Dar prieš sutikdama duoti interviu „Stiliui“ J.Anusauskienė patikino: jei jau kalbės, tai darys atvirai. „Nėra nepatogių klausimų. Nepatogios gali būti tik kelnės“, – nusijuokė ji.
Pastarieji metai Jurgai nebuvo iš lengvųjų – dėl karantino sustojo dauguma darbų, o fotografijos ji nebegali įvardyti kaip savo pajamų šaltinio. Tačiau net ir tokiame nelengvame etape moteris išliko pozityvi ir, kaip pati sakė, mėgaujasi ir labai saugo auksinę valiutą – laiką, kurio vis pristinga dėl galvoje nuolat besisukančių naujų idėjų.
„Jau seniai galvoju ne apie tai, kaip man blogai ar liūdna, o kokiame taške aš būsiu, kai baigsis karantinas. Stengiuosi šiuo laiku tinkamai pasinaudoti. Ne visada reikia žiūrėti vien sau po kojomis. Platesnis mąstymas suteikia įkvėpimo ir optimizmo“, – šypsojosi Jurga.
Tad kartu su operos solisto Merūno Vitulskio žmona Erika ji rengs nuotolinius mokymus moterims „Ladies Go For Fashion, Beauty & Life” ir padės joms išreikšti save naudojantis išmaniaisiais įrenginiais.
„Dalysimės žiniomis, kaip visada gerai atrodyti kadre, suderinti drabužius ir fotosesijos vietą, kaip redaguoti nuotraukas“, – su užsidegimu kalbėjo fotomenininkė.
– Pro fotoobjektyvą jūs žvelgiate daugiau nei dvidešimtmetį. Su dabar jau buvusiu vyru Ričardu Anusausku keliavote po egzotiškas šalis ir fotografavote gyvūnus, o po skyrybų praėjus ketveriems metams fotoaparatą į rankas paėmėte įamžinti... automobilių sporto užkulisių. Drįsčiau teigti, kad tai nėra moteriška.
– Automobilių sporto fotografavimas mane užkabino netikėtai. Kodėl tai pasirinkau? Nes sunku. Todėl, kad susidūriau su diskriminacija, kai man buvo tiesiai šviesiai pasakyta: „Boba laive – blogai, išeik.“ Tuomet pagalvojau: „Dar pažiūrėsime, berniukai.“
Automobilių sportas yra visiška jų smėlio dėžė. Kalbu net ne apie lenktynininkus ar jų technines komandas, pirmiausia apie kolegas fotografus. Dauguma jų buvo vyrai ir man nepaprastai pasisekė, kad jie buvo velniškai profesionalūs. Tai motyvavo tobulėti.
Žodis „konkurencija“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia bėgti greta, o ne ko nors kito sunaikinimą. Gaila, kad ne visada prisimename šiuos dalykus.
Kol fotografijoje buvau padariusi pertrauką, joje įvyko tikras technologinis lūžis, kaip nuo „Nokia 3310“ iki „iPhone“.
Pamenu, kai vėl paėmiau fotoaparatą į rankas, supratau nieko nemokanti. Su savo visa 15 metų patirtimi, išleistomis 3 knygomis-albumais, konkursais ir parodomis aš užsiklijavau žalią lapą ir pradėjau nuo nulio.
– Smulki moteris ir, įtariu, labai daug sverianti įranga...
– Tuo metu mano kuprinytė svėrė maždaug 22 kilogramus – vos vienu mažiau nei kelioninis lagaminas. Manęs tai neatbaidė. Reikėjo daug objektyvų, kompiuterio, laidų, įvairiausių įkroviklių. Be to, su ta kuprine daug judėdavau, nuolat keisdavau poziciją. Jei nori rimtai dirbti, tempas nežmoniškas.
– Ar vis dar galima jus vadinti automobilių sporto fotografe?
– Po šešių sezonų draugystę su automobilių sportu užbaigiau. Dabar turiu keletą projektų, kuriuos norėčiau paleisti į gyvenimą, tad jiems reikia skirti daug laiko, nes jie susiję su analize – recepto, iš ko susideda asmenybė, paieška. Fotografija tai padeda stebėti.
