Edilija, kurios pirmasis sceninis slapyvardis buvo Dija, antrasis Geltona, – viena anų laikų „Stiliaus“ herojų. Jauna dainininkė į savo gerbėjus žvelgė nuo 2003 m. sausio 31 d. žurnalo viršelio. Tada jai buvo 19 metų, Klaipėdos universitete studijavo socialinę pedagogiką. Geltona jau buvo pripažinta scenos žvaigždė, net spėjusi dalyvauti pirmajame TV realybės šou „Akvariumas“, kuris ją ypač išgarsino.
Tada ji sakė, kad nemėgsta naktinių pasilinksminimų, kad jai patinka pagal nuotraukas piešti žmonių portretus, skaityti ezoterinę literatūrą, užsiimti joga. Tačiau pirmojo dueto „Geltona“ albumo „Prisiminimai“ viršelio fotografijoms Dija išsirengė nuogai.
Baigusi sceninę karjerą, nutraukusi santuoką Geltona paliko Klaipėdą ir atsikraustė į Vilnių – jauna moteris troško permainų.
Po kiek laiko ji susipažino su verslininku Modestu Blože (41 m.). Pora pradėjo gyventi kartu ir susilaukė dviejų sūnų – Grainiaus (8 m.) ir Gajaus, kuriam sausį sukaks treji.
Edilijos dukrai iš pirmosios santuokos Lelai – 13 metų. „Tai baltų deivės vardas. Lela buvo tarpininkė tarp dangaus ir žmonių, globojusi jaunimą, santuoką, vaisingumą, gimdymą“, – dukters vardo kilmę paaiškino motina.
E.Nikartaitės ir M.Bložės šeima gyvena kotedže netoli Pavilnių regioninio parko, kuris per karantiną jiems buvo didelis džiaugsmas – visi traukdavo pasivaikščioti į šalia esantį mišką, pasiekdavo ir Belmontą.
„Tikrai įvertinome, ką turime, dar labiau, – džiaugėsi Edilija. – Bet dabar, kai orai atšalo, jau ne taip lengva visiems išsiruošti pasivaikščioti į miškus.“
Dabar – ir vėl karantinas. Kad vakarai nebūtų tokie ilgi ir nykūs, šeima žaidžia stalo žaidimus.
„Aš esu azartiška žaidėja, vaikams nepasidavinėju. Net mažasis azartiškai žaidžia jam įkandamus žaidimus. Taip pat žiūrime drauge kokį nors šeimos filmą. Vakarais prieš miegą kiekvienam vaikui stengiamės skirti laiko.
Būna, mes su dukra darome jogą, vyras su mažuoju kalbasi apie įspūdžius darželyje, o vidurinis labai mėgsta pasakoti apie savo planus ir svajones. Dabar dar ir pasportuojame drauge kas antrą dieną“, – pasakojo E.Nikartaitė.
Taip yra dabar. Tada apie tokius ramius vakarus jai net nebuvo laiko svajoti. Per savo karjerą Geltona išleido penkias kompaktines plokšteles. „Bet nei jų pavadinimų, nei metų, kada išleistos, neatsimenu“, – sakė Edilija. Dainų tekstus ir muziką jai kūrė Laimonas Žiulpa. „Didžioji dalis jo kūrybos man buvo prie širdies“, – prisiminė Edilija.
Jos hitus „Galima galima“, „Tu netikėjai manim“, „Bučiuok bučiuok“, su kuriuo ji bandė laimę patekti į „Eurovizijos“ konkursą, gerbėjai prisimena iki šiol. Geltona dalyvavo ir realybės šou „Džiunglės“, kuris buvo filmuojamas Malaizijoje. O jos darbas popscenoje įvertintas įvairių radijo stočių apdovanojimais.
– Edilija, jūsų sceninė karjera, didžiulis populiarumas, erotinė fotosesija ant pirmojo albumo viršelio – viskas buvo tikrai seniai. Ar niekada neteko gailėtis dėl tokio atvirumo?
