Kai prieš 20 metų žurnalo „Stilius“ viršelį papuošė sportinių šokių šokėja, „Gražioji kaunietė '99“ Aušra Paškauskaitė, gyvenimas jai buvo sudavęs nemažai skaudžių likimo smūgių.
Šalyje plačiai nuskambėjo sukrečiančios tragedijos, įvykusios 1998 m. gegužės 24-ąją, atgarsiai. Tą dieną savo automobilyje buvo nušauti verslininkai Nijolė ir Algirdas Paškauskai. Bendrovės „Kauno ranga“ vadovei buvo 42-eji, o bendrovės „Durpynų statyba“ generaliniam direktoriui ir futbolo klubo „Ranga-Politechnika“ prezidentui – 47-eri.
Šešiolikametė Aušra liko našlaitė. Tuo metu ji dar nežinojo, kad su tėvų netektimi jos išgyvenimai toli gražu dar nėra pasibaigę, kad nusikaltimą suplanavo ir įvykdė penkeriais metais vyresnis brolis Audrius su draugu Juliumi Charževskiu. Nusikaltimo įvykdymo metu A.Paškauskui buvo 21-eri, į narkotikus įklimpęs vaikinas troško užvaldyti tėvų turtą. Atskleidus nusikaltimą A.Paškauskas buvo nuteistas 16 metų kalėjimo.
Tačiau 2000 m. duodama interviu „Stiliui“ Aušra nežinojo, kas yra nusikaltimo vykdytojai, ji nuoširdžiai tikėjo, kad po tėvų netekties artimiausias žmogus jai liko brolis Audrius. Mergina nesmerkė savo brolio, kai jis netrukus po tėvų mirties buvo suimtas su dar dviem jaunuoliais už nepilnametės sumušimą ir išžaginimą. Aušra į kalėjimą jam rašė laiškus, nešė maistą.
Iki šeimą ištikusios tragedijos Aušra su tėvais ir broliu gyveno erdviame name gražioje Kauno Žaliakalnio vietoje. Kai neliko tėvų, name tapo nyku ir tuščia.
„Ateityje nenorėčiau gyventi šiame name. Jį išlaikyti mums su broliu labai sunku. Galvojame namą parduoti. Nelengva susitaikyti su tokia mintimi, juk tiek metų čia praleidome“, – anuomet kalbėjo aštuoniolikametė A.Paškauskaitė, besimokanti Kauno Kalniečių vidurinės mokyklos dvyliktoje klasėje.
Tėvų netektis daug ką pakeitė merginos gyvenime. Gabi sportinių šokių šokėja, trenerių Jūratės ir Česlovo Norvaišų mokinė, buvo priversta palikti sportą po to, kai ilgametis jos šokių partneris Donatas Načajus atėjo pas ją su gėlių puokšte, padėkojo už bendradarbiavimą ir pranešė apie išsiskyrimą.
„Donatas yra geros širdies. Nežinau, kodėl jis nusprendė su manimi nebešokti. Gal suprato, kad neturėsiu pinigų šokiams?“ – svarstė Aušra, po tragedijos gyvenusi iš 250 litų našlaitės pašalpos.
– Skaitant nuoširdų jaunos merginos interviu šiurpas nuvilnija žinant, kokie siaubingi išbandymai jūsų dar laukė ateityje. Ką jums buvo sunkiau pakelti – tėvų netektį ar tai, kad nusikaltimą suplanavo ir įvykdė jūsų brolis?
– Tėvų mirtis buvo didelis sukrėtimas, bet aš ilgą laiką gyvenau apimta kažkokios iliuzijos, bandydama save įtikinti, kad nieko neatsitiko, kad jie dar grįš. Gyvenau tarsi už realybės sienų ir ne iš karto suvokiau, kad jų tikrai nėra. Gal kad buvau labai jauna, mano pasąmonė, gelbėdama psichiką, blokavo įsisąmoninimą, kad jie išėjo amžiams. Tragedijos skausmas mane užvaldė vėliau.
Tačiau didžiausias smūgis ištiko, kai buvo išsiaiškinta, kad kaltininkas yra mano brolis.
