Man vis nesisekė sukurti tobulos šeimos. Kaip gyvenau, pasakoti nenorėjau, o meluoti ar pagražinti nemoku. Šiandien pagaliau jaučiu vidinę ramybę ir 40-metį pasitikau su šypsena – turiu viską, apie ką bijojau net svajoti“, – sako ji.
Rugpjūčio 21-ąją dviejų dukrų – ketverių Vasaros Erikos ir pustrečių Auroros – mama atšventė jubiliejų – moteriai suėjo 40 metų. Erika neslepia: „Jaučiuosi išsipildžiusi, rami, susitaikiusi su savimi. Šiandien esu geriausia savo pačios versija.“
– Kai tau 20 ar net 30 metų, ir visuomenė iš tavęs daug tikisi, ir pats jautiesi lyg turintis įvykdyti tos visuomenės planą: turėti vaikų, vyrą, daryti karjerą, būti graži ir protinga...
– Taip, visi kas netingi – pradedant artimaisiais ir baigiant gyvenimą jau „susitvarkiusiais“ draugais, – tau nuolat draugiškai baksnoja ir primena, ką tarsi turėtum būti padaręs.
O dabar man – ramybės laikas. Jaučiuosi viską padariusi, dėl ko išgyvenau ir bijojau, liko tik tuo mėgautis. Sau vis dar esu jauna – man patinka, kaip atrodau. Ir nors vaikų atėjimas į šį pasaulį paliko pėdsakų mano kūne, jis nejaunėja, vaizdas veidrodyje negąsdina. Jau turiu patirties ir jaučiuosi protingesnė už save trisdešimtmetę.
Šiais laikais tai toks visa apimantis galimybių amžius – 40-metė gali būti ir močiutė, turėti suaugusį vaiką, ir jauna mama, ant rankų sūpuojanti pirmagimį. 40-metė gali būti vakarėlių liūtė ir dar tik ieškoti savo princo – ir tai bus visiškai normalu, ji tikrai nebus nurašyta, jei bus šiuolaikiška ir neturinti vidinių demonų. Viena 40-metė gali džiaugtis savo karjeros viršūne, kita – nuspręsti viską iš esmės gyvenime keisti ir imtis naujų iššūkių. 40-metė dar viskam turi laiko.
Manęs niekas nebeveja. Niekada neslėpiau savo amžiaus, o dabar, sakydama, kad man jau keturiasdešimt, jaučiuosi puikiai matydama nustebusius žvilgsnius. Mano amžiaus moteris vis dar gali būti seksuali, gali dėvėti trumpas sukneles ir nebepaisyti senojo „kai tau 40“ aprangos kodo.
Būtent artėjant 40-mečiui išsinėriau iš kostiumėlių ir elegantiškų suknelių, nešioju paprastutes gėlėtas suknutes po 5 eurus, kurias parsivežiau iš Tailando, ir su jomis bei kedukais einu į susitikimus. Mano vidinės vertės nebeapibrėžia kostiumėliai, ją jau turiu viduje.
Nebeturiu rūbais įrodinėti statuso, jaučiuosi jį užsidirbusi. Dabar jau ramiai galiu ir sau, ir kitiems pasakyti: niekada nebuvau ir nebūsiu solidi verslininkė. Nes esu renginių režisierė su milijonu kūrybinių idėjų, kuriai daug įdomiau padaryti įspūdingą renginį, nei iš jo uždirbti įspūdingą pelną.
– Tačiau būdama 20-ies ar net 30-ies manei kitaip...
– Feisbukas neseniai vėl priminė pačios mintis, rašytas prieš 30-ąjį gimtadienį. Manei, kad jau derėtų norėti turėti vaikų, jau būti pasiekusiai karjeros, uždirbusiai milijoną, o neturi nieko.
– Tada ir neturėjau nieko: buvo vos tik prasidėjusi krizė, aš ką tik su didžiule paskola nusipirkusi gyvenamą sodo namą, kuris nuvertėjo akimirksniu, man siūlo mažinti algą (buvau samdoma darbuotoja). Neturėjau jokio noro būti mama. Negana to, sužinojau, kad mano tuometis mylimas vyras yra man neištikimas.