– Iki šiol nuotraukomis esu labai patenkinta. Jos labai gražios, tokios teatrališkos. Mane tada fotografavo Raimundas Švilpa. Buvau aš ten tik be liemenėlės ir viskas ten patalais buvo pridengta.
Niekada nesigėdijau tų estetiškų aktų nuotraukų, manęs jos niekada netrikdė, tuo labiau kad kūnas buvo gražus. Aš visada žinojau, kad neperžengsiu ribos tarp vulgarumo ir estetikos.
– O jeigu dabar pasiūlytų fotografuotis apsinuoginusiai, ar ryžtumėtės?
– Jeigu tokiame kontekste kaip anos nuotraukos – taip.
– Gal apsinuoginti prieš fotoobjektyvą neleistų jūsų partneris Modestas?
– Jis nieko prieš nepasakytų, jei tose nuotraukose matytųsi tiek, kiek matosi anose. Mano akimis, nebūtų nieko gėdingo. Manau, ir, jo akimis, nebūtų nieko gėdingo. Jis puikiai žino, kas aš esu, kas aš buvau, kiek fotosesijų esu turėjusi. Nebūtų dėl to nei nesutarimo, nei konflikto.
Bet jeigu pasiūlytų fotografuotis ant „Playboy“ viršelio, kur yra vulgarios nuotraukos, kur niekas nepridengta, kur nuogumas – atviras, net kalbos apie tai nebūtų. Kažkada esu gavusi pasiūlymą fotografuotis ant lietuviško „Playboy“ viršelio, bet jo atsisakiau, nes pirmoji sąlyga buvo, kad krūtinė būtų visiškai atidengta.
– Prieš daugelį metų pasakojote, kad domitės joga, skaitote ezoterinę literatūrą, kad jums labai artimi Rytai, o savo kelionę į Indiją pavadinote ne turistine, o dvasine išvyka. Kuo domitės dabar?
– O, tai buvo labai seniai. Daug vandens nuo to laiko nutekėjo. Aš ir dabar praktikuoju alternatyvų požiūrį į gyvenimą – kad stalas nėra tik stalas, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps, kad yra tam tikri visatos dėsniai. Vieni tai vadina karma, aš vadinu visatos dėsniais.
Vaikus stengiuosi auklėti tokiu principu, kad elkis su kitais taip, kaip norėtum, jog su tavimi kiti elgtųsi. Kad gyvenime yra pusiausvyra. Jei kur nors būni kategoriška ir smerkianti, į tave pačią tai atsisuka. Ir daug gyvenime yra įvairių dalykų, apie kuriuos nemanau, kad tai – tik materija. Yra kažkas daugiau.
– Kiti sako – tai Dievo ranka.
– Taip, sako. Aš tikiu, pavadinkime tai aukštesne jėga – visatos dėsniais. Ir tikrai nėra taip, kad mes čia esame kažkokie valdovai. Ir pagarbiai dėkoju už tai, ką turiu.
– Jūsų mažasis sūnus jau ūgtelėjęs, taigi motinystės atostogos pasibaigė. Kuo užsiimate dabar?
– Jau metai dirbu visiškai standartinį darbą didmeninėje tekstilės įmonėje, kuri prekiauja gobelenais, užuolaidomis. Dirbu su interjero dizaineriais, užuolaidų salonais, užsienio tiekėjais, Lietuvos užsakovais.
– Moteris, kuri kažkada buvo scenos žvaigždė, kuriai švietė rampos šviesos, plojo, šaukė, rėkė publika, dabar rytais važiuoja į standartinį darbą, kuris prasideda 8 valandą. Ar esate kada nors pagalvojusi, kad gali būti ir toks posūkis?
– Aš savanoriškai pasitraukiau nuo scenos, čia nelabai ir reikėjo galvoti. Aš pati iš ten išėjau, niekas manęs neišvarė.
