Neseniai dainininkė viena persikėlė į Vilnių ir čia dėliojasi savo mintis ir kasdienybę. Durimis pora dar netranko, tačiau Eglės pasakos scenarijus pasisuko kiek netikėtu kampu. Su mylimuoju, pasak jos, juodu turi išspręsti nemažai klausimų, rasti kompromisų, kad vėl galėtų džiaugtis meile.
Savo gyvenimą šiuo metu Eglė vadina permainų, balto lapo laiku. „Noriu rasti atsakymus į kai kuriuos klausimus, noriu priimti sprendimus – mano laikas dabar labai įdomus“, – prisipažino atlikėja.
Jauna moteris neslepia: jau kurį laiką ji jaučiasi gyvenusi tarsi iš inercijos, nesigilinusi į tai, kas svarbu, kas netinka ar nepatinka.
„Atsigręžiau į save, tarsi pasižiūrėjau iš šono ir kilo egzistencinių klausimų – ar tikrai gyvenu taip, kaip noriu gyventi?“ – sakė E.Jakštytė.
– Tad kas jums dabar kelia nerimą? Kaip nenorite gyventi?
– Noriu tiksliai žinoti, ar einu savo keliu. Visada turėjau jausmą, kad noriu būti užtikrinta. Kad jau dabar eičiau į tai, kad po 20 metų nereikėtų gailėtis, o atsisukusi atgal tvirtai galėčiau pasakyti – ėjau man skirtu keliu. Noriu žinoti, kad neišdaviau savęs.
Kartais tikrai atrodo, kad per daug apsikraunu savo mintimis, kad galbūt reikėtų į pasaulį ir gyvenimą žiūrėti kur kas paprasčiau.
Tačiau esu introvertė, labai gilinuosi į savo jausmus, stengiuosi kasdien kovoti su savimi. Juk viskas – dėl savo laimės.
– Kas jums būtų laimė?
– Kartais tikrai būna dienų, kai atrodo, kad laimei nereikia nieko, tik sveikų artimųjų. Tai tikrai didžiulė laimė, kurią bėgant ir lekiant kasdienybėje sunku vertinti.
Be to, mano laimė – tikslai, susiję ir su muzikine karjera. Aš vis pasinėrusi į ieškojimus, o mano kūrybinis kelias nėra jau toks paprastas.
Muzikoje aš vis dar ieškau to savito skambesio, savo sielos muzikos. Noriu sukurti labai gerų dainų, kurios atspindėtų mane. Ir neabejoju, ar kada nors tokių mano dainų atsiras. Turiu ir labai populiarių dainų savo repertuare, savo muzikinio kelio negalėčiau pavadinti nesėkmingu, bet žinau, kad tai – dar ne viskas. Žinau, kad ir man ateis laikas, teliks juo pasinaudoti. Tas laikas ateina tada, kai nesėdi sudėjusi rankų.
Juk žinome ne vieną istoriją, kai geriausius savo darbus žmonės sukuria tada, kai gyvena muzika, muzikoje. O aš jau kuris laikas tam skirdavau vis mažiau laiko.
Taip, man patinka leisti laiką su artimaisiais, daug keliauti, linksmintis su draugais. Tačiau gal reikia pradėti vėl gyventi muzika? Dabar metas, kai turiu gerai pergalvoti ir persidėlioti prioritetus sau taip, kad muzika nebūtų užmiršta ar numesta toli į šoną.
– Ką turite mintyje? Užsidaryti keliems mėnesiams ir atsiduoti vien kūrybai?
– Taip! Dabar ruduo, puikus metas, kai gali leisti dienas studijoje. Dar tas neramus ir sunkus laikas visame pasaulyje tikrai suteikia savito skonio mūsų visų gyvenimui ir aš šį laiką noriu skirti kūrybai. Juk sakoma, kad iš gero gyvenimo nieko gero nesukursi. (Juokiasi.)
– Trejus metus gyvenote Klaipėdoje, o visai neseniai persikėlėte į sostinę.
