Balerinos karjerą baigusi Asta Bazevičiūtė ėmėsi Lietuvoje mažai kam žinomos veiklos

Primabalerina Asta Bazevičiūtė (41 m.) nebijo rizikuoti. Šokdama prestižinėje Anglijos nacionalinio baleto trupėje Londone ji susidomėjo interjero dizainu. Per daug nesvarstydama, kas bus, nėrė į naują sritį ir išvažiavo dirbti į Šveicariją. Tačiau psichologinis Holivudo trileris „Juodoji gulbė“ ją sugrąžino į baletą, tik kitaip. „Mums čia puikiai sekasi“, – kalbėjo Asta, dabar Ciuriche gyvenanti su savo draugu Kernu (58 m.).

 Asta Bazevičiūtė.<br> Lrytas.lt koliažas.
 Asta Bazevičiūtė.<br> Lrytas.lt koliažas.
 A.Bazevičiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Bazevičiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Balerina Asta Bazevičiūtė sukūrė autorinę programą ir verslą „Ballet Body Sculpture“.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Balerina Asta Bazevičiūtė sukūrė autorinę programą ir verslą „Ballet Body Sculpture“.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 A.Bazevičiūtė.<br> LR archyvo nuotr.
 A.Bazevičiūtė.<br> LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Feb 12, 2021, 9:02 AM

Astos fotografija puošė 2003 m. rugpjūčio 8 d. „Stiliaus“ viršelį. Tada savo svajonę šokti užsienyje ji jau buvo įgyvendinusi – dirbo Jungtinėje Karalystėje, Birmingamo karališkojo baleto trupėje. Čia pastatytame balete „Miegančioji gražuolė“ neseniai buvo sušokusi pagrindinį – Auroros – vaidmenį.

Ši balerina niekada nestokojo ambicijų, visada veržėsi į priekį. Po tarptautinio baleto konkurso Japonijoje, Nagojos mieste, kur užėmusi trečiąją vietą sulaukė pasiūlymų šokti Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatruose, Asta pareiškė, kad į kvietimus šokti nedidelius solinius vaidmenis ji nebūtų atsiliepusi. Ją domino tik pagrindiniai.

Ir tų pagrindinių vaidmenų ji turėjo pakankamai. Tačiau savo gerbėjų, artimųjų, draugų nuostabai, po 12 metų trukusios balerinos karjeros, atšventusi 30-metį, A.Bazevičiūtė paliko Anglijos nacionalinio teatro sceną.

O koks jos gyvenimas yra dabar?

– Asta, ar jums patinka gyventi Šveicarijoje, kur viskas beprotiškai brangu?

– Mums čia patinka, mums čia puikiai sekasi. Šveicarija – labai graži šalis. Tiek miestai, tiek gamta. Viskas susitelkę mažoje vietovėje, tad keliauti labai malonu, nes daug ką galima pamatyti per labai trumpą laiką.

Taip, Šveicarijoje kainos aukštesnės nei kitose šalyse, bet ir darbo apmokėjimas čia geresnis.

Tam, kuris atvažiuoja į Šveicariją kaip turistas pirmą kartą, atrodys, kad viskas čia labai brangu, tuo labiau kad atlyginimai kitose šalyse mažesni.

Mes čia dirbame ir pripratome prie tų kainų, žinome, ko tikėtis, ir jau nekreipiame į jas dėmesio.

– Kai atvažiavote į Šveicariją, galbūt pirmasis jūsų pirkinys buvo šveicariškas laikrodis, apie kuriuos kalba visas pasaulis?

– Pirmasis tikrai nebuvo, bet šveicarišką laikrodį iš tiesų turiu. Puoštą ir briliantais, ir auksu – tokį, koks man patiko. Čia nemažas laikrodžių pasirinkimas. Tai ir gera investicija, ir gražu. Na, kas nors ant rankos vis tiek turi būti. Yra ir brangesnių laikrodžių, ir pigesnių. Aš išsirinkau tokį, kuris patiko, kuris nebuvo per daug išpuoštas, bet buvo man prie širdies.