– Ar po skyrybų su vyru Mariumi Šliauderiu jūsų gyvenime atsiradęs Modestas padėjo atsitiesti, viską pradėti iš naujo?
– Skirtis su vyru buvo mano sprendimas. Kai gimė dukra, supratau, kad mudu labai skirtingi žmonės, skirtingus gyvenimus gyvename. Labiau esame draugai, kambariokai.
Niekas manęs nemušė, niekas negėrė šalia, tiesiog mano sprendimas buvo toks – aš paleisiu šitą žmogų ir jam be manęs bus geriau, ir man be jo bus geriau. Jis buvo muzikantas, bet muzikos srityje jau nedirbo.
Tada gyvenau Klaipėdoje, pasiėmiau dukrą ir išvykau į Vilnių, nes tuo metu sostinėje gyveno mano mama.
Modestas atsirado vėliau, nei aš išsiskyriau. Abu buvome po skyrybų. Susitikome tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir labai tuo džiaugiuosi.
Kai skyriausi, tikrai nesitikėjau turėti šeimos, ir dar tokios puikios, kuria jaučiuosi apdovanota. Aš nemaniau, kad taip atsitiks. Jeigu žiūrime ta prasme, tai taip, man Modestas – dovana.
Mes puikiai gyvename. Vestuvių negreitiname ir iki dabar jaučiame, kad niekas mūsų taip nevienija kaip vaikai. O kas labiau gali suvienyti du žmones – vyrą ir moterį – nei vaikai? Popierius su parašu ir bendra pavardė? Jeigu jau du žmonės gyvena ir planuoja vaikus, ir ne vieną, vadinasi, tai vyksta su meile.
– Tačiau sakoma, kad kai santuoka įvyksta bažnyčioje, kai sutuoktiniai apsikeičia žiedais, jų jungtuvės įvyksta danguje.
– Čia jau požiūrio klausimas. Aš nelabai su krikščionybe draugauju. Man santuoka bažnyčioje nelabai ką reiškia. Aš krikštyta, aišku, bet man labai tolima ši religija. Aš savo vaikų nekrikštiju, noriu, kad jie pasirinktų patys, kas jiems bus artima. Man tas priverstinis krikštijimas – svetimas dalykas. Nesijaučiu aš krikščionė net ir būdama pakrikštyta.
– Kasdienė rutina žmones išvargina. Ar turite su Modestu kokių nors ritualų, ar pavyksta kur nors ištrūkti tik dviese, be vaikų?
– Tik dviese mėgstame kartais išvažiuoti į SPA porai dienų. Nes turėti laiko tik dviem ne visada pavyksta, kai šeima didelė.
Taip pat diskutuojame. Aš apskritai esu emocinga diskutuotoja, apatiškai nemoku dalyvauti diskusijose, na, nebent tema visai neįdomi. Su vyru mėgstame padiskutuoti psichologinėmis temomis, pasamprotauti, kaip sukurtas žmogus ir jo sąmonė, kodėl tam tikri dalykai gyvenime stringa, o kiti einasi lengvai. Vienu žodžiu, diskutuojame apie egzistenciją.
Modestą įtraukiu į namų atnaujinimo procesus – turiu interjero dizaino aistrą, esu baigusi kursus, tai visada kokį kampelį gražinu. Galima sakyti, jis savo rankomis padarė virtuvės baldų komplektą pagal mano projektą.
Bet ne į visus projektus pavyksta jį įtraukti. Restauravau seną pianiną, jis tapo gražiu namų akcentu, bet prie šito darbo Modestas neprisidėjo.
– Ar prisimenate anuos laikus, kai jūs, palikusi sceną, su mažu vaiku ant rankų pradėjote naują gyvenimo etapą Vilniuje? Ieškant darbo turbūt labai padėjo tai, kad buvote žinoma?
– Man nepasitaikė, kad kas nors surastų darbą ar kur nors per pažįstamus įlįsčiau. Žiūri skelbimus, siunti CV. Kai ieškai, tai ir randi.