– Taip, jau kurį laiką gyvenu Vilniuje. Ne paslaptis, kad buvo piršlybos, o vestuvės taip ir neįvyko... Tiesiog man atėjo laikas padaryti drastiškų sprendimų. Nebenoriu gyventi kasdienybėje ir tikėtis, kad kas nors pasikeis savaime. Gyvenimas keičiasi, kai pats jį keiti.
Tikiu, kad mano santykiai daug kam pasirodys keisti. Kaip žmonės gali būti kartu, jei aš išsikrausčiau, jei palikau mūsų namus Klaipėdoje, kuriuos patys įsirengėme ir tikrai labai jais džiaugėmės.
Išsikrausčiau, nes man reikėjo erdvės viską apmąstyti. Geriausiai tai man sekasi daryti tuomet, kai esu viena.
Nors trejus metus gyvenau Klaipėdoje, Vilniuje visada praleisdavau daug laiko. Sostinė man patinka, šiuo metu gerai jaučiuosi jausdama jos lėkimą, tempą. Klaipėda, ypač šaltuoju sezonu, yra labai romantiška, rami. Man patinka Vilniaus greitis. Ir čia viskas šalia – ir studija, ir darbai.
Pajūryje jau metus gyvenome savo įsirengtame kotedže, o sostinėje pasirinkau paprastą butuką man patogioje vietoje. Ar negaila? Ne. Negalvoju apie materialius dalykus kaip apie tuos, kurie turėtų mane stabdyti.
– Apie savo santykius su verslininku Simu kalbate labai mįslingai. Tad paklausiu tiesiai – ar jūs vis dar esate pora? Juk Klaipėdoje gyvenote kartu, buvote susižadėję, planavote vestuves, be to, kartu praleidote ir pavasario karantiną Japonijoje. Visi lyg ir laukė vestuvių, o ne skyrybų.
– Santykiai tuo ir įdomūs, kad jie gali turėti savo scenarijų ir nepaisyti tavo vilčių ar norų. Mūsų su Simu santykių scenarijus, akivaizdu, nebuvo toks, koks turėtų būti romantiniuose filmuose, – turiu minty sužadėtuves, po kurių keliamos vestuvės ir „juodu ilgai ir laimingai gyveno“...
Vis dėlto šiandien turiu atsakymą į jūsų klausimą – mes vis dar esame kartu. Ir, mano akimis, man išsikėlus mūsų ryšys stiprėja ir gerėja.
Taip, mes nesutarėme dėl kai kurių esminių dalykų, bet ir dabar kalbamės, bendraujame ir norime padaryti viską, kad išgelbėtume mūsų meilę.
Išsikrausčiusi, parodžiusi tvirtą savo poziciją, priėmusi tikrai drastišką sprendimą, kuris nebuvo lengvas, šiandien tikrai nesigailiu. Mes kaip pora būtent tada sustojome, išėjome iš buities, kasdienybės ir susimąstėme.
Supratome, kad norėdami ir vėl kalbėtis apie santykius, vestuves ir vaikus turime išspręsti kai kuriuos nesutarimus, ieškoti kompromisų. Noriu stengtis dėl šių santykių, noriu, kad jie būtų geresni.
Stebiu situaciją ir tikiu, kad mano gyvenimas Vilniuje tiksliau sudėlios visus taškus. Laikas parodys. Būdama čia grįžau prie intensyvių darbų studijoje ir džiaugiuosi, kad mano vaistas ir yra muzika.
Užsimirštu su muzika ir šokiais – vėl grįžau prie jų. Kiti žmonės prakaitą ir skausmą išlieja sporto salėje, o mano ramybė, savęs išraiška judesyje – šokis, kūryba ir muzika.
– Savo sekėjams ir gerbėjams nesate pernelyg atvira. Saugote save ar juos?
– Čia jaučiuosi dviprasmiškai. Nesmerkiu tų garsenybių, kurios su sekėjais dalijasi ne tik profesine veikla, bet ir itin atvirai rodo savo asmeninį gyvenimą ir jausmus. Tačiau aš pati visada norėjau, kad mano sekėjai ir gerbėjai apie mane žinotų iš darbų, o ne iš asmeninio gyvenimo detalių.