– Svajonių profesiją – baletą – metėte dėl interjero dizaino, o interjero dizainą – dėl baleto, tiksliau, dėl baleto rengybos. Kaip viskas nutiko?

– Beveik aštuoneri metai gyvenu Šveicarijoje, viename Ciuricho priemiesčių, prie ežero, toliau nuo miesto šurmulio. Atvažiavau čia iš Jungtinės Karalystės dėl darbo. Balerinos karjera pasibaigė, teko ieškoti kitokio darbo, ir aš pasirinkau interjero dizainą. Ir būtent dėl šios profesijos atvažiavau į Šveicariją.

Dirbau vienoje Šveicarijos dizaino kompanijų. Įvairūs buvo projektai. Ne vien tik Šveicarijoje, daug jų buvo kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Monake, netgi visame pasaulyje. Dauguma klientų buvo labai pasiturintys, jiems reikėjo įrengti namus, vilas su baseinais ir daugybe priestatų. Taip pat turėjome ir komercinio pobūdžio projektų – tai restoranai, barai ir Šveicarijoje, ir kitose šalyse.

Bet šioje srityje dirbau neilgai. Nors interjero dizainerio profesija labai kūrybinga, graži, ji labai statiška. Todėl man, daug metų šokusiai, dirbusiai su kūnu, buvo sunku prie to prisitaikyti. Supratau, kad visą dieną sėdėti prie projektų – ne man. Juk yra ir kitų būdų save išreikšti.

Pradėjau stebėti, kuo žmonės Šveicarijoje domisi, kas jiems patinka, ir greitai pamačiau, kad daugelį traukia tokia sporto šaka kaip baleto rengyba. Tai labai populiaru Holivude, ypač pasirodžius filmui „Juodoji gulbė“ su Natalie Portman.

Tada daugelis amerikiečių pamanė, kad neblogai mankštintis atliekant baleto pratimus. Paskui ta sporto šaka – baleto rengyba – persimetė į Europą ir patraukė šveicarų dėmesį.

– Kas yra baleto rengyba?

– Tai baleto pratimai pradedantiesiems, sujungti su kūno stiprinimo, jėgos, lankstumo bei kvėpavimo pratimais. Sujungusi juos į visumą sukūriau autorinę programą „Ballet Body Sculpture“.

Gana greitai Ciuriche įkūriau savo įmonę, kuri taip ir vadinasi – „Ballet Body Sculpture“. Ir Londone greitai atsirado žmonių, norinčių daryti panašius pratimus, tad studiją atidariau ir ten.

Kadangi dėl pandemijos viskas keičiasi, pamokas vedu jau ne studijoje, o iš namų, ir rodau internete per įvairias platformas. Dabar mano įmonė – jau pasaulinė, žmonės visame pasaulyje mato mano baleto rengybos pamokas.

Taip pat daugelis į mane kreipiasi pagalbos po įvairių traumų. Naudoju savo sukurtą metodiką, kuri padeda atsigauti ir sustiprėti po traumos greičiau ir efektyviau. Vadovaujuosi savo ir su manimi karjeros metais dirbusių gydytojų patirtimi. Didelė dalis mano klientų – aukštą padėtį užimantys žinomi žmonės iš įvairių pasaulio šalių.

– Ar jūsų gyvenimo draugas – šveicaras?

– Ne. Su savo draugu Kernu Frostu susipažinau Londone, kai dar šokau. Kai nusprendžiau nebešokti, į Šveicariją iš pradžių atvažiavau viena, paskui – ir mano draugas. Ištekėjusi nesu, bet su Kernu gyvename jau ilgą laiką – 12 metų. Ir dirbame kartu: jis šiek tiek dirba su mano verslu, aš esu jo verslo narė. Sakyčiau, tai abipusė draugiška pagalba.

Kernas yra 11-os knygų – grožinės, psichologinės ir pedagoginės – autorius.

Taip pat jis yra Šveicarijos asociacijos „Council For Human Development“ įkūrėjas ir narys. Jis dirba psichologijos, sąmonės ir proto vystymo srityje.