Tas mano mintis feisbukas man primena kasmet prieš gimtadienį. Uždirbo mano įmonė per 10 metų tą milijoną, ir verslą susikūriau – dirbu svajonių darbą, kur save absoliučiai išreiškiu, esu vertinama renginių rinkoje kaip žmogus, kuris niekada nepristinga kūrybinių idėjų ir turi puikią komandą joms įgyvendinti. Turbūt esu vienintelė, kuri neturi savo įmonės tinklalapio, – mus klientai rekomenduoja vieni kitiems. Savo darbu džiaugiuosi ir jį myliu.
Pagimdžiau dvi nuostabias dukras ir supratau, kad jos – mano laimė, išsipildymas ir nemirtingumas.
Per tuos 10 metų įgijau viską. Norisi visas 30-metes apkabinti ir tyliai į ausį sušnabždėti, kad viskas bus gerai, net jei dabar manai kitaip. Būčiau apsidžiaugusi, jei tuomet man kas nors būtų tai pasakęs. Todėl ir dalijuosi šia savo patirtimi.
– Padarei, užgyvenai viską, dėl ko bijojai. Ko Erika bijo šiandien?
– Man labai patiko Vaivos Rykštaitės mintis, kad gimus vaikams pradedame savyje nešiotis mirtį. Niekada anksčiau nebijojau mirti. Ir mano pomėgiai buvo rizikingi – nardymas, parašiutizmas.
Dabar, augindama dukras, bijau mirti. Jaučiuosi įsipareigojusi joms, nepaisant bet kokių sunkumų. Esu labai pažeidžiama per vaikus, kaip ir visos mamos. Bijau ne tik jų mirties ar ligos. Bijau pati jas sutraumuoti, bijau nuoskaudų jų galvose.
Tikiuosi, jog užaugusios jos turės tokį stiprų ryšį su manimi, kad viską nebijodamos pasakys man per mūsų pokalbius, kurių tradicijas kuriame jau dabar.
Galėsiu jų atsiprašyti už savo neišvengiamai padarytas klaidas. Nes visos mamos jų daro. Taip buvo ir bus. Svarbu, kad tas klaidas paskui turėtume drąsos ir stiprybės pripažinti ir jų neneigti, kad ir kaip skaudės būti kaltinamoms dėl jų. Juk, rodos, savo vaikams atidavei visą save.
Tai amžinas dukrų ir mamų ratas. Ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kad galiu bandyti kurti jį su savo dukromis. Kad ir su nemaža baime, jog nepavyks.
Dar viena didžiausių mano baimių ilgą laiką buvo atimti iš dukrų šeimą. Pati augusi su patėviu buvau sau pasakiusi, kad padarysiu viską, kas tik nuo manęs priklausys, jog jos augtų su tėčiu.
Baimės dėl pinigų neturiu, nors dabar renginių organizatoriams vis dar sunku atsigauti. Juk mūsų rinka nukentėjo lygiai taip pat kaip turizmo. Prieš 10 metų jau išgyvenau didžiąją finansinę krizę. Žinau, kad vėl uždirbsiu tuos pinigus. Mano patirties ir įdirbio karantinas neatėmė – atėmė tik užsakymus ir pinigus.
Žinau, ką reiškia visiškai neturėti pinigų, – tai ne pasaulio pabaiga. Daug baisiau būtų prarasti nuolatinių klientų pasitikėjimą ir reputaciją, kuriuos tiek metų kūriau.
– Esi pasiryžusi padaryti viską, kad dukros augtų visavertėje šeimoje. Tačiau karantino pradžioje tavo vyras Pranas Slušnys paliko jus su mergaitėmis ir išėjo...
– Taip, tačiau čia neturiu sau priekaištų – iki tol buvau padariusi tikrai daug ir net viską, kad išsaugočiau šeimą. Esu tikra, kad visos šeimos patiria krizių, santykių bangavimą. Klausimas čia tik tas, ar pati šeima ir jos išsaugojimas yra vertybė. Ar vertybė – tik tavo asmeninė būsena ir gerovė.