Jau gerus metus dirbu su aktorių atrankos agentūra „Baltic Actors“. Nuo mano nuotraukų priklauso žinomų lietuvių aktorių ateitis, tad man tenkanti atsakomybė yra didelė.
– Pati irgi dažnai stojate kitapus fotoobjektyvo. Ar esate priekabi savo nuotraukoms?
– Daugiau nei 15 metų į pasaulį žvelgiau pro fotoobjektyvą, tad savo nuotraukų beveik neturėjau. Lūžis įvyko, kai prieš ketverius metus nuvykau pas dukrą Eveliną į Los Andželą. Pagalvojau, juk tikrai norėsiu girtis ir pasakoti, kaip viskas ten gražu!
Susikūriau instagramo paskyrą ir turėjau matymą, kad ten dėsiu tik nuotraukas, kuriose esu aš. Buvo labai sunku. Puikiai pamenu, kaip mes su Evelina net susiginčijome ir aš apsiverkiau – kaip sunku pačiai fotografuotis!
Bet būtent ši patirtis davė suvokimą, kaip dirbti su žmogumi, kaip padaryti gerą kadrą. Nefotogeniškų žmonių nėra – yra tik prasti fotografai. Labai dažnai susiduriu su nuostabių profesijų atstovais, kurie bijo fotografuotis.
Galbūt kažkada gavo nepavykusias nuotraukas ir jiems atrodo, kad yra negražūs. Pats blogiausias dalykas, kurį fotografas gali pasakyti modeliui: „Atsipalaiduok.“ Tai tolygu priminimui, kad tu įsitempęs. Fotografui vertėtų susifokusuoti į žmogų ir padėti jam užmiršti jaudulį. Tai padeda gauti gerą rezultatą. Manau, kad mane nėra sunku fotografuoti, nes perėjau tiek, jog žinau, kaip reikia stovėti, kaip turi kristi šviesa ar atrodyti fonas. Labai daug detalių nulemia, ar pavyks nuotrauka, ar ne.
– Atrodo, nenustygstate vietoje – save vis dar atrandate naujuose projektuose ir nė neketinate lėtinti tempo. O juk dažnam karantinas taip užspaudęs svajones, kad kartais tai degina visą motyvaciją ką nors kurti. Iš kur semiatės noro tobulėti?
– Pirmiausia, man labai patinka gyventi. Antra, manau turinti kažkokį geną, kuris negatyvą greitai konvertuoja į pozityvą. Kiekvienoje situacijoje pažiūriu į save iš šalies ir sakau: „Palauk, ką mes iš to galime turėti gero?“ Trečia, nutiko toks linksmas dalykas – per 50 savo gyvenimo metų pagaliau išmokau save mylėti. Mes tai esame daug kartų girdėję, bet viena yra, kai tu tai žinai teoriškai, o visai kas kita, kai prie to suvokimo prieini praktiškai. Džiaugiuosi priėjusi etapą, kai man tai iš tiesų pavyko.
– Ar sutiktumėte su mintimi, kad bėgant laikui visi kompleksai išnyksta?
– Atėjo suvokimas, jog pakankamai moku, kad ko nors nemokėčiau. Supratau, kad kitaip nebūtinai yra blogai. Tai vidinė tolerancija. Jei kas nors nepavyksta ar negaliu ko nors padaryti, dėl ko anksčiau kompleksavau, šiandien manau, kad velniai to nematė, nes moku tą, aną ir dar trečią. Šiuo metu turiu ne tik energijos, bet ir išminties – tai padeda.
– Neįmanoma nepastebėti, kad sulaukusi 50-ies atrodote puikiai. Neretai moterys kreipiasi į plastikos chirurgus, ką nors sugalvoja pasigražinti, kad dar labiau patiktų ir sau, ir aplinkiniams. Koks jūsų požiūris į grožio chirurgiją?
