Jogailos Morkūno sūnus tėvo keliu nepasuko: su sužadėtine Šveicarijoje pasirinko neeilines studijas

Nors Adomo Morkūno-Budrio (22 m.) pavardė puikiai žinoma pramogų pasaulyje, jo širdis nuo pat vaikystės linkusi į rimtesnį meną. Talentingas vaikinas jau trečius metus Šveicarijoje įsitraukęs į orkestrinio dirigavimo studijas, o į simfoninę muziką žvelgia kitokiomis, nei jo bendraamžiams įprasta matyti, spalvomis, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

  „Gyvenimas Šveicarijoje labai ramus, pedantiškai tvarkingas ir organizuotas, o tai mano charakteriui yra labai priimtinas bruožas“, – sako Adomas Morkūnas.<br> G.Jauniškio, J.Šopos ir asmeninio albumo nuotr.
  „Gyvenimas Šveicarijoje labai ramus, pedantiškai tvarkingas ir organizuotas, o tai mano charakteriui yra labai priimtinas bruožas“, – sako Adomas Morkūnas.<br> G.Jauniškio, J.Šopos ir asmeninio albumo nuotr.
 Adomas Morkūnas su Izabele.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Adomas Morkūnas su Izabele.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> T.Bauro nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> T.Bauro nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> T.Bauro nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> T.Bauro nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 Adomas Morkūnas Budrys.<br> LR archyvo nuotr.
 „Gyvenimas Šveicarijoje labai ramus, pedantiškai tvarkingas ir organizuotas, o tai mano charakteriui yra labai priimtinas bruožas“, – sako Adomas Morkūnas.<br> J.Šopos nuotr.
 „Gyvenimas Šveicarijoje labai ramus, pedantiškai tvarkingas ir organizuotas, o tai mano charakteriui yra labai priimtinas bruožas“, – sako Adomas Morkūnas.<br> J.Šopos nuotr.
 Adomas Morkūnas.<br>G.Jauniškio nuotr.
 Adomas Morkūnas.<br>G.Jauniškio nuotr.
Adomo tėvo Jogailos Morkūno pavardė puikiai žinoma pramogų pasaulyje, bet vaikino širdis linksta į rimtesnį meną.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Adomo tėvo Jogailos Morkūno pavardė puikiai žinoma pramogų pasaulyje, bet vaikino širdis linksta į rimtesnį meną.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Gyvenimas Šveicarijoje labai ramus, pedantiškai tvarkingas ir organizuotas, o tai mano charakteriui yra labai priimtinas bruožas“, – sako Adomas Morkūnas.<br>  J.Šopos nuotr.
„Gyvenimas Šveicarijoje labai ramus, pedantiškai tvarkingas ir organizuotas, o tai mano charakteriui yra labai priimtinas bruožas“, – sako Adomas Morkūnas.<br>  J.Šopos nuotr.
Adomas prisipažįsta, kad artimieji jį bandė apsaugoti nuo sunkaus muziko kelio, tačiau smalsumas padarė savo.<br> G.Jauniškio nuotr.
Adomas prisipažįsta, kad artimieji jį bandė apsaugoti nuo sunkaus muziko kelio, tačiau smalsumas padarė savo.<br> G.Jauniškio nuotr.
Adomas Morkūnas su mama Audrone Budryte ir sužadėtine Izabele.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Adomas Morkūnas su mama Audrone Budryte ir sužadėtine Izabele.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Nov 28, 2020, 1:26 PM, atnaujinta Nov 30, 2020, 10:25 AM

Renginių organizatoriaus Jogailos Morkūno (47 m.) sūnus iš pirmosios santuokos su pianiste Audrone Budryte visuomet savo tėvams bus dėkingas už nevaržomą laisvę atrasti naujus užmojus ir siekti svajonių.