Šeimą kuria ir puoselėja du žmonės – atėjo laikas, kai Pranas priėmė sprendimą išeiti. Taip sutapo, jog jis išėjo pirmosiomis karantino dienomis, kai aš ir mergaitės labai sirgome ir manėme, kad galime būti užsikrėtusios koronavirusu, turėjome visus aprašomus simptomus. Be to, aš buvau neseniai grįžusi iš Tailando – kai išvykau, viskas buvo ramu, o grįžau į visuotinę paniką.
Buvome visiškoje izoliacijoje, laukėme, kol atidarys mobiliuosius punktus. Kodėl nesityrėme klinikose? Nes ligoninėje mus su mergaitėmis būtų guldę atskirai, o jos dar per mažos vienos būti ligoninėje tarp skafandrais vilkinčių svetimų žmonių. Vyras atsisakė būti dukrų lydinčiuoju asmeniu ligoninėje ir gultis su jomis. Jis išėjo.
Likome namuose, vaistai baigėsi, produktų į namus nebuvo įmanoma užsisakyti, aš su didžiule temperatūra negalėjau net atsikelti pagaminti maisto, dukros jautėsi prastai...
Artimųjų aš neturiu. Mano geriausios draugės augina kūdikius – neturėjau teisės prašyti jų pagalbos. Esu be galo dėkinga svetimiems žmonėms, kurie susirūpino ir nepaliko bėdoje, – patys rizikuodami savo sveikata vežė mums prie durų vaistus, maistą... Manęs nuolat klausdavo, kuo gali padėti. Neturėjau kitos išeities, kaip tik tą pagalbą priimti. Dėl vaikų. Nebeturėjau orumo, nemačiau prasmės ką nors slėpti ar apsimesti, kad viskas puiku, kai taip nebuvo.
Tuo metu buvo labai sunku, visos trys išgyvenome pragarą. Tačiau galiausiai atidarius mobiliuosius punktus mes išsityrėme vienos pirmųjų, atsakymas buvo neigiamas. Nebeprivalėjome izoliuotis, mūsų nebebijojo ir galiausiai patekome pas savo gydytoją, gavome antibiotikų, pasveikome... Prasidėjo mūsų rojus, mūsų aukso amžius!
– Daugelis mamų per karantiną guodėsi, kad būti namuose su mažais vaikais be galo sunkus išbandymas. O tu karantiną vadini rojumi.
– Ir aš visiškai tas mamas suprantu! Juk daugelis ne tik buvo su vaikais, bet ir dirbo nuotoliniu būdu! Jos pagyveno mano ankstesnį gyvenimą – juk dirbau iš namų, buvau su vaikais ir dar (kaip ir mes visos) – stengiausi dėl savo išvaizdos (o tai suvalgo labai daug laiko).
Dirbti namuose, kai tavo dėmesio reikalauja maži vaikai, labai sunku. Sunkiau nei sunku. Ir ne tik fiziškai – tai yra nuolatinė sąžinės graužatis. Dirbi, kai vaikai eina pietų miego, dirbi, kai žiūri filmuką, dirbi naktimis. Taip dirbau pusketvirtų metų.
Pagaliau ir aš galėjau nieko nedaryti – nei manikiūro, nei pedikiūro, nei lankytis pas plaukų stilistą, kosmetologę, nei dirbti darbų – per karantiną nebeliko nieko. Ir valio! Atsidaviau tik vaikams. Tai buvo mano pirmosios gyvenime tikros motinystės atostogos.
– Koks buvo tas jūsų trijų rojus?
– Mergaitės nurimo, jos 24 valandas per parą šalia turėjo mamą, kuri nebesėdi telefone ar kompiuteryje. Pasaulis turėjo sustoti, kad aš pagaliau galėčiau būti mama. Pūsdama žvakutes ne tik per savo, bet ir per dukrų gimtadienius visada sugalvodavau tą patį norą – daugiau laiko skirti dukroms.
