Ankstyvą rytą Kaune gyvenanti E.Kunčiuvienė pasipuošia stilingu kostiumėliu ir išskuba į jos šeimai priklausančią odontologijos kliniką „Neodenta“. Tarsi kapitonas prie laivo vairaračio ji stoja prie net trijų jųdviejų su sutuoktiniu Dariumi įkurtų klinikų – Kaune, Vilkaviškyje, o dabar jau ir sostinėje – vairo.
Vakarais ši moteris sukasi ant parketo, nes jau kelerius metus dega aistra sportiniams šokiams. Savaitgalio rytus leidžia teniso aikštėje ir keliskart per mėnesį sėda į lėktuvą, kuris ją nuskraidina į Prancūzijos Rivjerą.
Ten ilgai iš glėbio nepaleidžia jaunėlio sūnaus Dominyko – penkiolikametis šioje šalyje siekia tapti profesionaliu tenisininku. O jo tėvai ten jau dairosi galimybių plėsti prieš kelis dešimtmečius nedrąsiai pradėtą verslą.
Eglė ir Darius Kunčiai gali didžiuotis būdami estetinės odontologijos pradininkais Lietuvoje ir šiandien priklausydami elitinei Tarptautinei estetinės odontologijos asociacijai. Prieš 13 metų jie pradėjo į mūsų šalį vežti pasaulinio lygio specialistus, kurių honorarai siekė dešimtis tūkstančių, o į lietuvių organizuotus seminarus susirinkdavo per pusę tūkstančio kolegų ne tik iš mūsų šalies, bet ir užsienio.
Juodu ilgus metus atstovavo ir didžiausiai pasaulio odontologijos knygų leidyklai.
Tačiau Eglė iki šiol neturi pasigamintos savo vizitinės kortelės, nes gyvenime vadovaujasi principu visada laikytis duoto žodžio, pasitikėti žmonėmis, o savo veikloje būti žingsniu priekyje kitų.
Vizitinės kortelės jai, ko gero, nė nereikia. Įspūdingą odontologės karjerą padariusią moterį puikiai žino kolegos, pacientai ir teniso sporto entuziastai, nes jos šeima – dosni tarptautinių teniso turnyrų ir kitų sporto renginių rėmėja. Tačiau iki viskuo aprūpinto gyvenimo juodu nuėjo ilgą ir nepaprastą kelią.
Suvalkijoje gimusi Eglė dar paauglystėje persikėlė į Kauną. Jos tėtis buvo gydytojas endokrinologas, tad šeima tikėjosi, kad dukra irgi pasuks į mediciną.
O ją viliojo menas – mergina šoko, dainavo, net baigė muzikos mokyklą. Nors svajojo apie sceną, bet, kaip tėvai ir norėjo, pasirinko praktišką – gydytojos – profesiją.
„Tačiau niekada nemaniau, kad tapsiu odontologe. Šios srities visai nepažinojau, tačiau antrame kurse pasirinkau būtent ją“, – savo gyvenimo istoriją pasakojo Eglė.
Kaunas tapo ne tik jos profesinio kelio pradžia, bet ir padovanojo didžiąją gyvenimo meilę. Pažintis su trejais metais vyresniu odontologijos studentu Dariumi buvo atsitiktinė. Nors netrukus Eglė susimąstė: vis dėlto ji labiau buvo lemta likimo.
Į universiteto kapeloje tuomet dainavusią merginą vieno pasirodymo metu dėmesį atkreipė Darius. „Tik vėliau sužinojau, kad vos pamatęs mane jis iškart pasakė savo draugui, jog tapsiu jo žmona. Tą vakarą jis manęs nepaleido iš glėbio. Nei tą vakarą, nei kurį kitą iki šiol“, – pažintį su vyru prisiminė E.Kunčiuvienė.
Dariaus demonstruojama drąsa ir pasitikėjimas glostė Eglei širdį. Jai pačiai šios savybės visuomet buvo artimos.