Nors kažkada artimieji Adomą bandė apsaugoti nuo sunkaus muziko kelio, vis dėlto tvirtos vaikino ambicijos ir smalsumas nugalėjo, o tėvams liko palaiminti tokį A.Morkūno-Budrio pasirinktą kelią.

Šiuo metu ta taip trokštama laisvė dėl koronaviruso pandemijos suvaržyta, tačiau Adomas džiaugsmą atranda mažuose dalykuose – galimybe mėgautis ne tik gyva muzika, bet ir apkabinti tokį pat kelią pasirinkusią mylimąją Izabelę.

– Jums tik 22 m., o užmojai – rimti. Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip dirigento, kelias?

– Šeima iš mamos pusės labai muzikali: mama – pianistė, senelis – klarnetininkas, teta – vargonininkė. Taigi vaikystėje teko girdėti daug muzikos ir augti su ja, tačiau kaip būsimas muzikas nebuvau ugdomas.

Priešingai – daug artimų žmonių kaip tik norėjo mane apsaugoti nuo sunkaus muzikų gyvenimo. Todėl mama leisdavo daryti man tai, ką noriu, jokios prievartos eiti groti nebūdavo. Bet grodavau net keliais instrumentais, kurdavau muziką.

Savo noru iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos 9-oje klasėje perėjau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Matyt, smalsumo ir užsidegimo vedamas atėjau iki čia, kur esu dabar, ir žygiuoju toliau.

– Kaip suprantu, bilietą į Ciurichą nusipirkote lengva ranka. Koks tas gyvenimas svetur, toli nuo tėvų?

– Tikriausiai lemtingas sprendimas buvo išvažiuoti studijuoti į užsienį – ypač pirmieji metai buvo savotiškas ėjimas iš komforto zonos. Tobulėjau ir stiprėjau greičiau nei įprastai.

Atvykusį į Šveicariją mane labai stebino gana nuoširdus bendravimas tarp studentų ir profesorių – beveik kaip su draugais! Ten kreipimasis į profesorius „tu“ yra įprastas ir priimtinas.

Mūsų dirigavimo klasė labai internacionali, kiekvienas – labai savita ir įdomi asmenybė.

Gyvenimas Šveicarijoje labai ramus, pedantiškai tvarkingas ir organizuotas, o tai mano charakteriui yra labai priimtinas bruožas. Be to, gamta nuostabi!

– Pasaulį užvaldžiusi pandemija palietė ir meno pasaulį. Ar buvo planų, kuriuos dėl susiklosčiusios padėties teko atidėti?

– Pandemija, be abejo, smarkiai sujaukė muzikos pasaulį. Dėl privalomo atstumo tarp žmonių išlaikymo publikos skaičius gerokai apribojamas, o tai sukelia nemažai finansinių rūpesčių. Taip pat dėl tos pačios priežasties ribojamas ir orkestro dydis, o nuo jo dydžio priklauso ir repertuaras.

Be to, klasikinės muzikos renginių paklausa gerokai sumažėjusi – garbaus amžiaus žmonės bijo eiti į viešus renginius. Nemažai koncertų atšaukiama. Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks per ateinantį sausį numatomą mano debiutą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Džiaugiuosi, kad laiku spėjome suorganizuoti „Future Symphony“ konkursą praėjusį rugsėjį, į kurį galėjo atvykti net keturi iš penkių finalininkų užsieniečių.

– Skeptikai, nesidomintys rimtu menu, dažnai simfoninę muziką aplenkia – vyrauja nuomonė, kad ji nėra šiuolaikiška. Ko, jūsų nuomone, apie šią muziką žmonės nežino?

– Simfoninė muzika yra šiuolaikiška. Jokiu būdu neskirstyčiau muzikos į rimtąją ar pramoginę, nes simfoninė muzika apima viską – nuo pramogų iki filosofijos.

Mano nuomone, tokie skirstymai tik dar labiau atitolina žmones nuo orkestrinės muzikos. Ar būtų galima teigti, jog, tarkime, Mozarto parašytos komiškos operos yra rimtoji muzika? Juk tai yra irgi pramoginio pobūdžio, nors ir parašyta daugiau nei prieš 200 metų.