Visos mamos, kurios turi savo verslus, gali patvirtinti – net jei esi motinystės atostogose, vis tiek dirbi – skaitai ir atsakinėji į laiškus, rūpiniesi darbuotojais, bendrauji su klientais, esi atsakinga už įmonę. Net jei už tai negauni atlyginimo, negali visko pamiršti ir uždaryti durų – tai tarsi dar vienas vaikas.
Išeidama į darbus visada jausdavau sąžinės graužatį ir norėdavau susidvejinti – galėti būti su vaikais ir dirbti savo be galo mėgstamą darbą. Vyresnioji Vasara dažnai net sakydavo: „Mama, nežiūrėk į telefoną, žiūrėk į mane!“ Ji nekenčia mano telefono. O dabar pagaliau mama nebežiūrėjo į telefoną! Pagaliau mama 100 procentų buvo su vaikais. Pirmą kartą gyvenime.
– Viena su vaikais beveik keturis mėnesius. O vyras? Netrūko elementarios pagalbos buityje?
– Taip, vaikai klausinėjo, kur tėtis, ir man buvo skaudu stebėti dukrų žaidimus, kuriuose būdavo herojus tėtis. Nežinojau, ką joms atsakyti į klausimus apie jį. Šiandien manau, kad ta galimybė mums pabūti atskirai abiem buvo reikalinga. Apgalvojome kiekvienas sau daug dalykų. Aš pagaliau išpildžiau svajonę pabūti tik su vaikais. Nereikėjo rūpintis dar ir vyru.
Tas buvimas tik su vaikais ir nebendravimas su jokiu suaugusiu žmogumi du mėnesius buvo kaip meditacija. Žmonės keliauja į pasaulio kraštą, užsidaro vienuolynuose ar egzotiškuose ašramuose, jogos stovyklose, duoda tylos įžadus, medituoja, kad pasiektų vidinę ramybę. Man užteko atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir du mėnesius pabūti tik su vaikais. Ir tai atėjo savaime, be pastangų.
Pranas irgi užsidarė nuo išorės ir su niekuo nebendravo. Jis irgi turėjo galimybę susivokti, pagalvoti, kur buvo neteisus, ko nori iš mūsų ir iš savęs. Beje, ir jis išpildė svajonę – įsitraukė į darbus, į naujų projektų kūrimą.
Man negaila, kad mums su Pranu taip nutiko. Kai su mergaitėmis pasveikome, jaučiausi taip, tarsi man kažkas iš tos tamsumos atidarė langus! Mėgavausi kiekviena akimirka: mes kartu gaminome valgyti, piešėme ir lipdėme, žiūrėjome filmukus ir skaitėme knygutes, kartu maudėmės ir miegojome.
Nebebuvo jokio streso, jokio lėkimo. Gyvenome vienu ritmu, niekur nevėlavome ir niekur neskubėjome. Niekam netrukdėme – nei tėčiui ilgiau pamiegoti, nei mamai padirbti. Karantinas – vienas laimingiausių mano gyvenimo etapų.
Žinoma, pasiilgau ir trečiojo – tiksliau, pirmojo, jau dešimtmečio, savo kūdikio – darbo, kolegų ir užsakovų, su kuriais per tiek metų bendradarbiavimo susidraugavome. Kai po karantino paskambino pirmasis klientas – ir ne bet koks, o mylimas – važiuodama į susitikimą jaučiausi kaip važiuodama į pasimatymą: su džiaugsmu, malonumu ir nauja energija.
Dabar jau turime nemažai darbų ir dirbame su džiaugsmu ir nauju įkvėpimu. Ryšys su vaikais jau sukurtas ir atkurtas, abi dukros su didžiausiu noru keliauja į lauko darželį ir ten jaučiasi laimingos – metas skirti laiko ir mėgstamiems darbams.
