Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkės istorija verta atskiros knygos. Ir ta knyga būtų apie moterį, patekusią į pavojų ir adrenalino, baimės bei iššūkių kupiną vyrų pasaulį. Tačiau jai visa tai – kasdienybė, į kurią psichologė žvelgia kaip į likimo siųstą kelią, kuriuo eina jau daugelį metų.
– Karas, sakoma, ne moterų reikalas. Kaip nutiko, kad jus patraukė karo tarnyba?
– Mano tėtis buvo karininkas. Manau, jo darbas, profesija turėjo įtakos mano pasirinkimui. Mano vaikystė, kurią praleidau kariniame miestelyje, taip pat tam turėjo įtakos. Vaikystės, paauglystės prisiminimai įsirėžė giliai į atmintį, pasąmonę.
Kai baigiau psichologijos magistrantūrą ir ieškojau darbo, atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad karo tarnyba ieško psichologo. Nuėjau į konkursą.
Tada atrodė lyg atsitiktinumas. Bet vėliau, labiau pagalvojus, pasigilinus, paaiškėjo, kad tai – didžiulė mano šeimos ir vaikystės patirties įtaka.
Abu mano tėvai gimę Pasvalio rajone. Sovietų laikais lietuvius karininkus siųsdavo tarnauti kuo toliau į Rusiją, o rusus – į Lietuvą. Juos maišė – tokia buvo politika. Iš pradžių tėtis tarnavo Uralo Kamenske, Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgo. – Red.) srityje, šalia Uralo kalnų. Ten aš ir gimiau.
Netrukus jis buvo išsiųstas tarnauti į Čeliabinską, ir mes visa šeima ten išsikraustėme. Čeliabinske kariniame miestelyje praleidau vaikystę ir paauglystę, lankiau rusišką mokyklą. Gyventi į Lietuvą grįžau būdama jau 14 metų.
Bet kiekvieną vasarą su seserimi važiuodavome į Lietuvą pas senelius, tai būdavo šventas reikalas. Tėvai pasiskirstydavo: su vienu nuvažiuodavome, o kitas atvažiuodavo mūsų parsivežti rugpjūčio pabaigoje.
Mano tėtis buvo pulkininkas leitenantas. Tą laipsnį jis gavo tarnybos pabaigoje, prieš išeidamas į atsargą. Jo laipsnis vienu laipsniu aukštesnis už mano – majoro – laipsnį.
Tėtis – metrologijos specialistas, jis buvo atsakingas už lėktuvus, kitus oro pajėgų prietaisus, už jų tikslumą. Tai labai svarbu, nes tų prietaisų tikslumas – žmonių gyvybės kaina. Jis buvo laboratorijos, kuri rūpinosi, kad lakūnams būtų saugu skraidyti, viršininkas.
Čeliabinsko kariniame miestelyje buvo vidurinė mokykla, maisto ir ūkinių prekių parduotuvės, knygynas, poliklinika, taip pat aukštoji aviacijos šturmanų mokykla. Visas karinis miestelis buvo išdėstytas aplink tą mokyklą. Taip pat ten buvo karinis oro pajėgų dalinys, kuriame ir tarnavo mano tėtė.
Ten aš visą savo vaikystę ir praleidau. Visų mano klasės draugų tėvai buvo kariškiai. Mes nuolat matydavome uniformuotus vyrus, nes jie buvo dauguma miestelio žmonių.
Vaikinai stengdavosi baigti vidurinę mokyklą (Rusijoje – 10 klasių. – Red.), kad galėtų stoti į aviacijos šturmanų mokyklą. Visi tik apie ją ir svajodavo. Augant toje aplinkoje man tai – gyventi kario šeimoje, draugauti su karių vaikais ir matyti tą rutiną – atrodė norma.
Atsimenu, kai būdavo aliarmai, kariams reikėdavo greitai atsidurti tam tikroje vietoje. Atbėgdavo vidury nakties, belsdavo į duris arba skambindavo, pažadindavo tėtę ir jis staigiai išlėkdavo. Ryškiai atsimenu tuos momentus. Aš neįsivaizdavau, kad kariniame miestelyje gali būti kitaip.
– Kai jūsų klasės draugai vaikinai svajodavo, kad taps lėktuvų šturmanais, apie ką tada svajodavote jūs?
– Nuo vaikystės norėjau būti gydytoja, tai puikiai atsimenu. Ką aš tada matydavau? Karius vyrus, o moterys buvo jų žmonos, dukros, seserys. Civilės. Savęs nesiedavau su kariuomene, maniau, kad aš, mergina, gal ir galėčiau būti kariškio žmona, bet ne kariškė.
Kai baigiau Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, nusprendžiau stoti į psichologiją – gimnazijoje turėjome labai gerą psichologę. Tada tai buvo labai pažangu, nes tik kai kuriose mokyklose buvo psichologas. Mūsų psichologė buvo labai šauni, man pavyzdys, todėl patraukė, sudomino ta profesija. Apie gydytojo profesiją, kai buvau vyresnėse klasėse, jau negalvojau.