Tada labai pašlijo sveikata, negalėdavau užmigti. Teisme turėjau klausytis, kaip viskas buvo planuojama, kaip viskas vyko. Liudytojai davė parodymus, viešai buvo rodomi nužudytų tėvų daiktai iki kraujuotų apatinių kelnaičių.
Tada atėjo suvokimas, kad tėvai tikrai nebegrįš ir kad aš praradau ne tik juos, bet ir absoliučiai viską, likau visiškai viena.
– Grįžtant prie „Stiliaus“ žurnalo, kur jūs šypsotės viršelyje, tragedija jau įvykusi, 1999 m. laimėjote gražiosios kaunietės titulą. Iš kur tada sėmėtės stiprybės? Po tokio sukrėtimo dažnas norėtų nugrimzti į nebūtį, užsidengti galvą antklode ir nieko aplinkui nematyti. Prisiminkite, kaip ruošėtės grožio konkursui? Gal jis tapo savotiška atgaiva po patirto skausmo ir liūdesio akimirkų?
– Pasitikėjimo savimi eidama į tą konkursą nejutau. Pati nebūčiau dalyvavusi. Likus keletui savaičių iki konkurso finalo renginio režisierei paskambino mano šokių treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišai ir paklausė, ar galėčiau jame dalyvauti.
Jie sakė, kad po tėvų nužudymo namuose padėtis liūdna, o man, linkusiai į depresiją, būtų naudinga prasiblaškyti. Prieš metus į šio konkurso atranką mane, 16-metę, buvo nuvedusi mama, tačiau manęs nepriėmė dėl jauno amžiaus.
Kitais metais konkurso taisyklės skelbė, kad pretenduoti į gražiausios kaunietės vardą gali tik sulaukusios 18 metų ir vyresnės merginos, tad aš net nebandžiau laimės. Bet į atranką atėjo daug merginų, neturinčių aštuoniolikos, todėl buvo padaryta išimtis – priimtos metais jaunesnės konkursantės.
Į konkursą atėjau gerokai pavėlavusi, likus dviem savaitėms iki finalo, ir turėjau vytis į priekį pažengusias merginas.
Džiaugsmo per repeticijas nejutau. Merginos nebuvo draugiškos, kai kurios net nesikalbėjo. Kiekvieną kartą repetuodama svarstydavau: ką čia veikiu? Tiesiog iš inercijos keldavausi ir eidavau, kaip ir į mokyklą. Atrodo, kad tam tikrą etapą gyvenau kaip užprogramuotas robotas. Daug ką prisimenu lyg per rūką.
Po konkurso „Gražioji kaunietė“ buvo pasklidę gandai, kad nugalėjau negarbingai, esą papirkau komisiją. Iš ko, kaip? Po pergalės mane pasveikino tik kelios konkurso dalyvės.
O kad kas nors būtų žinojęs, kaip sunkiai ruošiausi finaliniam pasirodymui! Visa laimė, kad tuo metu brolis buvo uždarytas kalėjime, tad turėjau bet šiek tiek ramybės. Pinigų stigo. Draugė paskolino suknelę, bateliams šiaip ne taip pinigų surinko močiutė. Mes jų ieškojome po visą Kauną – reikėjo, kad būtų pigūs ir neblogai atrodytų.
– Po konkurso, kaip sakėte, sulaukėte kitų dalyvių priešiškumo, pavydo. Vėliau kalbėdama apie tai sakėte: „Ko man pavydėti: našlaitės dalios, skurdo, vienišumo?“
– Iki šiol mane lydi pavydo, priešiškumo šleifas. Gal kad išvaizdą Dievulis atseikėjo geresnę? Visada sakau, kad man tikrai nėra ko pavydėti.
Tegu tas, kuris pavydi, pastato save į mano vietą ir pasimatuoja mano gyvenimą. Ar tikrai norėtų keistis vietomis? Po tėvų netekties kelią turėjau prasiskinti pati, nusipirkti namus. Kartais keista, kad žmonės kituose mato tik ploną fasado paviršių.
Kalbant apie konkursą, nepykstu dėl negatyvaus požiūrio. Merginos buvo jaunos, daug ko nesuprato, neturėjo gyvenimiškos patirties.
– Kur ieškojote atramos po tėvų netekties?
– Vienu metu kreipiausi į psichologus, bet man nelabai padėjo. Visas negandas įveikiau pati.