Vilniuje pirmas mano darbas buvo su tarptautinėmis parodomis – organizuodavau Lietuvos įmonių dalyvavimą užsienyje vykstančiose parodose.
Kai paauginau antrą vaiką, dirbau didelės įmonės – viešbučio-sodybos ties Žiežmariais direktore. Man tas darbas patiko, bet vėliau išsiskyrė mano ir akcininkų nuomonė, ir aš pasitraukiau. Kūriau papuošalus, auginau trečią vaiką.
Ar aš kada nors gailėjausi, kad pasitraukiau nuo scenos? Niekada. Man tikrai finansiškai nebuvo geriau būti ant scenos. Emociškai, psichologiškai – taip pat. Man daug geriau, kai manęs pirštais nebado, kai internete apie mane neloja. Aš nenoriu lipti ant scenos, būti visų akiratyje, turėti viešo žmogaus prievolę, kai aptarinėjami visi tavo gyvenimo klausimai.
O kūrybinių projektų, kaip filmavimasis reklamose, dalyvavimas reklaminėse fotosesijose, aš iki šiol turiu. Tai – viena mano aistrų. Aš mėgstu filmuotis, fotografuotis, man patinka dalyvauti fotosesijose. Bendradarbiauju su keliomis reklamos agentūromis.
– Esate prasitarusi, kad norėtumėte įžengti į televiziją, tapti laidų vedėja.
– Taip, yra toks noras. Noras dalyvauti šou pasaulyje, bet visai kitu vaidmeniu. Mielai sutikčiau filmuotis televizijos seriale. Tai būtų savęs išbandymas. Aktorinis menas man patinka, man jis artimas.
– Bet, anot jūsų, televizijoje yra tik gerai žinomų vyrų žmonos arba meilužės.
– Taip. Arba poros. Arba draugai, draugės, pažįstami. Tuo momentu taip buvo televizijoje, todėl taip ir pasakiau.
– Išeina taip, kad dabar Arūnui Valinskui turite susukti galvą, kad patektumėte į televiziją? Juk jis – didžiausias pramogų pasaulio ryklys.
– Jeigu būtų toks didžiulis noras patekti, seniai būčiau kam nors susukusi galvą. Matyt, tas noras nėra toks didelis, kad eičiau į kokius nors vakarėlius, kur su kuo nors taip susidraugaučiau, kad per tą žmogų patekčiau į televiziją.
Nesu karjeristė. Vertybių skalėje pirmoje vietoje man šeima, o ne karjera. Niekada į pirmą vietą nestačiau karjeros, kokių nors laimėjimų, kuriais galėčiau didžiuotis prieš kitus.
Man atrodo, svarbiausia gyventi taip, kad pats jaustumeisi patogiai, laimingas ir save įprasminęs, o ne bandyti ko nors pasiekti ir tai įrodyti aplinkiniams ir būti jų įvertintam.
– Bet kažkada jūsų gyvenimas buvo visai kitoks. Koncertuoti pradėjote jauna – 19 metų. Gal tam buvote per jauna, todėl tiesiog pavargote nuo repeticijų ir koncertų tempo, populiarumo, šlovės naštos?
– Taip ir buvo. Tikrai tam turėjo įtakos, kad koncertuoti pradėjau labai jauna. Ta populiarumo kaina man buvo per didelė – jaučiausi lyg būčiau pardavusi visą savo laiką, visus savo draugus, visas savo draugų šventes. Visas savo vasaras ir visus savo savaitgalius. Aš tikrai nuo to labai pavargau ir nepakėliau to populiarumo. Ir tiesiog nebenorėjau jo.
Jeigu būčiau pradėjusi koncertuoti keleriais metais vėliau, gal būčiau tai visai kitaip priėmusi. Bet, pamenu, taip stipriai tos scenos atsikandau, kad man buvo nesvarbu, kur išeisiu, – man buvo svarbu pasitraukti.
