Antrojo vaiko su žmona laukiantis Linas Adomaitis: „Norėjau šaukti visam pasauliui“ Tik „Stiliui“

Muzikantas, kompozitorius ir dainininkas Linas Adomaitis (44 m.) su žmona Irma (36 m.) ir dukrele Saule (2 m.) šias Kalėdas, kaip ir visas pasaulis, pasitiks kiek kitaip. Tačiau didžiausias gyvenimo dovanas vyras jau turi, o dar viena pakeliui.

„Nevalia įtikėti tėvystės sunkumais ir užsidėti kankinio veidą. Kalbu be ironijos, nuoširdžiai. Net sunkiausiomis akimirkomis viskas gerokai lengviau išeina, kai pasakai sau: „Imsiu ir padarysiu.“ Tada imi, darai ir padarai“, – įsitikinęs muzikantas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
„Nevalia įtikėti tėvystės sunkumais ir užsidėti kankinio veidą. Kalbu be ironijos, nuoširdžiai. Net sunkiausiomis akimirkomis viskas gerokai lengviau išeina, kai pasakai sau: „Imsiu ir padarysiu.“ Tada imi, darai ir padarai“, – įsitikinęs muzikantas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
„Nevalia įtikėti tėvystės sunkumais ir užsidėti kankinio veidą. Kalbu be ironijos, nuoširdžiai. Net sunkiausiomis akimirkomis viskas gerokai lengviau išeina, kai pasakai sau: „Imsiu ir padarysiu.“ Tada imi, darai ir padarai“, – įsitikinęs muzikantas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
„Nevalia įtikėti tėvystės sunkumais ir užsidėti kankinio veidą. Kalbu be ironijos, nuoširdžiai. Net sunkiausiomis akimirkomis viskas gerokai lengviau išeina, kai pasakai sau: „Imsiu ir padarysiu.“ Tada imi, darai ir padarai“, – įsitikinęs muzikantas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
„Vaikai niekada nemeluoja – verkia, kai liūdna, ir svajoja taip, kaip suaugę pamiršta svajoti. Todėl vaikai yra mūsų svajonių atspindys ir tikrosios laimės veidrodis“, – sakė Linas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
„Vaikai niekada nemeluoja – verkia, kai liūdna, ir svajoja taip, kaip suaugę pamiršta svajoti. Todėl vaikai yra mūsų svajonių atspindys ir tikrosios laimės veidrodis“, – sakė Linas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
„Nebūkime suklaidinti mada tampančiu „mylėk save“, „man“, „aš, aš, aš“. Malonumas ne imti, o dalinti. O tuomet dar didesnis malonumas gauti ir priimti“, – kalbėjo Linas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
„Nebūkime suklaidinti mada tampančiu „mylėk save“, „man“, „aš, aš, aš“. Malonumas ne imti, o dalinti. O tuomet dar didesnis malonumas gauti ir priimti“, – kalbėjo Linas.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Linas Adomaitis su šeima.<br>Eglės Gendrėnaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (26)

Lrytas.lt

Dec 12, 2020, 8:43 AM

„Stovėjau apkabinęs Irmą ir Saulę, o mintyse dėkojau Dievui už jo didžiausias dovanas: gyvenimą, meilę, tikėjimą, viltį, žmoną, dukrą, humorą, talentą, muziką, mėgstamą veiklą ir naujos gyvybės atėjimą“, – kalbėdamas apie tai, kad su žmona laukiasi antrojo vaikelio, sakė Linas.

Žinia, kad juodu turės dar vieną kūdikį, Linui buvo visiškai netikėta. Jie su žmona dažnai pagalvodavo, kad dukrai Saulei reikėtų sielos draugo, tačiau kad jų šeimą netrukus aplankys toks didelis džiaugsmas, nenumanė.

„Tą akimirką suvokiau, kad begalinė laimė vėl pasibeldė į mūsų širdis. Pamenu tą rytmetį, kai Irma tyliai man pasakė: „Linai, tu antrą kartą tapsi tėčiu.“ Tuomet atrodė, kad galiu pakelti Irmą ir Saulę ant rankų su visu namu ir nusinešti į saugiausią pasaulio vietą.

