spalvotas piešimas, kam tu išpaišinėji kiekvieną žolytę? Taip nedaroma, tapyk dėmėmis, tapyk purvinomis spalvomis, kuo tamsiau ir apibendrintai.
Ir aš išmokau imituoti tapybą. Daryti tai, ko jie norėjo. O po peržiūrų visus savo darbus išmesdavau į šiukšlių dėžę, nes išeidavo šūdas, nes jie neleisdavo mums būti savimi. Jie mūsų negirdėjo, bet esi jaunas, tiki mokytojais, jie yra autoritetai, jie tave vertina. Viskas baigėsi tuo, kad visiems laikams įgijau tą baimę. Baimę tapyti ir baimę skleistis.
Kai baigiau Vilniaus dailės akademiją ir pagimdžiau pirmąją dukrą, noras kurti vėl atsirado. Nutapiau 5–6 paveikslus sau ir tik dėl savęs, be mokytojų ir užduočių. Ir nunešiau juos į meno galeriją, bet man pasakė: „Kodėl tapote žmones, juk klientai nenori pirkti kitų žmonių portretų? Tapykite peizažus ir natiurmortus.“
Tada sustojau, nebetapiau iki tol, kol suaugau ir supratau savo vertybes, kol supratau, kad tai buvo tik mokytojų taisyklės. Jų sienos, už kurių neverta užeiti.
Suvokiau, kad mene viskas galima ir yra kur kas daugiau laisvės, kad ribų nėra, nes jos tik mūsų galvose. Anksčiau nuolat kamavo mintys, ką apie mane pamanys, ar aš kuriu tikrą meną?
Dabar man nusispjauti! Pirmą geriausią Picasso darbą publika apspjaudė ir išsityčiojo kritikai. O paskui jis diktavo, kas yra menas, o ne jie.
Būtent iš jo darbų ir supratau, kad juoda linija nėra gėdinga, tai – saviraiška, ji sustiprina paveikslą ir tapybą, o ne padaro iš jos spalvotą piešinį, kaip man buvo sakoma anksčiau. Iš jo aš išmokau, kad menininkas ne kopijuoja pasaulį, o perteikia jį per save, iškreipdamas pagal savo matymą.
Sakoma, jog reikia baigti dailės mokslus, kad išmoktum tapyti kaip dailininkai, bet reikia viso gyvenimo, kad išmoktum tapyti kaip vaikas. Jūs turite pažadinti vaiką savyje, turite su juo susidraugauti. Ir tik atradę tą vidinę laisvę džiaugsitės ja ir viskuo savo gyvenime, santykiuose ir darbe.
– Esi prasitarusi, kad mėgsti tapyti žmonių veidus ir rankas, nes per tai pamatai žmonių sielas. Ką nori jose įžvelgti?
– Mane visada labiausiai domino portretai. Moters veidas, akys, rankos, pirštai. Jie perduoda žmogaus sielą, tarsi ją apnuogina. Išduoda likimus, nuotaiką, emocijas ir esybę. Ir aš noriu tai perteikti.
Pažiūrėkite kiekvienai iš jų į akis. Jos labai iškalbingos. Jos daug jums papasakos. Pastovėkite taip prie kiekvienos ir sužinosite, išgirsite labai daug įdomių moterų istorijų. Mano portretuose jos patenkintos, įsimylėjusios, išdidžios, kiekviena turi savo istoriją, likimą, charakterį, sielą, norus, svajones ir baimes.
Kai tapau žmogų, noriu parodyti jo sielą. Akys turi žiūrėti kaip gyvos, tarsi sekti tave. Noriu papasakoti, kas yra ta moteris, kaip ji jaučiasi, koks jos būdas, kokia būsena. Ir drabužis be galo svarbus. Aš juk drabužių dizainerė. 16 metų paišiau tik sukneles. Bet apdaras be moters – tik skuduras. Tik moteris padaro jį prasmingą, o jis papildo jos asmenybę, sustiprina įvaizdį, skleidžia į išorę jos vidinį pasaulį.
– Kuriantiems žmonėms dėl to, kad dažniausiai yra maksimalistai ir mėgsta savo amatą išmanyti iki smulkiausių detalių, imtis naujos veiklos būna nedrąsu, nes galbūt viskas nebus taip nepriekaištinga. Ar taip nutiko ir tau?
– Man jau tiek metų ir aš turiu tiek patirties, jog supratau, kad gyvenime nieko tobulo neegzistuoja: nei žmonių, nei santykių, nei darbų. Kūryba yra mano vidinis pašaukimas, tai, dėl ko atėjau į šį pasaulį.
Geras posakis, kad dailininku gali būti tik tada, kai tiesiog negali netapyti. Tai – mano saviraiška, mano didžiausias talentas ir aš darau tai maksimaliai gerai, kaip pati galiu. Jeigu abejosite savimi ir kritiškai vertinsite kiekvieną savo žingsnį, nieko gyvenime nepasieksite.
– Kada tapai? Ar reikia nusiteikimo, specialios aplinkos?
– Kai studijavau Dailės akademijoje, turėjau nuostabią dėstytoją Jolantą Talaikytę. Ji buvo pirmas žmogus Žemėje, kuris pasakė man vieną tiesą: mūza ateina pas dirbančius. Ji ateina pas tuos, kurie jau sėdi prie rašomojo stalo. Ji niekada neaplankys žmogaus, gulinčio priešais televizorių.
Įkvėpimas visada ateina dirbant. Kartais labai sunku prisiversti ir žengti pirmą žingsnį, bet kai atidarai dažus, pastatai drobę, pasiimi teptuką, procesas pats tave įtraukia.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!