– Šiuo metu svarstau vėl daryti vokų pakėlimo operaciją. Iš prigimties turiu senbernariškas akis. Po pirmos operacijos buvo labai geras rezultatas. Šis noras susijęs ne tiek su išvaizda, kiek su akių ašarojimu. Tai trukdo fotografuoti, vairuoti – esu linkusi pasitarti su specialistais dėl sprendimo šį diskomfortą dar kartą sutvarkyti chirurgiškai.
Į plastinę chirurgiją žiūriu kaip į kokį plaukų kirpimą ar dažymą. Jei sau nepatinki, tikrai yra galimybė susitvarkyti. Ar man šiandien reikėtų ką nors koreguoti? Manau, ne. Aš sau patinku tokia, kokia esu. Bet jei po 5 ar 10 metų kas nors nebepatiks, tikrai tai susitvarkysiu. Kaip kultūros reikalas yra susitvarkyti dantis, lygiai taip pat galime susitvarkyti kitas kūno vietas.
– Nuo meilės sau neatsiejami ir įvairūs grožio ritualai. Kam daugiausia skiriate dėmesio?
– Manau, kad mūsų išorė priklauso ne nuo pavienių procedūrų, o nuo to, ką darome kasdien. Anksčiau sau užtekdavo valandos, dabar reikia poros. Nuo 18 metų darau mankštą. Beveik kasdien pasidarau makiažą, atlieku įvairias plaukų puoselėjimo procedūras. Man tai ne tik išvaizdos, bet ir minčių harmonija: galimybė sutvarkyti save, nusiraminti.
Praktikuoju akupresūrą, kuri labai patinka. Be jokios abejonės, kažkiek stebiu mitybą. Tačiau niekada nesilaikiau ir nesilaikysiu jokių dietų! Tai – nereikalingas stresas organizmui. Už savo išvaizdą galiu būti dėkinga geriems genams, neramiam būdui ir kasdieniam darbui pačiai su savimi.
– Ar save pavadintumėte jautria moterimi, kuriai kartais reikia ir paverkti, ir kokią dramą per televizorių pažiūrėti? Ar esate linkusi paaštrinti visus gyvenimo įvykius?
– Televizoriaus nežiūriu jau 8 metus. Ar susierzinu, kai man kas nors nepatinka? Ne, nes tai nieko nepakeis. Neinvestuoju energijos, kad pakeisčiau kitus. Susitelkiu į save. Viskas priklauso nuo požiūrio, nes save keisti sunku, bet tai greitesnis būdas, kad pasijaustum gerai. Dalyvaudama TV šokių projekte apsiverkiau. Bet tada verkiau iš pykčio sau. Su partneriu ilgai ruošėme pasirodymą, tačiau man nutrūko juostelė, ir aš viską supainiojau. Tai buvo apmaudas, išprovokavęs viešas emocijas.
Manau, kad esu gana jausminga, bet kažkodėl man ašaros neatrodo tikslinga iškrova. Atsimenu, kaip man visi kartojo, kad verksiu per Evelinos vestuves, bet to nenutiko. Viskas buvo taip gražu, kad nesupratau, kodėl reikia verkti.
Verkiu labai retai. Būna, kad per filmą kokia ašara nurieda, bet jis turi būti tikrai stiprus. Beveik niekada neverkiu per laidotuves. Manau, kad žmogui reikia atiduoti viską, ką gali duoti gero, kol jis gyvas.
Man svetimas savęs gailėjimas ir, manau, tai labai tuščias, pavojingas jausmas. Juk dažniausiai verkiama iš gailesčio sau. Tai suvartoja žmones ir nieko neduoda. Esu labai kovinga, todėl kilus problemai neliūdžiu, bandau ją išspręsti. Jei tik galiu, padedu žmogui, rūpinuosi, bet jei suprantu, kad niekuo negaliu padėti, vadinasi, negaliu.
– Prieš šešerius metus sakėte, jog atsisukusi atgal gailitės tik vieno – kad žingsnio skyrybų su Ričardu link nežengėte kur kas anksčiau. Vis dar manote taip pat?