Manau, kad visuomenės įsileidimas į savo gyvenimą yra didelė našta, tik labai stiprus žmogus gali atlaikyti komentarų laviną. Juk visi žinome, kad komentarai toli gražu ne visada pagiriantys ir palaikantys. Nemanau, kad tai galėtų būti mano kelias.
Tai, ką dedu į socialines medijas, nėra nei gausu, nei itin asmeniška. Dalijuosi smagiomis, jaukiomis, bet ne intymiomis akimirkomis. Nereiškiu savo nuomonės aštriais, aktualiais visuomenei klausimais, neperšu savo požiūrio, nesiveliu į diskusijas. Gal dėl to ir nesulaukiu piktų žmonių komentarų. Juk kartais žmonėms gali nepatikti ir dėl to, kad esi šaunus. (Juokiasi).
– Tačiau, tikiu, jei būtumėte atviresnė savo sekėjams, pritrauktumėte jų dar daugiau – juk daug kas to ir siekia. Jums, dainininkei, tai lyg ir garantuotų dar daugiau gerbėjų. O gal ir nuomonės formuotoja taptumėte.
– Kartais pagalvoju, kad atvirai demonstruodama savo jausmus galbūt kam nors pagelbėčiau, gal paliesčiau ir kitų žmonių nuotaiką ar jausmus, gal jie atpažintų savo situacijas ir mano žodžiuose rastų paguodos... Vis dėlto nesijaučiu jau pasiruošusi įsileisti visai svetimus žmones į savo gyvenimą. Nežinau, kaip bus vėliau. Gal tuomet, kai turėsiu šeimą ir vaikų, filmuosiu kiekvieną mūsų žingsnį. Niekada nesakau niekada.
Kita vertus, visada galvoju apie jaunąją kartą, apie mano sekėjas paaugles merginas. Man svarbu, kokį atgarsį mano įrašas paliks jų mintyse – apie grožį, apie mitybą, vertybes.
Lengva sakyti, kad vaikus ir tai, kas juos pasiekia internetinėje erdvėje, turi prižiūrėti tėvai. Juk visi žinome, kad vaikai mato ir stebi, jie mokosi iš mūsų ir ugdosi savo vertybes, ypač bręstantys paaugliai. Todėl tikrai geriau įdėsiu savo vakarienę tada, kai valgau sveiką patiekalą, o ne kai kremtu traškučius ar pas mamą valgau cepelinus.
Nors tikrai neslepiu – kartais neatsispiriu ir jiems. Stengiuosi kalbėti apie sveikatai palankią mitybą, apie aktyvų gyvenimo būdą, apie muziką ir šokį. Tai, kas man rūpi.
– Kitąmet jums sueis 30 metų. Mes visi ties tais dešimtmečiais lyg stabtelime, lyg pagalvojame, ką jau padarėme ir ką dar reikėtų nuveikti. Ar visuomenės nuomonė, vadinamieji standartai, tarkime, ištekėti ir susilaukti vaikų, jums kirba mintyse? Ką dar norėtumėte nuveikti iki 30-ies, kad pasakytumėte – padariau viską?
– Taip! Labai dažnai apie tai galvoju. (Šypsosi.) Kai man suėjo 29-eri, pradėjau galvoti, kad per šiuos metus turiu padaryti labai daug to, ko iš tiesų noriu.
Ir iš artimos aplinkos vis sulaukiu pastabų, kad man jau tuoj 30, – galbūt nederėtų ko nors keisti, gal nebe laikas ieškoti, o metas kurti šeimą, gimdyti vaikus ir mažiau gilintis į santykių problemas. Kitaip juk traukinys nuvažiuos!
Labai tikiuosi, kad kitąmet per savo 30-ąjį gimtadienį neturėsiu sau priekaištų, kad ko nors nepadariau. Tikiu, kad žmogus nuo 28 iki 30 metų produktyviausias, energingiausias ir gali padėti esminius pamatus savo ateičiai.
– Neseniai jums buvo atlikta krūtų operacija, ar dabar jau esate pamilusi savo kūną? Kas jums yra grožis?
– Man svarbu grožis. Esu iš tų moterų, kurios į save veidrodyje visada žiūri tarsi pro didinamąjį stiklą. Savimi patenkinta esu tada, kai iš ryto atsikėlusi džiaugiuosi atvaizdu.