Labai gaila, kad žmonės dažniausiai nėra pakankamai su tokia muzika supažindinami. Tikiu, kad skyrus daugiau dėmesio muzikos edukacijai situacija pasikeistų ir būtų vis rečiau klijuojama etiketė simfoninei muzikai kaip snobiškai rimtam, mirtingiesiems neprieinamam menui.

Be edukacijos aspekto, mano nuomone, labai svarbu plėsti simfoninį repertuarą, keisti paties orkestro bei koncertų formatą, kuris yra užsistovėjęs.

Tikriausiai šiuolaikiniai koncertai nedaug kuo skirtųsi nuo koncertų, vykusių prieš, tarkime, 50 metų. Dėl tokio sąstingio žmonės jaučiasi dar labiau atitolę nuo klasikinės muzikos.

Tai viena iš svarbiausių priežasčių, paskatinusių mus su kolegomis organizuoti „Future Symphony“ konkursus. Mes tikime, kad šis projektas – nors ir mažas, bet muzikinei kultūrai reikšmingas žingsnis.

– Orkestriniame dirigavime esate jaunosios kartos atstovas. Kas šioje srityje jus džiugina, o kas liūdina?

– Labai noriu pasidžiaugti jaunų, talentingų ir entuziastingų dirigentų gausa pasaulyje. Labai smagu, kad visuomet Ciuriche yra su kuo padiskutuoti ar pakonkuruoti, tačiau taip pat vienam kitą palaikyti ir padrąsinti. (Šypsosi.)

Iš esmės jaunoji dirigentų karta linkusi būti labiau demokratiška, pozityvi ir bendradarbiaujanti su orkestru nei senoji. Diktatūra ant pakylos darosi nebemadinga!

Liūdina galbūt dažnai pasitaikanti nesąžininga, politizuota ar pro pirštus vykstanti dirigentų atranka – konkursai, darbo vietos ir panašiai.

– Kokios muzikos pats klausotės? Ką manote apie popmuziką ar šiuo metu išpopuliarėjusį trepą?

– Laisvalaikiu muzikos klausausi gana retai. Kadangi studijuoju daug partitūrų, man muzika nuolat skamba galvoje, be to, girdžiu daug muzikos ir savo kasdienėje veikloje. Taigi ilsintis dažniausiai norisi tylos.

O kai tylos nesinori, įsijungiu ir klasikos, ir repo, ir popmuzikos. Visa muzika yra jėga!

Tik viena yra labiau konstruktyvi, kita destruktyvi, paviršutiniška ar gili. Pavyzdžiui, popmuzikos kuriama labai daug, žmonėms ji patinka, juos labai greit užkabina. Tačiau daugumos tokių dainų galiojimo laikas gana greitai pasibaigia – jos žmonėms atsibosta. To negali pasakyti, pavyzdžiui, apie Mahlerio simfonijas, kurios parašytos daugiau nei prieš 100 metų – jos iki šiol atliekamos ir be galo mėgstamos.

Žinau, kad tokiai muzikai reikia kur kas daugiau koncentracijos – tokioje muzikoje informacijos kiekis yra nepalyginti didesnis. Nieko nuostabaus, kad tokios simfonijos dažnai suvokiamos ne iškart, tam reikia laiko. Tačiau jos suvirškintos gali sujaudinti žmogų iki sielos gelmių.

Na, o kalbant apie trepą – neturiu žalio supratimo, kas tai yra! Paguglinsiu. (Juokiasi.)

– Tikiu, kad pasiilgstate gimtinės, šeimos. Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje?

– Pasisekė, kad šių metų kovo mėnesį, prieš pat paskelbiant karantiną, kartu su mano mylima Izabele spėjome grįžti į Lietuvą, kurioje beveik visą semestrą prasimokėme nuotoliniu būdu.