Konsultuoja žmonių perkvalifikavimo programų darbuotojus, keičiant profesiją padeda atverti individualias, kūrybines žmonių galimybes.

Kai pasaulyje padėtis pasikeis ir bus galimybė atšvęsti vestuves, gal taip ir bus. O šiuo metu tiesiog gyvename drauge, dirbame irgi kartu, daug keliaujame ir mums puikiai sekasi.

– Judu susipažinote Londone, kai dar šokote. Jis buvo tas princas, kuris po spektaklio jums įteikė gėlių?

– Gėlių puokštę įteikė, ir ne vieną kartą, po spektaklio. Bet mes susipažinome visiškai atsitiktinai kavinėje. Iš pradžių nebuvo nieko ypatingo, bet po truputį išaugo į draugystę ir meilę.

Jau iki mūsų pažinties jis domėjosi opera, baletu. Bet kai mylimas žmogus šoka scenoje, būna kitokios emocijos.

– Kur Ciuriche įsikūrėte?

– Nuomojamės butą, nuosavo dar neturime. Rimtus pirkinius geriau pirkti neskubant, nes negali žinoti, kas ir kaip gali nutikti. Savo butą Londone esu pardavusi. Nesinorėjo jo laikyti, nes jame negyvenu, o ir nežinia, kokia politinė padėtis bus Anglijoje.

– Mėgstate keliones. Kur dažniausiai traukiate?

– Keliaujame daugiau po Europą, nes Šveicarijos padėtis tam palanki – ji Europos viduryje, iš jos ranka pasiekiamos kaimyninės šalys. Prancūzija, Italija – visai netoli, per kelias valandas galima mašina nuvažiuoti.

Kernas mėgsta buriuoti. Praėjusiais metais labai šauniai praleidome atostogas Kroatijoje su jachta. Žiemą dažnai slidinėjame. Nuo Ciuricho kalnai – visai arti. Per valandą galima nuvažiuoti, paslidinėti ir grįžti. Tai ir sportas, ir malonumas.

– Asta, dar grįžkime į praeitį, nes jūsų balerinos karjera užsienyje gimtinėje beveik nežinoma. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atšokote keturis sezonus ir 2002 m. išvykote į Jungtinę Karalystę, Birmingamą. Ar jus pakvietė šokti Birmingamo karališkojo baleto trupėje, ar pati stačia galva nėrėte į avantiūrą?

– Sakyčiau, buvo ir taip, ir taip. Kiekvienam šokėjui per tą trumpą karjerą norisi pasiekti kiek galima daugiau.

– Per tuos 20 metų?

– Teoriškai atmatuota 20 metų, bet nė vienas šokėjas nežino, ar galės tiek šokti, nes visaip gyvenime būna: šokėjai patiria traumų, gali būti šeimos ar kitokių pokyčių, ir nepavyksta šokti tų 20 metų. Todėl tas noras pasiekti kuo daugiau ir kaip galima greičiau dega visų šokėjų širdyse, o ypač jaunesnių. Aš tikrai tą troškimą turėjau.

Tiesiog norėjosi daugiau, įvairiau šokti, save išreikšti, padirbėti su įvairiais choreografais ir pedagogais, pakeliauti. O Lietuvoje, nors rodoma daug spektaklių ir įvairių pedagogų bei choreografų atvažiuoja, viskas šiek tiek ribota.

Birmingame šokau tris sezonus, kol man pasirodė, kad tie rėmai vėl pasidarė šiek tiek per maži. Norėjosi praplėsti savo akiratį, ir aš atsidūriau Olandijos nacionaliniame balete Amsterdame, kur šoko ir Rūta Jezerskytė, ir Jurgita Dronina. Su Rūta teko šokti kartu.

Po to išvažiavau į Londoną. Kai dar buvau Lietuvoje ir norėjau išvažiuoti į užsienį, man Londonas labai imponavo. Bet tada kelionė į jį nesusiklostė. Ir kai atsirado galimybė, iš Amsterdamo išvykau į Londoną. Anglijos nacionaliniame teatre Londone šokau dar keturis sezonus.