Kita vertus, kai mintimis grįžtu į praeitį, sunku suvokti, kaip viską išgyvenau. Manau, kad antrą kartą to neišgyvenčiau. Protu nesuvokiama, kaip viską įveikiau, išsaugojau pamatines vertybes, nenuėjau blogais keliais.
– Asmeninė tragedija, nutikusi jaunai mergaitei, privertė užaugti ir tapti brandžia asmenybe. Gijimo laikotarpis buvo sunkus, be to, sulaukdavote apkalbų, kai po tėvų mirties vėl ėmėte šokti, esą linksminatės ir negerbiate tėvų atminimo.
– Per laidotuves buvau tvirtai nusprendusi atsisveikinti su šokiais. Grįžti įkalbėjo treneriai.
Jie tiesiog tempė mane už ausų, kad nesustočiau, suprato, jog kitaip psichologiškai galiu palūžti. O kiti mane smerkė. Net mokytojai stebėjosi, kaip gedulo metu galiu šokti. Jiems atrodė, kad pramogauju. Bet sportiniai šokiai – ne pramoga, o darbas. Treniruotės padėdavo negalvoti apie tragediją.
Daug kam užkliuvo ir balta drabužių spalva, mano mėgstamiausia. Pusė kvartalo replikavo, kaip nepadoru nepraėjus metams po tėvų mirties dėvėti baltos spalvos drabužius. Lyg nuo to būčiau mažiau gedėjusi savo tėvų. Kritikuojantys net nesusimąstė, kad gal neturiu ko valgyti, gal reikia paguodos.
Giminės ir tėvų draugai po tragedijos faktiškai nusisuko. Kai brolis buvo teisiamas dėl merginos sumušimo ir išžaginimo, aš jo per daug nesmerkiau, maniau, kad tėvų mirtis jį paskatino nusikalsti.
Bet kai jis grįžo iš kalėjimo, prasidėjo didysis košmaras. Tėvų puoselėtuose namuose kiaurą parą vykdavo linksmybėms su alkoholio upėmis ir laisvo elgesio moterimis.
Savo kambaryje miegodavau su drabužiais, nes užeiti į kambarį galėjo bet kas. O iš ryto reikėjo eiti į mokyklą.
Į savo namus mane, svetimą mergaitę, priėmė tuomečio draugo Mindaugo tėvai – teisininkai Algimantas ir Laima Smolskai.
Nors vėliau mūsų keliai su Mindaugu išsiskyrė, jo tėvai manęs neišsižadėjo ir nepaliko. Laimą iki šiol sveikinu Motinos dienos proga. Ji mane daug ko išmokė, net ruošti maistą. Gyventi į Smolskų namus išėjau pasiėmusi vos kelis drabužius, o kai po kiek laiko apsilankiau tėvų namuose, nustėrau – mano kambarys buvo tuščias. Kvaišalus vartojęs brolis čigonams pusvelčiui pardavė spintas su visais juose buvusiais drabužiais.
Netrukus nebeliko nei to namo, nei sukaupto turto. Buvo paskelbtas bendrovių bankrotas, daiktus ir nekilnojamąjį turtą pusvelčiui pardavė Audrius. Su manimi turtą oficialiai pasidalinęs perpus, vos išėjęs iš notarų biuro ėmė kaulyti pinigų. Vėliau tai darydavo jėga, smaugdamas.
– Dažnai tėvai stengiasi kaip išmanydami sukurti finansinį ir materialinį pamatą savo vaikams. Jūsų tėvai buvo verslininkai, turėjo erdvius namus, ne vieną sėkmingą verslą ir tikriausiai manė, kad sukauptas kapitalas liks atžaloms. Koks palikimas jums liko iš didelių tėvų turtų?
– Beveik nieko neliko. Viskas buvo arba giminių išgrobstyta, apgaulės būdu pasisavinta, arba brolio iššvaistyta.
Pavyko išsaugoti nuotraukų albumus, tėvų vestuvinius žiedus. Norėčiau kada nors iš jų pasidaryti amuletą, bet dar nepribrendau.
– Kada pradėjote įtarti, kad dėl tėvų nužudymo gali būti kaltas jūsų brolis?