Vaiski šviesa ir šiluma užplūdo mintis. Tiesą sakant, šią naujieną Irma pirmiausia pasakė Saulei. Dukra – pirmas žmogus, sužinojęs apie užsimezgusią gyvybę. Iš karto po to džiugi žinia pasiekė mano širdį. Vėliau pranešėme mūsų gydytojai. O sulaukę to saugaus trijų mėnesių laiko iš karto pasakėme ir savo tėvams bei artimiausiems draugams.

Jau kitą dieną norėjosi šaukti visam pasauliui, tad džiugia žinia pasidalijome instagrame. Sulaukėme didžiulės gerumo bangos skaitydami žmonių komentarus“, – pasakojo L.Adomaitis.

Pasaulį sukausčius pandemijai Linas su Irma stengiasi nepasiduoti niūrioms mintims ir pandemijos kuriamam baimės jausmui. Tačiau į šias aktualijas šeima nenumoja ranka – protingai saugosi ir atideda susitikimus su draugais, po parduotuves taip pat nelaksto, o kurjerių paslaugos tapo kasdienybe.

„Tai labai patogu. Sėdi ramiai namie ir viską, ko reikia, gauni vos atidaręs namų duris. Kol ruduo lepino šiltais orais, vis nuvažiuodavome į sodybą pakeisti aplinkos, įkvėpti gryno oro be kaukių“, – kalbėjo laimingas vyras.

Kalbėdamas apie būsimą žmonos gimdymą Linas patikino, kad jokio konkretaus plano jie neturi. Ir nenori puoselėti lūkesčių – juk planams staiga pasikeitus moteris patiria nusivylimą. Vaikelio atėjimas turi būti didis džiaugsmas. Šeima pasitiki medikais – čia jų darbas, gydytojai tai puikiai išmano, tad ir šį kartą atsiduos į jų rankas.

– Saulės laukėte net 8 metus. Tai ilgas laikas, kai viltis užgimsta ir vėl tarsi miršta. Ar buvo momentų, kai norėjosi nuleisti rankas, susitaikyti su gyvenimu dviese? Kas tuo metu neleido prarasti ūpo ir šypsotis?

– Mudu su Irma esame tikintys ir santuokos akivaizdoje prisiekėme – ir džiaugsme, ir varge.

Su tokia vidine pozicija vilties neįmanoma prarasti. Visada žinojome, kad viskas bus gerai. Kad ne visada būna taip, kaip žmogus planuoja.

Dievas kiekvienam paruošęs tam tikrą scenarijų. Stengiamės įsiklausyti į jo balsą ir pamatyti ženklus.

Taigi gyvenome įprastą gyvenimą: ėjome į kiną, keliavome po pasaulį, susitikinėjome su draugais, juokėmės iš visos širdies ir šventėme meilę, kol vieną dieną ją įprasmino mūsų Saulė. Mūsų pirmagimė.

– Susilaukti mažylės judviem padėjo natūrali prokreacinė technologija, tad iki dirbtinio apvaisinimo nepriėjote, bet ar svarstėte tokį variantą? O įsivaikinimą?

– Žinoma, tuomet su žmona kalbėjomės įvairiais klausimais ir temomis, svarstėme visokius kelius, tačiau natūralus vaikelio atėjimo būdas mums buvo priimtiniausias.

Vos išgirdę apie „NaPro“ technologiją ir Kreitono metodą akimirksniu juo patikėjome. Ir, prisipažinsiu, labai džiaugiamės, nes šalia mūsų sėkmės istorijos – tūkstančiai kitų laimingų šeimų.

Pamenu, kai su Saule ant rankų nuvykome į „NaPro“ technologijos kliniką Lenkijoje padėkoti mūsų daktarui, panorome perskaityti savo linkėjimą, kurį su ultragarso nuotrauka palikome storiausioje atsiliepimų knygoje.

Labai nustebome jo neradę. Pasirodo, praėjus metams jau buvo 3 tokios storos knygos, užpildytos žmonių atsiliepimais ir apčiuopiamais rezultatais. Tad pagaliau susiradę tą knygą ir savo paliktą linkėjimą perskaitėme, nusišypsojome ir padėkojome pakėlę akis.

