Jos vaikystė prabėgo ežerų apsuptyje esančiuose Lazdijų ir Alytaus rajonuose. Inga buvo tikra kompanijos siela – su bendraamžiais krėtė išdaigas, dėl kurių šiandien net šiek tiek gėda: ir kaimynų braškes vogė, ir slapčia svetimus žirnius skynė.
Kaimas romantika, sako, kvepėjo pas senelius atvykstantiems vasaroti vaikams. O jai, gimusiai ir augusiai kaime, jis kvepėjo realybe – kiaulių pašaru, karvių melžimu, nesibaigiančiomis bulvių, kurias rinkdavo rankomis, vagomis.
Tačiau gyvenimas toli nuo miesto šurmulio žavėjo šviesiaplaukę. Gal todėl, kad ir didmiesčio šviesas ji ilgą laiką buvo regėjusi tik televizoriaus ekrane.
Keturi berniukai ir dvi mergaitės nepatyrė nepritekliaus, bet ir per daug sočiu gyvenimu tikrai negalėjo pasigirti. Inga tėvo neturėjo, ją augino patėvis, bet didžiausias ramstis visą gyvenimą buvo šį pavasarį sunkios ligos įveikta mama.
„Buvau pagrandukė, bet nelepinama, vyresnėlių spaudžiama atlikti ne tik savo, bet ir jų darbus. Kai tik tėvai nematydavo, ir malkų už juos turėdavau parnešti, ir kambarius sutvarkyti. Tačiau, nepaisant amžiaus skirtumo, mus visus siejo labai tvirtas ryšys“, – pasakojo šiandien Kaune gyvenanti ir jau gerą dešimtmetį grožio versle besisukanti energinga dzūkė.
Kad atsidurs stilingų žmonių kupiname pasaulyje, ji žinojo nuo mažų dienų. Kai bendraamžės su lėlėmis žaidė namus, Inga joms... dažydavo plaukus. Flomasteriais ar viskuo, kas galėjo nuspalvinti plastikinių gražuolių kasas.
„Mano lėlės buvo ir salotiniais plaukais, ir violetinėmis blakstienomis – rezultatas man visada labai patikdavo, nes mano lėlės tapdavo ryškios, išsiskirdavo iš kitų mergaičių lėlių“, – juokėsi jau ne kartą tarp geriausių pasaulio profesionalių plaukų plaukų minėta I.Bagdonaitė-Balevičienė.
Kai kitos mergaitės svajojo apie kur kas žemiškesnes profesijas, ji žvalgėsi į aktorės karjerą. „Jei tik prireikdavo, kaipmat apsiverkdavau“, – skardžiu balsu nusijuokė Inga, tada naiviai įsivaizdavusi, kad didžiajame ekrane rodomų moterų gyvenimas šiek tiek primena pasaką.
„Nuo paauglystės žinojau, kad kaime neliksiu, – atvirai prisipažino ji. – Iš namų ištrūkau vos sulaukusi penkiolikos. Išvykau pas brolį į Alytų. Mokiausi kirpėjos amato ir kartu baigiau vidurinę.“
Nors labai mylėjo savo globėjišką brolį, jaunos merginos siela troško laisvės, tad įkalbėjo mamą išnuomoti jai mažą kambarėlį pas senyvą moterį. Vis dėlto savarankiškas gyvenimas greitai nebeatrodė toks saldus.
„Ištvėriau vos mėnesį, nes ta bobutė buvo labai taupi: išsimaudžiusi vonioje tuo pačiu vandeniu liepdavo nulieti tualetą. O kiek tarakonų ten gyveno...“ – net pašiurpo prisiminusi.
Inga sugrįžo į brolio namus. Jos nedomino pažintys su vaikinais, nes galva buvo prikimšta vien minčių apie kirpėjos karjerą, nuvesiančią ją į dar neregėtas grožio pasaulio aukštumas. Žinoma, dėl to teko pasistengti.
„Viskam reikėjo pinigų, tad dirbau vadinamuosiuose skudurynuose, kur rūšiavau drabužius, – labai neromantiškas darbas, bet ši veikla padėdavo šiek tiek susitaupyti“, – prisiminė išvaizdi ilgaplaukė, aplinkinių dėmesį dabar dažniausiai į save atkreipianti sugarbanotais plaukais iki juosmens.