– Iš tikrųjų tai suvokiau labai anksti, tik su tomis dvejonėmis gyvenau ilgą laiką. Kartą būdama Palangoje susitikau su vienais pažįstamais. Jie išsikalbėjo, jog Audrius, pavartojęs narkotikų, išsidavė, kad tai jo darbas. Teisininkams Smolskams papasakojau, kas mane slegia. Jie padėjo kreiptis į teisėsaugą. Savo brolio jau nebijojau, jis tuo metu dėl narkotikų vartojimo į žmogų jau nebuvo panašus.
Pasakiau, kad kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jo namuose nebuvo. Anksčiau kažkodėl Audrius liepė man sakyti priešingai. Kurį laiką nesupratau, kam to reikia, o gal per daug ir nesiaiškinau, nes bijojau brolio grasinimų, neadekvataus elgesio. Kai panaikinau Audriaus alibi, kai kurie žmonės mane smerkė, kodėl anksčiau to nepasakiau.
Jie nežino, kaip jo bijojau. Audrius iš namų mane išleisdavo tik į mokyklą, kitu atveju durys būdavo užrakintos. Jis nenorėjo, kad kas nors pamatytų jo puotas, orgijas, nuogas merginas.
– Kaip brolis elgėsi per laidotuves ir po jų? Ar nebuvo ženklų, kad elgiasi neįprastai?
– Jis sugebėjo maskuotis. Pirmą naktį, kai sužinojome apie tėvų nužudymą, su broliu visą naktį nemiegojome. Jis mane guodė, ramino, sakė, kad viskas bus gerai, kad manimi pasirūpins. Ir aš juo labai tikėjau. Tada tikrai nemaniau, kad jis – žudikas.
Kai melo uždanga nukrito, buvo praėję keleri metai. Tada susimąsčiau, kaip Audrius visą tą laiką turėjo jaustis. Juk nusikaltimas turėjo graužti iš vidaus. Svarsčiau, kad į narkotikus su dar didesne jėga įniko ne veltui. Jam nuolat turėjo sapnuotis košmarai.
Prisimenu, kai gyvenau namuose, ant stalo stovėjo įrėminta tėvų nuotrauka. Audrius ją visada užversdavo.
– Ar dabar neramūs sapnai mažiau kankina, ar pavyko atgauti ramybę?
– Sapnai nebekankina, bet žinau, kad su šia istorija gyvensiu visą gyvenimą. Per tuos metus, kol brolis sėdėjo kalėjime, viskas palengva stojo į savo vėžes, pradėjau gyventi įprastą gyvenimą, sutikau vyrą, apie kokį galėjau tik pasvajoti, sukūriau gražią šeimą.
Tačiau po 14 metų Audrius išėjo į laisvę. Užliejo skaudžių prisiminimų banga, pradėjau nerimauti dėl savo vaikų, jei sugalvotų juos pagrobti, reikalauti išpirkos. Tai baisus žmogus, jam neegzistuoja jokios ribos. Mėnesį nemiegojau, teko varstyti gydytojų kabinetų duris.
Išėjęs iš kalėjimo Audrius socialiniuose tinkluose parašė, kad nori susitikti. Tuomet atrodė, kad turiu jį morališkai palaikyti, nes jis bus atstumtas visuomenės, visi į jį žiūrės kaip į recidyvistą. Maniau, kad esu vienintelis žmogus, kuris gali jam suteikti stiprybės.
Susitikusi negalėjau žiūrėti jam į akis. Iki šiol prisimenu jo siaubą keliantį žvilgsnį. Jis daug verkė. Pasakiau, kad atleidžiu, nebepykstu. Naiviai tikėjausi, kad tiek metų kalėjime praleidęs žmogus į laisvę išeis pasikeitęs.
Netrukus sužinojau, kad vėl įsitraukė į nusikalstamą veiklą. Dabar jis vėl įkalintas. Niekada daugiau nebandysiu su juo susitikti. Nematau prasmės ir noro.
– Kaip supratau, dorai gyventi brolis nenorėjo nuo ankstyvos paauglystės. Kalbant apie žmoguje tūnantį blogį, vieni mano, kad jis vos ne įgimtas, kiti, kad tam tikros aplinkybės padeda tam susiformuoti. Tėvai jus augino vienodai. Gal jam trūko nuolat užsiėmusių tėvų dėmesio, meilės, o gal priešingai – tvirtos rankos ir griežtumo?