– Susidūrusios su tokiais iššūkiais poros skiriasi, neišlaiko įtampos, prasideda pykčiai ir nusivylimas net vienas kitu. Kaip jums, kaip porai, pavyko tai pereiti?

– Ir man tai labai suprantama, nes troškimas susilaukti atžalų išties didžiulis. Tačiau tikėjome, nepasidavėme liūdesiui ir savigraužai.

Mūsų vestuvinių žiedų vidinėje pusėje aiškiai parašyta: „Iš meilės“, todėl maudamas žiedą žmonai prisiekiau amžiną meilę, o ji man savąją. Mes padovanojome vienas kitam savo gyvenimą. Nenuglaistytą ir nenulaižytą, o tikrą, su džiaugsmais ir rūpesčiais.

Išbandymai žmogui duodami ne tam, kad parklupdytų, o kad sustiprintų. Tad nenuleidome rankų, laikėme jose vienas kitą taip tvirtai, kad jėgos pavydėtų ir stipriausias pasaulio galiūnas.

– Ar pamenate jausmus, kai sužinojote, kad laukiatės Saulės, kai paėmėte dukrą ant rankų? Kaip jaučiatės dabar, jau dvejus metus būdamas tėvas?

– Labai gerai pamenu tą dieną ir prisiminsiu visą gyvenimą. Išgirdus TOKIĄ naujieną akimirksniu viskas viduje pasikeitė. Įkvėpiau pilnus plaučius šios nuostabios žinios, tapau stiprus. Nesakau, kad buvau silpnas iki to momento, bet ši žinia mane labai pakylėjo ir pakeitė visam laikui.

Kol laukėmės Saulės, Irma buvo mano akies obuolys. Saugojau ją dar labiau nei įprastai.

Pirmą kartą ant rankų paėmęs Saulę verkiau. Tai buvo pačios tyriausios džiaugsmo ašaros mano gyvenime. O dabar man taip gražu, kai ji mane vadina tėveliu. Aš vien nuo šio žodelio tampu lengvai paperkamas ir viską jai leidžiu.

– Kokia jūsų Saulė? Tėvelio dukrytė? Ar lengva būti griežtesniems, kai to reikia?

– Saulė yra tikra tėvelio dukrytė, mokanti nusaldinti balselį, kai ko nors nori. Ji žino, kad tai mano silpnybė, ir profesionaliai tuo naudojasi. Bet kitaip ir nenorėčiau.

Man patinka, kai viskas vyksta natūraliai.

Stengiamės jos nespausti, nereikalaujame, kad elgtųsi vienaip ar kitaip. Aš su ja žaidžiu, susitariu, kad jei suvalgys pusryčius ar susitvarkys išmėtytas knygeles, galės pažiūrėti kelis filmukus.

Mes su Irma stebimės, kaip anksti ji pradėjo šnekėti. Dabar jos žodyne jau pirmieji eilėraščiai, dainelės ir tėčio išmokyti juokeliai.

Pavyzdžiui, kai ji ateina ir su plačia šypsena pasako: „Baik bajerius“, mes su Irma prunkščiame iš juoko – šiai merginai su humoru viskas bus gerai.

– Ar kartu su Saule išgyvenate vaikystę, ar mėgaujatės tais mažais (ar dideliais) vaikiškais džiaugsmais?

– Kur neišgyvensi vaikystės, kai ji pareiškia: „Tėti, ateik ir sėsk čia!“ Tuomet prisėdu šalia ir turiu su ja žiūrėti kelias „Kiaulytės Pepos“ serijas. Beje, dabar dukrai pasakėlių etapas. Vos perskaitau vieną, kaipmat išgirstu: „Noriu dar.“

Per antrąjį Saulės gimtadienį svečiuose buvo artimi draugai, turintys panašaus amžiaus atžalų. Mes su bičiuliu pradėjome vilioti vaikus pažaisti lego.

Prisivilioti nepavyko, bet kažkaip galiausiai suvokėme, kad jau kuris laikas du suaugę vyrai dėlioja žaidimą, skirtą 2–5 metų vaikams. Susižvalgėme, gūžtelėjome pečiais: „O ką, kažkaip ramina!“ (Juokiasi.)