Apie tobulesnę krūtinę svajojau jau seniai, bet niekada nenorėjau dirbtinumo, implantai – ne man. Todėl ir pasirinkau tokio tipo operaciją – krūtų korekciją savo pačios riebalais. Šiandien tikrai džiaugiuosi, kad jai ryžausi, – mano krūtys dabar putlesnės ir vienodo dydžio.
Šio žingsnio, manau, išlaukiau, subrendau jam. Beje, tai irgi buvo vienas tų dalykų, kuriuos pasiryžau padaryti iki 30-mečio.
Grožio kultas šiais laikais labai gajus, ne išimtis ir aš – nors jaučiuosi subrendusi ir žinau, kas yra ir turėtų būti grožis, vis pagaunu save besilygiuojančią į ką nors, kritikuojančią save dėl kokių nors grožio dalykų. Tad čia dar turiu kur tobulėti. (Juokiasi.)
– Ar turite kokių grožio ritualų?
– Jau esu atradusi sau tinkančių, tačiau svarbiausia – sveikas gyvenimo būdas ir miegas. Galiu naudoti geriausius kremus ar kaukes, bet jei trūksta miego, iškart pastebiu, kad nesu geriausia savo versija.
Stengiuosi palaikyti sau tinkančią sveiką gyvenseną, jau daugiau kaip porą metų visai nevalgau mėsos, būna etapų, kai visai atsisakau saldumynų.
Kita vertus, mano genai geri, todėl kartais leidžiu sau ir bulvinių patiekalų porciją, ir pyragėlį.
Sportuoti sporto klube kol kas nesirenku, juo labiau kad dabar ten reikia būti su kaukėmis. Todėl labai džiaugiuosi save išreikšdama per judesį – šokį. Čia ne tik puiki kardiotreniruotė, bet ir smagu.
– Sukūrėte savo drabužių liniją „eley style“. Kam jums, dainininkei, to reikėjo?
– Taip, ta linija atspindi mano drabužių stilių. Mėgstu tampres, laisvą viršutinį rūbą. Sportiškas, laisvalaikio stilius – mano stilius. Vilkėdama tokius drabužius galiu eiti ir į kokį laisvalaikio vakarėlį derindama juos su klasikinio stiliaus apranga.
Toks yra mano, kaip atlikėjos, sceninio ir asmeninio stiliaus populiarinimas. Žinoma, nesijaučiu esanti dizainerė.
– Karantinas pavasarį jus uždarė Japonijoje. Dabar sergančiųjų skaičiai vėl nuožmiai didėja... Jums, kaip atlikėjai, tai nėra palankiausias laikas.
– Taip, mes – scenos žmonės, esame nežinioje, koncertinė veikla sustojusi. Ypač sunku, manau, tiems, kurie turi šeimas ir privalo jas išlaikyti.
Rudenį ir aš planavau surengti savo koncertų turą. Tačiau baimė ir nežinomybė, kaip viskas bus, padarė savo – mūsų veikla sustojo. Matyt, teks koncertus planuoti tik pavasarį.
Iš ko gyvenu? Nesu taupi, save vadinu gana išlaidžiu žmogumi. Išsilaikysiu, bet naujas dainas, kurios irgi kainuoja, greičiausiai teks nukelti geresniems laikams. Kaip nors. (Juokiasi.)
Jei vėl bus paskelbtas karantinas, jei viską uždarys, turėsiu gerą laiką kūrybai, jai tuomet ir atsiduosiu. Užsidariusi gal ir naują albumą sukursiu.
– Ko šiandien palinkėtumėte sau?
– Sau galėčiau linkėti labai daug. Svarbiausia – niekada nesustoti tobulėti, nenuleisti rankų. Ne tik sau, bet ir šių dienų žmogui linkiu išmokti labiau pasidžiaugti šia akimirka. Dievas turi mums gyvenimo planą ir jis yra tobuliausias ir geriausias, nes jis – mūsų, su visais pakilimais ir nuosmukiais. Visi praėję metai buvo gana banguoti, ir kalbu ne tik apie koronavirusą, tad jau norėtųsi stabilumo, ramesnio laiko širdyje.