– Audrius nuo vaikystės buvo labai sudėtingas vaikas. Dabar galima tik spėlioti, kur buvo padaryta klaidų. Gal tėvai kur nors neapsižiūrėjo, gal jį reikėjo vesti pas psichologus.
Prisimenu, buvau pirmoje klasėje, o Audrius jau tada jautė potraukį prie alkoholio. Šeimoje tėvai tuo nepiktnaudžiavo. Vėliau pastebėjome jo troškimą linksmintis, puotauti, turėti daug pinigų.
– Nutikus nelaimei giminaičiai paprastai susivienija, vieni kitiems padeda. Po tėvų mirties iš artimųjų pagalbos faktiškai nesulaukėte.
– Mane supo baisi giminė. Dar vaikystėje svarstydavau, kodėl tėvai nebendrauja su giminaičiais, kodėl jų niekada nebūdavo per gimtadienius, svarbias šventes. Viską supratau vėliau.
Po tėvų mirties globėja tapo močiutė iš motinos pusės, su kuria buvau mažai bendravusi, nors ji gyveno Kaune. Tapusi globėja ji galėjo sakyti: „Aušra, tavo namuose vyksta orgijos, tu neturi ramybės, kraustykis pas mane, aš tau padėsiu.“ Nieko panašaus nenutiko, buvau priversta gyventi namuose, paverstuose bordeliu, neišsimiegojusi, išsigandusi eiti į mokyklą.
Turėjau pragyventi iš 250 litų našlaitės pašalpos, pusę pinigų pasiimdavo močiutė. Ji sakydavo, kad reikia įvairiems paveldėjimo dokumentams tvarkyti.
Tėčio brolis labai kovojo už įmonių išsaugojimą, tačiau prie turto jo neprileido mamos giminės. Kilo baisūs pykčiai. Su tėčio broliais kurį laiką bendravau, bet jie netrukus vienas po kito mirė.
Kai gimė mano vaikai, verkiau, kad nėra mamos. Ligoninėje šalia buvo vyras ir Laima Smolskienė. Ranką man tiesė žmonės, su kuriais nesieja kraujo ryšys. Jie man padeda iki šiol. Džiaugiuosi, kad Dievas man atsiuntė gerų draugų.
Bet šiaip nesu linkusi verkšlenti ir guostis. Manau, kad nuolat besigraužiantys žmonės suteikia kitiems neigiamų emocijų, niekas nenori būti šalia nelaimėlių.
Mane tikrą – ir linksmą, ir paverkiančią – mato vienintelis žmogus – vyras Gediminas.
– Kol buvo gyvi tėvai, puikiai klostėsi sportinių šokių karjera. Esate tapusi Lietuvos jaunimo sportinių šokių čempione. Kai prieš konkursą „Gražioji kaunietė“ jūsų paklausė, kokia didžiausia jūsų svajonė, sakėte, kad norėtumėte tapti sportinių šokių pasaulio čempione. Tačiau po tėvų mirties buvote priversta atsisakyti aistros suktis ant parketo dėl pinigų stokos, emocinės būsenos, išsiskyrimo su šokių partneriu. Gal dabar savo neišsipildžiusias viltis siejate su dukterimis Auguste (10 m.) ir Salomėja (8 m.)?
– Vyresnioji šoka gatvės šokius. Jaunėlė nori užsiimti Lotynų Amerikos šokiais, bet ją vis atkalbinėju. Galiausiai sutikau, kad pabandytų šokti mokyklos būrelyje. Esu prieš profesionalius sportinius šokius, nes žinau, kad jie atima visą laiką, mokslai atsiduria antroje vietoje, be to, tam reikia daug pinigų.
Kalėdų proga mokykloje buvo surengtas pirmas šokėjų pasirodymas tėveliams. Įsitikinau, kad Salomėja labai gerai šoka, tikrai turi tam reikalingų duomenų.
Kartais su vyru pasikalbame, kad gal nuo rudens reikėtų mergaitę nuvesti pas geresnius trenerius, bet per daug jos neskatinu. Gal geriau ji daugiau dėmesio skiria mokslams.