„Šių savybių derinys su pagarba, švelnumu, žmogiškumu ir kantrybe buvo stiprioji mano būsimo vyro pusė, – pasakojo moteris. – Po pirmo susitikimo atrodė, kad jį pažįstu labai seniai, nuo tada nė negalėjau įsivaizduoti jokio kito vyro šalia. Tai tikrai buvo lemtis.“
Romantika ir saldūs žodžiai jos nebūtų sužavėję, nes nuo mažų dienų pati atkakliai siekė savo tikslų.
„Nebijojau darbo ir neskaičiavau jam skiriamų valandų, kad užsidirbčiau pinigų ir galėčiau judėti į priekį“, – sakė įspūdingą karjerą medicinoje padariusi moteris.
Eglės širdį užkariavęs Darius jos tėvams patiko, nes jie matė laimingas dukros akis.
Vestuvės pagal visas tradicijas buvo atšoktos po metų.
„Galėjome susituokti kad ir antrą pažinties mėnesį, nes nė vienam klausimų, ar norime susieti savo ateitį, nebeliko“, – sakė moteris.
Jųdviejų pirmasis sūnus Laurynas gimė dar studijų metais, bet minčių apie pertrauką karjeroje Eglė neturėjo: „Niekada nemaniau, kad vaikai gali tapti kliūtimi profesiniams siekiams. Nors sūnų padėjo auginti auklė, buvo dienų, kai paroje pritrūkus valandų jį su maišu žaislų tekdavo vestis į darbą.“
Nors Eglė su Dariumi iki šiol visą laiką drauge – ir namuose, ir darbe, sugebėjo susikurti kiekvienas savo asmeninę erdvę. „Aš – direktorė, jis – gydytojas, – smagiai nusijuokė E.Kunčiuvienė ir čia pat pridūrė: – Tačiau kai užveriame namų duris, kalbų apie darbą nebelieka.“
Apie ilgas atostogas užsienyje arba prabangų laisvalaikį Lietuvoje juodu ilgai nesvajojo, nes reikėjo dirbti. Tuomet, kai kolegos sėdo į naujutėlius automobilius ar skrido atrasti egzotiškų kraštų, Eglė ir Darius taupė nuosavam verslui.
„Baigę universitetą daugiabučio pirmajame aukšte išsinuomojome nedidelį kabinetą. Tai buvo laikai, kai privati odontologija nekvepėjo nei solidžiomis pajamomis, nei labai patikimu pasirinkimu pacientams. Tad teko ne vienus metus visiems įrodinėti savo pasirinkto kelio teisingumą“, – prisipažino Eglė.
Iš pradžių poros svajonė – atidaryti vieną pirmųjų Lietuvoje privačią odontologijos kliniką – gąsdino ne tik artimuosius, bet ir banką, kurio duris kauniečiai pravėrė prašydami didžiulės paskolos naujai pradžiai.
„Norėjome, kad pas mus atėjęs žmogus nejaustų įtampos – jokios registratūros, ilgo laukimo koridoriuje, šalto ir nejaukaus kabineto. Juk pas dantistą ir taip einama ne su pakiliausia nuotaika, – pirmuosius savarankiškus žingsnius versle prisiminė dabar jau trijų odontologijos klinikų savininkė. – Kitas etapas buvo bendradarbiavimas su šeimos medicinos centrais. Ar buvome ledlaužiai? Kai kas sakė, kad verslininkai, kurie nenorėjo taikytis prie nusistovėjusios sistemos.“
Jiems viskas buvo nauja, bet atrodė taip viliojamai. Pirmosios statybos 24-erių merginai su vaiku prie šono, kai teko viską perdaryti triskart, buvo didelis iššūkis. Tačiau ne toks, kurio nepavyktų įveikti.
Taip Kaune iškilo išskirtinai odontologijai skirtas pirmasis trijų aukštų pastatas. O ant jo išdidžiai buvo pakabinta lentelė su užrašu „Neodenta“.