– Gimus vaikui pasikeičia ir mylimųjų gyvenimas. Kaip, kokiais ritualais puoselėjate savo santykius, kokia šiandien jųdviejų meilė? Gimus antram vaikeliui prasidės nauji iššūkiai ir jums, ir Saulei, kaip ketinate padalinti dėmesį?

– Žinoma, kad pasikeitė. Ir visi pokyčiai labai smagūs! Gyvenimas šiandien kitoks. Ir nors visos planetos dabar sukasi aplink Saulę, mudu stengiamės atrasti laiko geram filmui ar komedijai, skaniam pyragui ir gardžios kavos gurkšniui, kelionei į Neringą, sodybai, pirtelei, miškui, Šventajam Raštui, melodingai vinilinei plokštelei, taurei vyno.

Svarbiausia gyventi atvira širdimi, neblokuoti, nestabdyti, šypsotis ir džiaugtis. O džiaugsmo tikrai daug. Stengiamės jį pastebėti ir užpildyti juo kasdienybės rutiną.

Manome, kad gimus antram vaikeliui Saulė akimirksniu paaugs kaip asmenybė. Juk šalia bus kažkas, mažesnis už ją! Mūsų siekis bus taip paskirstyti dėmesį, kad visi šeimoje jaustųsi mylimi, vertinami ir vertingi.

– Saulė dar visai mažytė, netrukus gims dar vienas kūdikis. Kaip ketinate tvarkytis, kiek jūsų yra kasdienybės, buities rūpesčiuose, darbuose? Vieni vyrai padeda auginti, kiti augina kartu be jokių prašymų ar priminimų.

– Stengiamės viską dalinti pusiau. Vienas kito naštą padedame panešti ir pasidalinti pozityviausiomis emocijomis. Rūpesčiai neišvengiami – sauskelnės pačios nepasikeičia, skani sriuba pati neišsiverda, gera daina pati nesusikuria. Viskam reikia pastangų ir meilės.

Svarbiausia priimti visus buitinius rūpesčius taip, tarsi tai būtų smagi pramoga. Žiūrėk, tada ir sriubą verdi niūniuodamas melodiją, ir sauskelnes pakeiti vaikui pateikdamas tai kaip žaidimą.

Nevalia įtikėti tėvystės sunkumais ir užsidėti kankinio veidą. Kalbu be ironijos, nuoširdžiai. Taip, būna visokių situacijų ir istorijų, būna nelengvų išbandymų.

Tačiau net ir sunkiausiomis akimirkomis viskas gerokai lengviau išeina, kai pasakai sau: „Imsiu ir padarysiu.“ Tada imi, darai ir padarai.

– Kas šiandien yra jūsų laimė, jūsų galios, jūsų tikėjimas ir jūsų drugelių medus?

– Jei mes, žmonės, dažniau galvotume metaforomis ir rečiau skaičiuotume, jei dažniau šypsotumės ir rečiau piktintumės kitais, aiškiai suprastume, kad laimė neišmatuojama, nenusakoma ir nenuperkama. Ji jaučiama.

Todėl niekam nevalia tildyti savo širdies balso. Net kai būna liūdna, kai ko nors lauki ir nesulauki. Tiek džiaugsme, tiek liūdesyje gyvena tikroji mūsų laimė. Svarbiausia yra jausti ir viską išgyventi atvira širdimi.

Taip, kaip tai daro vaikai. Jie niekada nemeluoja – verkia, kai liūdna, ir svajoja taip, kaip suaugę pamiršta svajoti. Todėl vaikai yra mūsų svajonių atspindys ir tikrosios laimės veidrodis.

– Sako, be juodo nepažinsi balto. Graužatis, liūdesys, pyktis, nusivylimas, apmaudas – jums pažįstamos emocijos? Kaip iš jų vaduojatės?

– Tikra tiesa! Norint pajusti laimės vandenyną, reikia įbristi ir į liūdesio upę. Tačiau į jokį geriamąjį vandenį nevalia pilti tokių jausmų kaip savigrauža ir pyktis. Šie jausmai veda į disbalansą. Norint harmoningai skrosti per bangas, reikia ir džiaugsmo, ir liūdesio.