Sekėsi gerai, buvau solistė. Ten daug įvairių spektaklių: ir klasikinių, ir neoklasikinių, ir šiuolaikinių. Labai besikeičiantis repertuaras, todėl nuobodu niekada nebuvo. Per ketverius metus man pasirodė netgi visko šiek tiek per daug. Teatras labai daug keliauja – tiek pačioje Anglijoje, tiek į užsienio šalis.

Tai – didžiosios pasaulio baleto trupės, turinčios labai platų repertuarą, labai daug choreografų, ten besikeičiantys spektakliai, kai norisi ko nors kito, ko nors naujo. Nuostabu, jei gali save tuose įvairiuose spektakliuose išbandyti.

Ketvirtaisiais darbo Anglijos nacionaliniame teatre metais pajutau: kažkiek šokių aš jau sušokau, ir negali būti taip, kad visą gyvenimą tiktai šoksiu. Kada nors vis tiek reikės sustoti. Ir tuo metu man pasirodė, kad mano amžius toks, kad, jeigu norėčiau ko nors kito pasiekti, padirbėti kitoje srityje, būtinai reikėtų įgyti kitą profesiją.

Ir pasirinkau tai, kas nesusiję su baletu, – interjero dizainą. Pradžioje tiesiog pasiėmiau metus atostogų, kad galėčiau pabandyti. Nes suderinti šokį, ypač teatre, kuris dirba labai intensyviai, kurio repertuaras nuolat keičiasi, su kita profesija tuo pat metu yra neįmanoma.

Lietuvoje kartais būdavo vienas spektaklis per mėnesį, Anglijos nacionaliniame teatre gali įvykti 40 baleto spektaklių per mėnesį. Todėl suderinti darbą ir mokslus dizaino mokykloje būtų buvę neįmanoma.

– Ar geras baleto artistų uždarbis Anglijos nacionaliniame teatre?

– Londonas – labai brangus miestas. Atlyginimas geras, bet pragyvenimas Londone – brangus. Birmingame pragyventi pigiau, o atlyginimas – beveik toks pat kaip Londone.

– Ir kai naujoji profesija – interjero dizainerio – jus sužavėjo, nutraukėte balerinos karjerą?

– Ne visai nutraukiau. Šiek tiek vedžiau baleto pamokas vaikams, bet tai buvo šalutinė mano veikla. Pagrindinė buvo interjero dizainas, tai man iš pradžių labai patiko. Tai buvo visai kitoks darbas.

Po metų mane pakvietė dirbti šveicarai, ir aš atvažiavau į Ciurichą. Tai ir buvo mano gyvenimo pokytis.

– Kiek jums buvo metų, kai baigėte balerinos karjerą?

– Trisdešimt. Niekada nesistengiau įkišti savęs į tradicinius rėmus, buvau maištininkė. Man norėjosi daryti tai, ką noriu, nepaisant savo amžiaus, ribojimų, vietos, to, ar tai tinkama veikla, ar ne. Laužydama taisykles ir atsiradau čia, kur dabar esu.

– Ar nebuvo gaila taip greitai išeiti iš baleto?

– Ne. Galiu pasidžiaugti savimi ir savo pedagogais, kurie mane išmokė dirbti taip, kad nepatirčiau traumų. Patyriau labai mažai traumų, rimtų operacijų neprireikė. Iš baleto išėjau ne dėl sveikatos – norėjau pabandyti ką nors kita, ką nors nauja ir tuo metu tam negalėjau atsispirti.

Aš visuomet stengiuosi imti iš gyvenimo pasiūlymus, galimybes. Kyla kokia nors mintis, sužinau ką nors naujo – ir einu ta linkme. Be jokių dvejojimų, ilgų svarstymų – ne, gal čia neteisinga, gal čia kitaip turi būti. Gal turi, o gal neturi. Vienam bus vienaip, kitam – kitaip. Ypač dabartinė situacija – pandemija – moko mus prisitaikyti prie gyvenimo ir priimti tuos pokyčius lengvai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.