Tiesa, užsakovai dar baiminasi, dvejoja dėl nuolat besikeičiančios situacijos, bet mes paruošėme naują renginių kūrimo ir organizavimo planą, kuris visiškai pritaikytas šiam laikotarpiui ir klientas niekuo nerizikuoja, niekuo neįsipareigoja. Dabar toks metas, kad negalime verslui užkrauti dar ir šios rizikos.
Mes organizuojame darbus jautriai sekdami pokyčius ir, jei viskas keičiasi, prisitaikome ir mes, pirmiausia saugodami kliento interesus ir išlaidas. Savo veiklą pradėjau prieš 10 metų, per patį krizės apogėjų. Ta patirtis išmokė lankstumo ir žinojimo, kad viskas praeina, išgyvensime visi ir šį savotiškai įdomų etapą. Kartais jaučiuosi kaip filme, kurio pabaiga – nežinoma. Bet nepaprastai intriguoja, kas bus toliau.
– Keturių mėnesių vyrui užteko, kad grįžtų į šeimą?
– Taip, jis grįžo. Kai paklausiau, kodėl mus paliko tokiu sunkiu metu, atsakė žinojęs, kad esu stipri ir susitvarkysiu. Kad ir kaip velniškai skaudžiai ir neteisingai tai skamba, jis buvo teisus – aš susitvarkiau. Nėra pasaulyje nė vienos mamos, kuri nesusitvarkytų, jei myli savo vaikus.
Iki jo išėjimo mudu buvome užsisukę buityje, paskendę nuoskaudose, neišsipildžiusiuose lūkesčiuose, vaikų triukšme, abu pervargę. Mes neberasdavome laiko pasikalbėti. Gėlių, šampano ir nuoširdžių pokalbių iki ryto, kaip kad santykių pradžioje, mūsų šeimoje nebuvo jau seniai.
Jam grįžus pirmą kartą po daug laiko susėdome tame pačiame balkone, kur viskas prasidėjo, ir kalbėjomės visą naktį. Prisiminėme abu savo priesaiką – ir džiaugsme, ir varge.
Manęs, buvusios Erikos, iš esmės šiandien mūsų santykiuose nėra – dabar man svarbiausia dukrų gerovė. Aš nebeturiu ambicijų, pykčio, egoizmo dėl savęs, nebematau prasmės įsiskaudinti ir nebeatleisti. Erika nebėra mano poreikiai, Erika yra šeima ir jos poreikiai.
Matau, kad mergaitėms reikia tėčio. Dabar mūsų abiejų žvilgsniai vienas nuo kito nukreipti viena bendra kryptimi – į vaikus. Nežinau, gal mes būsime atskirai jau tada, kai pasirodys šis interviu. Dabar šiuose santykiuose gyvename šia diena ir mums visai neblogai sekasi. Dėl vaikų mes nutarėme kalbėtis, eiti pas šeimų psichologą. Abu manome, kad mūsų problema buvo nesikalbėjimas.
– Labai ilgai nedalijai jokių interviu. Kodėl šiandien mes pagaliau kalbamės?
– Nekalbėjau, nes nenorėjau meluoti. O kaip yra, pasakoti nenorėjau. Juk krizė į šeimą neateina per vieną dieną. Kad ir kaip abu stengėmės, buvome nusivylę, jaučiausi kai kur kalta, nesuprasta, neišklausyta namuose. O dabar pagaliau jaučiu aiškumą, grynumą.
Net jei gyvename šiandiena, esu tikra dėl vieno – su šiuo vyru supratau, kiek daug aš galiu pati. Šis vyras man davė didžiulį pasitikėjimą savimi. Kai tau 40 metų, arba priimi žmogų, koks jis yra, arba eini skirtingais keliais. Pranas yra geras tėtis mūsų dukroms.
Supratau, kad noriu jį priimti kaip žmogų, kuris turi karjeros ambicijų, kuriam būtina asmeninė erdvė ir laisvė. Noriu palaikyti jį visokiais gyvenimo etapais – ir sėkmingais, ir ne. Kai jį priimu ir nesistengiu keisti, mainais gaunu pagarbą mano pamatinėms vertybėms.