Ką man davė šokiai vėliau gyvenime? Nieko. Ne visi gimstame turėdami trenerio savybių. Galime labai gerai šokti, bet nebūtinai sugebėsime kitus mokyti.
Supratau, kad neturiu treneriui reikalingų duomenų. Čia reikia griežtumo, mokėti išreikalauti. Visi mokiniai buvo tarsi mano pačios vaikai. Labiau apkabinti, paglostyti norėdavosi, nei versti prakaituoti šokių salėje. Tad jei sportinių šokių šokėja gebės tapti gera trenere, tada ši veikla pasiteisins. Kitu atveju perspektyvoje iš to jokios naudos – nei moralinės, nei materialinės.
Baigiau Lietuvos sporto universitetą. Manau, galėjau baigti rimtesnius mokslus. Daug dalykų gyvenime patiko. Pavyzdžiui, kad ir interjero dizainas. Bet susiklostė taip, kad šokiai mane nuvedė kitu keliu.
– Kokia esate mama? Anksčiau esate sakiusi, kad iš pasąmonės atskrieja nerimas, kad tik pavyktų užauginti dukteris dorais žmonėmis.
– Šeimoje itin skatiname atjautą, mokome mergaites dalintis, užjausti, neskirstyti žmonių pagal materialinę padėtį. Manau, kad mūsų su vyru auklėjimas duoda gerų vaisių. Dukterys draugiškos, nuoširdžios. Vyresniosios dukters klasėje yra viena neturtinga mergaitė, tad Augustė jai dažnai atiduoda maistą, kurį jai įdedu į dėžutę.
Lyginant su vyru, aš esu griežtesnė. Tėtis mergaitėms asocijuojasi su žaidimais, linksmybėmis. O aš spaudžiu prie pamokų, mokau tvarkos. Bet jei kur nors trise išeiname, labai smagiai leidžiame laiką. Manau, dukterys mane laiko gera drauge.
– Su bendraamžiu vyru, šalies motociklų sporto pasaulyje žinomu tituluotu lenktynininku, verslininku Gediminu susipažinote naktiniame klube. Ar greitai pajutote sielų bendrystę? Ar nebuvo baimės, kad kai tiek daug kartų esate išduota, vėl galite pakliūti į kokias nors apgaulės pinkles?
– Niekada neskirsčiau vaikinų į gražius ar negražius – neturėjau idealo. Tačiau nejučia ieškojau į savo tėvą panašaus vyro. Mano tėvai vienas kitą labai mylėjo, lepino vienas kitą dėmesiu, buvo geri draugai.
Su Gediminu iš karto sulipome, greitai užsimezgė stiprūs jausmai, 2009 m. susituokėme. Abu vienijo ne tik džiaugsmas, bet ir praradimo skausmas. Gediminas neprisimena savo mamos. Kai jam buvo dešimt mėnesių, ji mirė nuo kraujo užkrėtimo. Dabar jis jau ir tėtį palaidojo.
Manau, žmogus, nepatyręs skausmo, nebūtų pajėgęs manęs suprasti. Mes kartu turėjome nueiti sunkų kelią, kartu užsidirbti, visko siekti, auginti vaikus. Žinojome, kad galime atsiremti tik vienas į kitą. Esame panašūs ir artimi, tarsi dvyniai. Gyvenime mums patinka tos pačios spalvos, vietovės, automobiliai. Mes net tarsi kvėpuojame vienodu ritmu.
– Ar su vyru randate laiko romantikai?
– Santykiuose buvo atsiradę monotonijos. Dukterys gimė viena po kitos. Buvo įtampos. Tai, žiūrėk, viena verkia, neužmiega, tai kitai dantys dygsta.
Neseniai supratome, kad norėdami puoselėti santykius turime vieni išvykti į kelionę. Pernai tai įgyvendinome. Vaikai sėkmingai pabuvo su vyro draugu. Laikas, praleistas dviese, mus tarsi atgaivino, nukėlė į nerūpestingos jaunystės ir įsimylėjimo laikus. Visoms poroms patariu praleisti keletą dienų kartu be vaikų, išsikalbėti, kas guli ant širdies.