Visad be galo smagu pasimatyti su šeima, susitikti su senais draugais, paprasčiausiai pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Labiausiai pasiilgstu Lietuvos gamtos. Be galo gera nuvažiuoti į kaimą, dirbti daržuose, klausytis paukščių, juos stebėti ir jais stebėtis. (Šypsosi.)

Nors dirigento profesinis gyvenimas yra itin nenuspėjamas, būtų labai smagu ateitį kurti Lietuvoje...

– Viename interviu esate užsiminęs, kad jus su sužadėtine suvedė dirigavimas. Apie ką diskutuojate, kokių patarimų vienas iš kito sulaukiate?

– Mes mokėmės toje pačioje klasėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, į kurią įstojau būdamas 15 metų. Abu buvome chorinukai – mokėmės tos pačios choro dirigavimo specialybės, turėdavome bendras pamokas.

Nesakyčiau, kad mūsų gyvenimas nuo to laiko pasikeitė iš esmės, – Izabelė, būdama labai smalsi ir itin talentinga, susižavėjusi simfonine muzika šiais metais perstojo į orkestrinį dirigavimą.

Taigi gyvename kartu, mokomės toje pačioje akademijoje tos pačios specialybės ir dar pas tą patį profesorių!

Kadangi mūsų interesai akivaizdžiai pernelyg nesiskiria, galime leistis į diskusijas apie viską – nuo neplautų indų, sekso iki politikos ar meno reikšmės žmonijai. (Šypsosi.)

Mano mylimoji – labai graži, jautrios ir šviesios sielos žmogus, turintis milžinišką kantrybę, kuri padeda jai su manimi gyventi. Vestuves planuojame niekur neskubėdami ir laikydami jas intymia, itin reikšminga šeimos švente.

– Kokių patarimų sulaukiate iš mamos pianistės Audronės ir tėčio Jogailos?

– Esu be galo dėkingas savo tėvams, pirmiausia todėl, kad visokeriopai palaiko mano veiklą, mokslus ir priimamus mano paties gyvenimo sprendimus, leidžia klysti ir ieškoti savęs.

Ne ką mažiau vertinu netrukdymą ir suteikiamą laisvę gyventi savarankiškai, taigi ir patarimų iš tėvų sulaukiu tik tada, kai pats jų paprašau. Tai leidžia man itin mėgautis visiškai prisiimta atsakomybe už visus savo veiksmus ir sprendimus.

Puikių gyvenimo patarimų gaunu per akis iš savo nuostabių močiučių Lelijos ir Jadvygos, o muzikinių komentarų bei dirigavimo patarimų sulaukiu iš savo senelio klarnetininko profesoriaus Algirdo Budrio.

– Jūsų tėtis – ryškus ir garsus pramogų pasaulio atstovas. Kaip pats žiūrite į visą pramogų pasaulį?

– Kaip ir visi kiti pasauliai, pramogų pasaulis yra labai įvairus – turi tiek labai sveikintinų, tiek ir paviršutiniškų, man morališkai nepriimtinų, destruktyvių bruožų.

Tačiau be pramogų pasaulyje gyventi būtų nuobodoka, o suteikti žmonėms kokybiškas pramogas reikia turėti daug sumanumo, talento ir įdėti labai daug darbo.

Už tai pramogų pasaulį aš ir gerbiu.

– Ar pramogų pasaulis ir rimtas menas, jūsų nuomone, suderinama kompozicija?

– Apskritai tokiam klasifikavimui nepritarčiau. Manau, kad labai daug pramogų pasaulio bruožų galime rasti vadinamajame rimtajame mene, o konstruktyvių, prasmingų dalykų pramogų pasaulyje.

Na, tarkime, J.Strausso II parašyti valsai. Jų nepriskirčiau rimtajam menui! O ir patys menininkai dažniausiai nėra patys rimčiausi žmonės. (Šypsosi.)

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.