– Tad kur, tavo nuomone, slypi sėkmingos santuokos paslaptis? Kokia ji – tobula santuoka? Kokios norėtum tu pati?
– Kadaise savo mylimos babytės esu klaususi, kokia yra sėkmingos, ilgalaikės santuokos paslaptis. Ji vis papasakodavo apie kokią nors pažįstamą senyvą sutuoktinių porą, kokia jų santuoka šauni, bet galiausiai vis tiek prisimindavo, kad kažkas buvo nutikę blogo – tai Jonas Veroniką mušęs, tai Petras Stefutę kolūkyje buvo išdavęs.
Babytė man visada buvo autoritetas. Galiausiai ji man pasakė, kad tobulos santuokos nėra. Gal ta santuoka dėl to ir ilgalaikė, kad jai leidžiama būti netobulai? Šiandien man atrodo, kad tokios santuokos paslaptis – tikėjimas šeima, kai tai – didžiausia vertybė.
Kai susitinka du žmonės, kuriems pati santuoka ir šeima yra vertybė, o ne jų asmeninės ambicijos, ji ir būna ilgalaikė, sėkminga. Reikia toleruoti, stengtis. Kitaip nebus. Nežinau, kiek ilgai tęsis mūsų santuoka. Bet padarysiu viską, kad kuo ilgiau.
– Negana to, vėl atradai savo sodą, kurio tarsi nekentei, kuris priminė nesėkmes, kurį vadinai didžiausia klaida ir kojos ten nekėlei visus 10 metų.
– Vaikams per karantiną reikėjo gryno oro ir nereikėjo kontakto, reikėjo saugios erdvės būti. Vingio parke pilna žmonių, žaidimų aikštelės uždarytos... Pradėjome ten važiuoti, pradėjau matyti, ką čia reikia keisti, kaip susitvarkyti, kad būtų patogu ir linksma vaikams.
Todėl pirmas dalykas, kuriuo pasirūpinau, – žaidimų aikštele vaikams. Dukros savo klegesiu ir nauju džiaugsmu privertė mane tą sodą matyti jų akimis. Netikėtai ir dėl tvyrančios nežinios pavasarį turėjau laiko, nesiruošiau intensyviam vasaros renginių sezonui. Tad ėmiausi naujo projekto – sodo.
Pradėjau rinkti ir vežti kitų ten gyvenusių žmonių paliktas šiukšles. Kuopėme ir vežėme savaičių savaitėmis. Iškuopėm. Jau smagiau. Tada šveitėme ir valėme daugybę metų netvarkytą aplinką, namą. Vaizdas atrodė mielesnis, bet dar nedžiugino. Viskas pradėjo keistis, kai ėmiau ir viską nubalinau, suvežiau seniau pirktus baldus iš kito buto ir jie čia lipte prilipo tarsi specialiai pirkti.
Žinoma, darbų ten dar labai daug, bet šiandien ten jau gera būti. Dabar man tas sodas, anksčiau buvęs nesėkmių priminimu, kaip simbolinis baltas tuščias mūsų naujo gyvenimo lapas, į kurį rašysime mūsų šeimos istoriją iš naujo.
Atsisukusi atgal matau, kad viskas, kas atrodė blogiausia ir skaudžiausia, mus tik augina. Juk tuomet tos nesėkmės ir buvo pagrindas kurti įmonę, tobulėti, imtis iš esmės kitos veiklos ir nebijoti rizikuoti.
Sodas dabar man tik įrodymas, kad tai, kas atrodo neišsprendžiama ir beviltiška, galiausiai gali tapti ko nors naujo ir nuostabaus pradžia. Tam namui, tai didžiulei paskolai esu dėkinga už tai, kad dabar turiu renginių kūrimo įmonę ir dirbu darbą, kuris man sekasi, kuriame jaučiuosi laiminga ir vertinama. Tuomet viskas buvo iš desperacijos, dabar – didžiausias malonumas, saviraiška ir, žinoma, pragyvenimo šaltinis.