Svarbiausia nebijoti savo jausmų ir neužgniaužti jų kur nors giliai. Jei aplanko negatyvios mintys, reikia kalbėtis su artimu žmogumi. Bet ne su visu pasauliu socialiniuose tinkluose! Tik su artimuoju. Trečių akių nereikia, nes būna žmonių, kurie mielai maitinasi tavo silpnumu.

– Ar laimė padeda kūrybai? Girdėjau sakant, kad geriausi kūriniai atsiranda apėmus liūdesiui, melancholijai.

– Man muzikoje irgi patinka melancholija. Tiesą sakant, neįsivaizduoju muzikos be jos. Geriausi kūriniai atsiranda tam tikrame emociniame lygmenyje. Gali būti skirtingos emocijos, nebūtinai liūdesys.

O kas yra geras kūrinys? Dažnai šį klausimą gvildenu su savo ugdytiniais – Kauno technologijos universiteto garso režisūros studentais ir Juozo Gruodžio konservatorijos auklėtiniais. Ir vis dėlto geras kūrinys – perkeliantis klausytoją į tam tikrą būseną, jauseną. Jei kūrinys to nesukelia, jis nėra geras.

– Pasaulis, darbai, ypač meno, scenos žmonėms, sustojo. Kaip jaučiatės be scenos, be tos minios energijos, be publikos?

– Priimu šį laiką tokį, koks yra, nes nėra kito pasirinkimo. Tiesa, pasirinkimas gal ir yra, bet pati forma man nėra priimtina. Virtualūs koncertai manęs nejaudina taip, kaip gyvi pasirodymai. Tokių virtualių koncertų rengėjams dažnai tenka pasakyti, kad „su visa derama pagarba, bet per stiklą nesibučiuosim“.

Teks palaukti tų jaukių, nuoširdžių, gyvų susitikimų su žmonėmis. O šiuo metu daugiau dėmesio skiriu įrašų studijai ir šeimai.

– Linas Adomaitis arenos scenoje, Linas Adomaitis, migdantis dukrą, Linas Adomaitis – Irmos mylimasis. Vaidmenys, kurie itin brangūs, nė vienas, tikiu, nėra svarbesnis už kitą. Kuriame jaučiatės labiausiai savimi, labiausiai tikras?

– Čia man belieka atsakyti, kad viskas yra svarbu, bet prioritetai dėliojasi taip: šeima, koncertinė veikla, kūryba. Žinote, Saulei aš tas pats tėtis ir scenoje, ir ant jos žaidimų kilimėlio.

Žmonos ir mano veikla susijusi: ji – profesionali fotografė, o aš – muzikas.

Tai geriausias kūrybinis derinys, nes audiovizualinis menas yra įtaigiausia meno forma. Be to, Irma – ir mano koncertinės veiklos vadybininkė. Mums labai gera derinti asmeninį gyvenimą su profesine veikla. Mūsų atveju geriau ir neįsivaizduočiau.

– Artėja gražiausios metų šventės. Kokios bus jūsų Kalėdos? Ko norėtumėte paprašyti ir palinkėti sau ir kitiems 2021 metais?

– Noriu palinkėti tiek sau, tiek visiems žmonėms daug meilės ir suvokimo, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, yra reikalinga. Net jei atrodo, kad tikrai sunkus etapas, supraskime, jog tai tik etapas. Po jo ateina šviesa ir viltis mus veda pirmyn.

Darydami gera kitiems pajuntame tikrąją gyvenimo prasmę. Nebūkime suklaidinti mada tampančiu „mylėk save“, „man“, „aš, aš, aš“. Malonumas yra ne imti, o dalinti. Tuomet dar didesnis malonumas gauti ir priimti.

Tad būkime per Kalėdas kaip tie trys išminčiai, kurie atnešė Dievo sūnui aukso, smilkalų ir miros.

Sugebėkime atleisti, grąžinti skolas ir padėkoti tiems, kurie dėl mūsų aukoja savo gyvenimą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.