Į aktorinį ji nepasuko. Baigusi mokslus ir sulaukusi devyniolikos iš Alytaus patraukė į Kauną. Ten taip pat gyveno vienas jos brolių. Tad, kaip pati sakė, užsikabinti buvo už ko.
Tačiau laikinoji sostinė jaunos svajotojos nesutiko išskėstomis rankomis. Juk tokių kaip ji – norinčių pavergti didmiesčius – būriai atvyksta kasdien.
„Supratau, kad norimo darbo greit nerasiu, nors ir varsčiau visų įmanomų kirpyklų duris klausdama, ar jiems nereikia darbuotojų. Kad užsidirbčiau, ėmiausi įvairiausių darbų. Veiklos niekada nebijojau – esu ir butelius rinkusi, ir šaltalankius skynusi parduoti, ir grybų fabrike grybus perrinkinėjusi, net darbavausi naktinėje turkų kebabinėje, nors ten išties buvo ir labai nejauku, ir nesaugu“, – gerą romaną primenančią savo gyvenimo istoriją dėliojo Inga.
Ji vieną po kito skaitė darbo skelbimus ir suko galvą, kaip sutaupyti tūkstantį litų kirpėjai reikalingiems įrankiams įsigyti. Išvydęs, kaip sunkiai litą prie lito deda sesuo, reikiamą keturženklę sumą tada Ingai paskolino brolis.
Žinoma, geros žirklės darbo dar negarantavo. Tačiau jai galiausiai pasisekė rasti vietą vienoje kirpykloje Kauno pakraštyje.
„Man mokėdavo mažiau nei trečdalį uždirbamos sumos, bet vis tiek po poros savaičių atsidūriau gatvėje. Viena Kauno ponia norėjo tamsios šukuosenos su šviesiomis sruogomis, o išėjo atvirkščiai. Ta ponia labai supyko, o salono šeimininkė mane atleido“, – nelengvą karjeros pradžią šiandien jau su šypsena prisiminė Inga.
Tačiau tuomet plačia šypsena apsiginkluoti teko iš naujo sukant ratus apie visas Kauno kirpyklas ir mėginant įrodyti, kad gali būti gera ir atsakinga darbuotoja. O to, ko neišmano, greitai sugebės išmokti.
„Kai būdavo sunku, verkdavau vienumoje. Nors tokia neatrodau, esu labai jautri“, – prisipažino dabar viena geriausių Lietuvos kirpėjų kolorisčių oficialiai vadinama moteris, tarp kurios laimėjimų – ir ne vienas garbingas tarptautinis apdovanojimas.
„Grožio industrijoje natūrali ne tik konkurencija, bet ir intrigos bei apkalbos. Tai patyriau savo kailiu. Ir ne kartą. Skaudžiai. Pavydą juntu ir dabar, nors niekada nesijaučiau nei geriausia, nei kokia nors tituluočiausia“, – neslėpė jau gerą dešimtmetį garsenybių kirpėja dirbanti ir naujas plaukų dažų formules kurianti moteris.
Klientai vertino Ingos atsidavimą darbui, o ji nuolat investavo į savo žinias.
„Niekada nekilo minties gerą uždarbį išleisti batams ar rankinei, verčiau tuos kelis tūkstančius skirti mokymams pas geriausius užsienio specialistus“, – savo gyvenimo filosofiją dėstė profesionali plaukų specialistė, savaitgaliais patarimus dalijanti ir vienoje televizijos laidoje.
Klaidų ji nebijojo – net jei nudegindavo klientei plaukus ar vietoj reikiamos spalvos juos numargindavo žaliai, išsisukti visada padėdavo... liežuvis. Nuo vaikystės bendrauti mėgstanti moteris visada rasdavo tinkamų atsiprašymo žodžių ir būdų kaltei išpirkti.
Klaidos tapo pamokomis, o bėgantys metai ir nuolatinis tobulinimasis Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, net Turkijoje – neįkainojama patirtimi.