„Santaupas sudėjome visas, bet be paskolos ant kupros nebūtume pajėgę visko pradėti, – nė neketino slėpti Eglė. – Nors turėjome parašę puikų verslo planą, jei tada banko darbuotojas nebūtų mumis patikėjęs, tikrai nieko nebūtume pasiekę. Siūlymų dėl paskolos užstatyti tėvų turtą išvis nesvarstėme, nes tai buvo mūsų su Dariumi svajonė, o ne mūsų tėvų. Tad ir atsakomybės, jei jos įgyvendinti nepavyktų, negalėjome niekam užkrauti.“
Eglė kaip šiandien prisiminė, kaip dar prie dažais kvepiančios nuosavos klinikos Kaune juodu su vyru atvežė jo mamą. „Čia mūsų“, – tada išdidžiai pasakė ir su didžiuliu pasididžiavimu stebėjo, kaip į šią žinią sureaguos vienas artimiausių žmonių.
Žinoma, anytai buvo didžiulis šokas. Kaip ir daugeliui poros giminaičių bei bičiulių. Tačiau širdį glostantis žinojimas „tai padarėme mes“, kad ir kaip bėgant metams stiprėjo, atitrūkti nuo žemės neleido. Verslas augo. Sėkmė jį glostė. Bet augo ir atsakomybė – iš pradžių už keliolika, po to – jau už gerą šimtą darbuotojų.
Jaunėlis poros sūnus Dominykas gimė po dvylikos metų nuo vestuvių – buvo planuotas ir labai lauktas vaikas: „Mūsų šeimos planas visada buvo pirmiau kokybiškai užauginti vieną vaiką ir po to mąstyti apie kitą.“
Pietų Prancūziją Eglė ir Darius jau kelerius metus vadina savo antraisiais namais. Ne dėl to, kad ten puikus klimatas, gardus maistas, istorija alsuojantys miestai – prieš trejus metus ten esančioje vienoje prestižiškiausių pasaulio teniso akademijų pradėjo mokytis jaunėlis Dominykas. Jis tapo ten besimokančiu pirmuoju ir vieninteliu sportininku iš Lietuvos.
„Nė nekilo minčių jį ten išleisti vieną, tad iš pradžių Prancūzijoje ilgiau pabūdavau aš, po to atskrisdavo vyras, tada – vyresnysis sūnus. Mes būtent taip įsivaizduojame šeimą – kad turime būti kaip kumštis. Nenorėjau, kad vaikas prarastų šeimos vertybes, norėjau, kad jį augintų tėvai, o ne aplinka“, – pasakojo moteris.
Skrydžiai į Prancūzijos Rivjerą triskart per mėnesį tapo norma, o tenisu šiandien serga visa Kunčių šeima.
Eglė ir Darius neišgyvena, kad nė vienas iš sūnų nepanoro sekti tėvų ar senelių pramintu keliu ir medicinos studijoms nepasirinko.
Jaunesnysis svajoja apie tenisininko karjerą, o 26-erių Laurynas jau siekia antro aukštojo mokslo diplomo – įtvirtina verslo žinias.
Tačiau spausti savo atžalų pora niekada nedrįstų, nes tvirtai tiki, kad vaikai patys turi pasirinkti savo kelią.
Greta Vilnios upės esančiame prestižiniame Užupio rajone jau kuris laikas kuriasi naujakuriai. Čia iškilusio naujo Paupio kvartalo pradžioje pasitinka moderniausia įranga aprūpinta ir geriausių profesionalų komanda pasigirti jau galinti naujoji odontologijos klinika.
„Prisijaukinti sostinę svajojome pastaruosius penkerius metus. Čia gyvena mano tėvai, visi mūsų draugai, tad įžengti į Vilnių nusprendėme ir mes“, – šypsojosi E.Kunčiuvienė.
400 kvadratinių metrų patalpas pora įsigijo vos per pusdienį. Nors dėl pandemijos atidarymą teko atidėti metams, sustoti ties šiomis įkurtuvėmis juodu neketina – jau išanalizavo Pietų Prancūzijos rinką ir rimtai mąsto apie nuosavą kliniką ten. „Nuo Monako iki Kanų“, – puse žodžio ateities planus išdavė Eglė.
O žinant jos užsispyrimą tikriausiai nereikia abejoti, kad net ir didžiausias svajones jos šeima sugebės paversti realybe.