Mes su vyru esame iš tų, kurie kilus nesklandumams linkę kalbėtis, viduje neužgniaužiame nuoskaudų. Turime pusės valandos taisyklę, kuri mus visuomet gelbėja. Jei pusvalandį aiškinamės ir nerandame bendro sutarimo, tuomet apsikabiname ir nutraukiame ginčus: tu lieki prie savo nuomonės, aš – prie savo.
– Ar yra jus vienijančių ritualų?
– Stengiamės visi kartu papusryčiauti. Šiaip ritualų neturime, o šventės iš viso yra skaudi tema. Ar tai būtų Kalėdos, ar Velykos, mes visada vieni, neturime pas ką nuvažiuoti ar ko pasikviesti į svečius. Su vyru pasvajojame, kad kada nors, kai mūsų mergaitės sukurs šeimas, pagimdys vaikų, mūsų šventės bus didelės, o stalai gausiai nukrauti maistu.
Dabar per Kalėdas vaikams į maišelius pridedame daug dovanų, kad ir mažų smulkmenėlių. Norime, kad visko būtų daug. Tai nėra lepinimas. Mes suprantame, kad joms tai bus vienintelės dovanos, kad gėrybių jos negaus nei iš senelių, nei iš dėdžių ar tetų.
– Esate išsaugojusi grakščią figūrą, gal stengiatės sveikai maitintis, laikotės dietų?
– Sveikuole tapau ne vaikydamasi madų, o todėl, kad su visais išgyvenimais atsirado problemų su žarnynu. Jei pasinervinu, iškart pablogėja, tad turiu prisižiūrėti. Kai tikrinausi sveikatą, visi gydytojai sakė tą patį – kai žmogus patiria daug streso, kur nors organizme tas atsiliepia.
– Anksti pradėjote galvoti, kaip užsidirbti. Šiek tiek laiko dirbote aukle, grožio salono administratore, mokykloje mokėte mergaites šokio paslapčių, vėliau buvote įkūrusi šokių studiją suaugusiesiems. Kaip dar ieškojote savęs profesine prasme?
– Buvo laikas, kai mintys sukosi ir apie rimtesnį verslą. Maniau, kad gal ir aš, kaip mano tėvai, turiu verslumo gyslelę. Ėmiau vadovauti Rožinei kepyklėlei. Netrukus tapau labai nelaiminga, nemačiau, kaip auga mano vaikai, dirbau ir savaitgaliais. Grįždavau devintą valandą vakaro, niekas nebeteikė džiaugsmo, kenčiau galvos skausmus. Supratau, kad nenoriu tokio gyvenimo.
Mano tėvai dirbo nuo ryto iki vėlaus vakaro. Ką jie davė vaikams? Pinigus. Tačiau vaikams dar reikia dėmesio, meilės. Kartais turėti mažiau pinigų nėra jau taip ir blogai.
Pastaruosius dvejus metus dirbu su nišine parfumerija. Bent kol kas jaučiuosi atradusi mėgstamą veiklos sritį ir be kvapų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jei bent dvi dienas pabūnu be darbo, pradedu svajoti, kada ten vėl galėsiu nulėkti.
Dirbu parduotuvėje kaip kvapų ekspertė, konsultantė. Su komanda atrandame, išbandome naujus aromatus, vėliau juos pasiūlome lietuviškai rinkai.
Vienintelio mėgstamo aromato neturiu, gal per pastarąjį laikotarpį tapau išranki. Kvepinuosi pagal nuotaiką. Vieną dieną gali patikti saldūs, kitą – aštrūs kvapai. Tačiau be jų negaliu apsieiti nė dienos, tai – tarsi mano apsauga.
– Kaip leidote laiką per karantiną?
– Aš per tą laiką suvokiau, kad negaliu gyventi be mėgstamo darbo, kad išėjimas iš namų, buvimas su žmonėmis man gyvybiškai būtinas...
Mano vyras irgi nėra namisėda. Bet, kita vertus, priverstinis buvimas namuose turėjo ir teigiamą pusę – pagerėjo santykiai su dukterimis. Daug kalbėdavomės, padėdavau joms ruošti pamokas. Kai iš testų mergaitės gaudavo puikius įvertinimus, kartu šokinėdavome iš džiaugsmo.