Taip ant jos darbo sienos atsirado ir diplomų iš pasaulio kirpėjų čempionatų, „Tautos balso“ apdovanojimas geriausių Lietuvos kirpėjų konkurse, kompanijos „Wella“ ambasadorės mūsų šalyje titulas ir Lietuvos Seimo rūmuose jai įteiktas diplomas už mūsų šalies vardo garsinimą užsienyje.
„Kiekvieni mokslai atsieina nuo 3000 eurų, bet po jų atsiranda naujų klientų, kyla tavo, kaip profesionalaus tarptautinės klasės specialisto, kaina“, – neslėpė Kaune grožio studijoje INUNO dirbanti, bet apie nuosavą grožio imperiją svajojanti I.Bagdonaitė-Balevičienė.
Pernai gabi lietuvė nutarė išbandyti jėgas ir viename prestižiškiausių kirpėjų konkursų pasaulyje OMC, surengtame Prancūzijos sostinėje.
„Tam kasdien ruošiausi net keturis mėnesius. Šįsyk teko parodyti savo gabumus ne tik dažymo, bet ir kirpimo bei šukuosenų darymo srityje.
Įtampa buvo didžiulė. Visa laimė, kad mano modelis konkurse buvo dukterėčia Samanta, tad ašaras nušluostydavo ji, o tada vėl susiimdavau ir tęsdavau darbą.
Konkursas truko dvi dienas, pasauliniame reitinge likau dvylikta – ir tai man nepaprastai aukštas rezultatas“, – pasakojo Inga, kurios darbus ir rekomendacijas socialinių tinklų paskyrose „INGA hairstyle“ seka tūkstančiai gerbėjų.
Jei ne pasaulį sukausčiusi pandemija, lietuvės vardas ir šiuo metu skambėtų tarptautinėje grožio arenoje. Šiemet 140 metų jubiliejų švenčianti plaukų priežiūros kompanija „Wella“ Ingos sukurtą naują plaukų dažymo spalvą įtraukė į savo katalogą, skirtą profesionalams visame pasaulyje.
Ar tokiais sparčiais žingsniais kopiant karjeros laiptais jai dar lieka laiko kurti ir asmeninę laimę?
Ji ištekėjusi jau devynerius metus, tačiau išgirdusi klausimą apie šeiminį gyvenimą suskubo užbėgti už akių: „Ne, mano vyras nėra nei vyresnis, nei turtingas verslininkas. Mudu – vienmečiai. Namus pasistatėme iš bendrai sutaupytų pinigų, viskas, ką turime, uždirbta bendrai. Be to, ir į Kauną iš provincijos jį atviliojau aš.“
Nors gruodžio pradžioje švęs dar tik 34-ąjį gimtadienį, jauna moteris nuolat sulaukia artimųjų ir bičiulių klausimų apie šeimos pagausėjimą. Bet išgirdęs jos atsakymą ne vienas nuoširdžiai nustemba.
„Nežinau, ar norėsiu turėti vaikų, esu apsupta daugybės sūnėnų ir dukterėčių, kuriuos labai myliu, ir jie tam tikra prasme jau dabar man atstoja vaikus.
Taip, esu tikra karjeristė. Net bijau, kad mano šimtaprocentis atsidavimas darbui šiek tiek atšaldė mudviejų su vyru santykius. Bet tikiu, kad viskas įveikiama“, – atvirai prisipažino du Jorkšyro terjerų veislės šuniukus auginanti moteris, retomis laisvalaikio valandomis į rankas imanti teptuką ir stojanti prie molberto tapyti.
Kai pajunta, kad baigia perdegti, ji sėda į automobilį ir skuodžia į kurį nors kurortą atsipalaiduoti SPA centre. Iki pasaulinio koronaviruso sprogimo pastaruosius kelerius metus Inga kiekvieną mėnesį nors ir kelioms dienoms išvykdavo pailsėti į saulėtus kraštus.
Šiandien energingoji dzūkė svajoja apie nuosavą pasaulinio lygio grožio salonų tinklą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Kaune ji intensyviai ieško patalpų verslo pradžiai, ir jei ne karantinas, galbūt jau būtų surengusi triukšmingas įkurtuves. Tačiau tvirtai tiki, kad niekas nevyksta be priežasties, – viskam savas laikas. O jos – jau ne už kalnų.