– Taip. Šis jausmas tik sustiprėjo, nes pradėjau suvokti, kad anksčiau išsiskyrusi šiandien būčiau jau toliau nuėjusi. Skyrybos tikrai nėra šventė, bet, kita vertus, manau, kad į tai galima žiūrėti gerokai paprasčiau. Žmonės dažnai kartu būna ne dėl to, kad jiems yra gerai, o dėl to, jog nėra pakankamai blogai. Bijo skirtis, nes nežino, kas bus po to. Tada susigalvoja įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, kad gyvena dėl vaikų. Mano akimis, tai nėra argumentas. Juk tėvai su vaiku gali gyventi ir toliau, jau būdami atskirai.
– Judu skyrėtės tyliai, be jokių viešų akmenų svaidymo į vienas kito daržą. Ar jau galite įvardyti, kokia 2013-aisiais įvykusių skyrybų priežastis?
– Tai buvo mano sprendimas. Tikrai ne spontaniškas, o apgalvotas. Pirma buvo pabandyti kiti variantai, tačiau supratau, kad nesijaučiu laiminga. Juk daug geriau išsiskirti suteikiant žmogui galimybę turėti antrą pusę, kuri jį padarys laimingesnį. Kai nebesijauti gerai, negali kitam žmogui duoti teisingų dalykų. Aš labai džiaugiuosi, kad šalia savęs šiandien Ričardas turi kitą moterį, ir tikiu, jog jam geriau su ja, nei būtų buvę su manimi.
– Kokių pamokų jus išmokė skyrybos?
– Man buvo sunkiausia, kol apsisprendžiau. Vėliau užgriuvo įvairūs rūpesčiai, bet viduje man sunku nebebuvo. Tikrai gerai žinojau, kodėl ir ką darau.
– Kokie šiandien jūsų santykiai? Ar pasikalbate, o galbūt galite vadintis draugais?
– Šiandien tarp mūsų santykių faktiškai nėra. Šiais metais jaunėliui sūnui suėjo aštuoniolika – jis visateisis pilietis, savarankiškas žmogus. Mūsų šeimoje visi suaugę – patys sprendžia, kas su kuo bendrauja, ką daro, o ko nedaro.
– Jūsų dukra Evelina gyvena už Atlanto. Ar pačiai niekada nebuvo kilusi mintis palikti Lietuvą ir pakelti sparnus į užsienį?
– Tikrai nebuvo. Pirmiausia – ilgą laiką buvau ir esu atsakinga už jauniausią vaiką. Gyvenu su juo. Tai nebūtų mano vienos sprendimas. Negaliu visko mesti.
Taip pat turiu pagyvenusią mamą, kurią labai myliu ir už ją esu atsakinga. Tad emigruoti būtų egoistiškas sprendimas. Labai patinka keliauti, būti pas Eveliną, bet gyventi man geriau čia, nes aš labai myliu Lietuvą.
– Ar esate iš tų mamų, kurios negaili savo vaikams patarimų ir pamokymų?
– Dabar jau jie man daugiau tų patarimų duoda nei aš jiems. Juokauju, kad kasdien mokausi trijuose universitetuose, kurie vadinasi – Evelina, Mindaugas ir Haroldas. Mes visi keturi turime glaudų ryšį.
Dabar išgyvename Hario abitūros reikalus. Negana to, kad pasaulį stingdo pandemija, dar atsitiko ir mokyklos baigimas, dėl kurio tikrai yra reikalų. Džiaugiuosi, kad spręsti reikia ne man vienai, galime pasitarti keturiese. Viskuo dalijamės ir galvojame, kaip pasielgti, kad jam būtų geriausia.
Mokausi iš savo vaikų įvairių patirčių. Mindaugas yra nepaprastai technologiškai raštingas, tad jis atnaujina mano žinias šiais klausimais. Haris turi analitinį mąstymą, todėl informaciją sugeneruoja kitaip.