– Jūsų prodiuseriai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai jus ir jūsų kolegą Tadą spaudė – kuo daugiau koncertų, renginių, pasirodymų?
– Tadas, tas vyrukas su gitara, neišbuvo nė metų. Paskui aš likau viena – buvau prodiuserių solo projektas. Kaip ir bet kuriame darbe, lygiai taip buvo ir tada – ateini, pasirašai darbo sutartį ir dirbi. Kaip čia dirbi darbdaviui, lygiai taip ir ten. Tu visiškai nesprendei, kada nori koncertuoti, kada nenori. Koncertai buvo derinami su vadybininkais, o man buvo nuleidžiamas tik koncertų grafikas.
Pavargau ir nuo to, kad nuo manęs niekas nepriklausė, neturėjau jokios pasirinkimo laisvės. Dirbau ir dirbau.
Ar Bendžiai spaudė? Kiekvienam – skirtingai. Kiti to gal nepavadintų spaudimu. Yra žmonių, kurie su jais dirbo, išsiskyrė, paskui vėl pradėjo su jais dirbti.
Aš niekada nenorėčiau pas juos grįžti, nes mano charakteris kitoks. Labai nemėgstu taisyklių, rėmų. Man labai svarbu turėti savo nuomonę, savo požiūrį ir savo sprendimą. Jų formatas buvo labai ne pagal mane.
Tiesiog buvo tokie darbo principai: ne vadybininkai dirbo man, o aš vadybininkams. Vadinkime tikraisiais vardais – aš buvau jų projektas. Ne aš buvau susiradusi kažkokius vadybininkus, kurie man padėtų, o vadybininkai buvo susiradę mane.
Tokie darbo principai mane taip išsekino, vos ne iki depresijos privedė. Paskutiniais metais prieš koncertus pakildavo temperatūra, pykindavo. Kai pasitraukiau nuo scenos, viską kaip ranka nuėmė.
– Bet jūs buvote populiari. Ar negalėjote pakeisti prodiuserių?
– Gali pabėgti nuo prodiuserių tik tuomet, kai tavęs nesaisto darbo sutartis. Kai yra sutartis, turi išlaukti, kada ji baigsis. O kai to sulaukiau, jau nebenorėjau net į tą pusę žiūrėti. Darbo sutartį – bijau sumeluoti, nes tai buvo labai seniai – buvau pasirašiusi penkeriems metams.
– Gal bent jau gerai uždirbote, gal iš tų beveik penkerių metų uždarbio nusipirkote puikų butą Vilniuje, gerą automobilį?
– Tikrai ne. Dar ir dėl to buvo sunku pakelti tą šlovę. Visiems atrodė – toks populiarumas, kad tu vos ne kastuvėliais tuos pinigus semi ir dedi į saugyklą.
Deja, mano mašinytė buvo paprasta paprastutė, visų akys būdavo išplėstos, kai iš jos išlipdavau – ką, čia ta, žvaigždė? Susitaupyti butui nebuvo jokių prošvaisčių. Kai ne tau, o tu kažkam dirbi, tai ir atlygio prasme būna netolygūs paskirstymai.
Taip, aš buvau Bendžių projektas. Toks ir buvo jausmas – aš save pardaviau. Aš pardaviau penkerius savo gyvenimo metus. Absoliučiai.
Dabar į tai žiūriu kitomis akimis. Kai atsisuku atgal – jau daug metų praėjo – galiu suprasti, kokių pamokų iš to gavau, kokios patirties pasisėmiau.
– Edilija, ar jūs dabar laiminga?
– Taip. Nesu įgyvendinusi visų savo svajonių ir tikslų, bet dėl to kol kas nesigraužiu. Nemanau, kad mano gyvenimas jau baigiasi. Ar viskas yra taip, kaip norėčiau? Ne. Tačiau pagrindas – mano partneris, vaikai, šeima – tai, ką aš turiu, dėl to tikrai esu laiminga. Ir kas rytą esu labai dėkinga aukštesnėms jėgoms už viską, ką turiu.