Mėgstame kartu sėdėti ir kalbėtis įvairiausiomis temomis – nuo ekonomikos, politikos, žmonių santykių, psichologijos iki kompiuterinių žaidimų. Abu vaikinai stipriai domisi kosmosu. Jie atsakingi už mano edukaciją šioje srityje. Tai mus ir vienija.
– Kalbamės ir jaučiu, kad išgyvenate gražiausią savo periodą: naujos idėjos darbuose, užauginti vaikai, savęs puoselėjimas. Tikriausiai sulaukiate daug vyrų dėmesio, o gal jau yra ir tas vienintelis, dėl kurio taip žiba akys?
– Be jokios abejonės, dėmesio sulaukiu. Visada už jį stengiuosi mandagiai padėkoti. Jei dėmesys būna įkyrus, tuomet gana greit atsiriboju. Turiu nuojautą, kad tikrai mano gyvenime atsiras vyras, su kuriuo jausiuosi gerai ir kartu eisime tolesniu gyvenimo keliu. Tačiau man jau ne -niolika, tad reikalavimų skalė partneriui yra atitinkama, o tai galbūt situaciją šiek tiek komplikuoja.
Jaunimas yra nesusiporavęs ir iš principo turi daugiau galimybių rinktis. O mano amžiaus kategorijoje yra kur kas mažiau laisvų žmonių. Santykiuose viskas paprasta ir kartu labai sudėtinga. Čia kaip dėlionė, kurioje turi surinkti visas paveiksliuko detales, – arba ta detalė tinka, arba ne.
– Tad kokia ta jūsų reikalavimų vyrui skalė?
– Kiek jūsų žurnale puslapių? Nemandagu būtų visą leidinį okupuoti savo reikalavimais...
– Kaip suprantu, sąrašas ilgas?
– Tikrai taip. Yra chemija, kai tau trenkia į galvą Mendelejevo lentelė ir vienu metu susijungia visi elementai, tada nieko negali padaryti. Bet tai nėra meilė. Man neužtektų santykių, kurie būtų grįsti Mendelejevo lentele. O kalbant apie tą prasmingą, stiprų jausmą – meilę, tai jis susideda iš daug elementų, kurių Mendelejevas neįtraukė į savo lentelę. Ir čia nėra aprašymo, kaip turėtų atrodyti mano žmogus, – metras devyniasdešimt, rudomis akimis ar panašiai. Tikrai ne.
Bet jo nueitas kelias iki mūsų susitikimo taško, patirtis ir vertybės būtų svarbus aspektas. Vienas būdų pasitikrinti, tinka žmogus ar ne, yra matuotis santykius. Juk kai parduotuvėje pamatome gražų drabužį, nepuolame jo pirkti – matuojamės. Tad žmonių santykiuose reikia irgi nebijoti bandyti. Jei matai, kad ne tavo, padėkoji už laiką ir gyveni toliau. Neverta dramatizuoti. Mano požiūris yra toks.
– Tačiau yra plona riba tarp matavimosi ir jau pradėtų santykių. Kartais sunku nepavėluotai pasakyti „ne“.
– Visada tai galima padaryti taktiškai, nesužeidžiant žmogaus. Labai svarbu, nuo ko viskas prasideda. Juk apie viską pasikalbi – apie savo požiūrį, mintis.
– Ar sutikusi sau skirtą žmogų ryžtumėtės antrą kartą ištekėti?
– Nežinau, kiek man santuoka reikalinga fiziškai, bet ji turėtų būti stipriai pagrįsta jausmais. Nėra jokių taisyklių, kiek reikia laiko, kad sutiktum sau skirtą žmogų ir suprastum, jog jį myli. Tai gali nutikti bet kada, net rytoj.
– Arba gali visai neatsitikti. Nesibaiminate vienatvės?
– Nesibaiminu. Jaučiuosi komfortiškai. Turiu daug veiklos ir sutariu su savimi. Esu viena, bet nesijaučiu vieniša. Juk gali būti su žmogumi, bet jaustis labai vienišas. Šis jausmas man pažįstamas.