Įstojau į psichologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, čia baigiau bakalauro ir magistro studijas. Pirmoji mano darbovietė buvo Kaune – dirbau karo medicinos ekspertizės komisijoje.
– Koks yra karo psichologo darbas?
– Čia žmogus turi dirbti iš pašaukimo. Nes jeigu nėra pašaukimo, tiesiog negalėsi tokio darbo dirbti. O jame svarbiausia – atjauta. Kad jaustum, kaip kitas, su kuriuo bendrauji, jaučiasi. Ir noras padėti.
Bet tai svarbu įvairių sričių psichologams. Karo psichologui dar labai svarbu, kad jei įvyktų kokia ekstremali situacija, tarkime, karas, jis būtų pasiruošęs suvokti, jog yra ypatingos rizikos grupės atstovas.
– Turite majoro laipsnį, tad priklausote vyresniųjų karininkų grupei. Kaip į tai reaguoja jums pavaldūs pareigūnai vyrai? Ar jie be prieštaravimų vykdo moters nurodymus?
– Vadovauju Karo psichologijos sektoriui, kuriame – 20 darbuotojų. Daugiau moterų, nes psichologo profesiją Lietuvoje dažniau renkasi jos. Esu labiau linkusi tartis ir šnekėtis su žmonėmis, paaiškinti, kodėl reikia daryti viena arba kita. Ir kai žmogus mato darbo prasmę, man atrodo, nenori prieštarauti.
Bet jeigu reikia priimti greitą sprendimą, atlikti greitus veiksmus – juk čia kariuomenė, vyrai supranta, kad turi paklusti. Kaip ir aš paklūstu, kai man duodami įsakymai iš aukščiau.
Mūsų sektoriuje – penki karininkai vyrai, iš jų du man tiesiogiai pavaldūs. Jie klauso manęs, randame bendrą kalbą. Manau, kad nesišaipo, jog jų viršininkė – moteris. Dabar Lietuvoje daug kur vadovės moterys.
– Dalyvavote karinėse misijose Irake 2006 m., Afganistane 2007 m. ir 2008 m. Kas iš jų įsiminė labiausiai?
– Į Iraką, kur buvo mūsų karių, skridau viena iš Lietuvos. Tada karo srityje bendradarbiavome su danais, tad lietuviai karinėje bazėje buvo kartu su jų kariais. Įvyko incidentas – mūsų kariai buvo apšaudyti vietinių sukilėlių, vienas buvo lengvai sužeistas, ir jie kvietėsi psichologą.
Aš buvau pirmoji karo psichologė lietuvė, kuri vyko į misiją. Iki tol joks lietuvis karo psichologas misijoje nebuvo buvęs. Tai buvo mano krikštas, visiška nežinomybė: kas ten bus, kaip bus, ar man pavyks padėti kariams, ar nepavyks, kaip jie mane priims? Mano krikštamotė buvo danų karo psichologė Birgitte.
Su ja susitikome Amsterdamo oro uoste ir civiliniu lėktuvu pirmiausia atskridome į Kuveitą. Atsimenu, buvo naktis, atrodė lyg kas nors į mane būtų nukreipęs didžiulį plaukų džiovintuvą – toks šiltas vėjas pūtė vidury nakties. Apsistojome viešbutyje, kurį užsakė danai. Tokio viešbučio nebuvau mačiusi – visur paauksuoti čiaupai.
Rytą danų kariai mudvi su Birgitte įsodino į mašiną ir atvežė iki Irako sienos. Ten mus pasitiko šarvuočiai. Apvilko mudviem šarvuotąsias liemenes, uždėjo šalmus, instruktavo, ką daryti, jeigu būsime užpulti. Ir per Irako teritoriją važiavome iki karinės bazės.
Ta kelionė, trukusi apie valandą, buvo įspūdinga. Tai buvo pirmas realus mano susidūrimas su karo zona: kas čia bus? Bet buvo ramu. Dykuma, nematyti jokio kaimelio, ir staiga – berniukas eina vidury tos dykumos. Žiūri ir nesupranti, iš kur jis išdygo, kur jis eina. Jis tiesiog sau eina per dykumą, o mes važiuojame šarvuočiais.
Bazėje kariai labai šiltai mane priėmė, ten buvo apie 30 lietuvių karių. Tai didžiulė tarptautinė bazė, kurioje buvo karių iš įvairių šalių. Ta bazė priklauso britams. Tada buvau pamokyta ir ką daryti, jei bazė būtų apšaudoma.
Į Afganistaną skridome jau didesnė žmonių grupė. Toje šalyje buvo įtempta padėtis, veikė daug įvairių grupuočių. Lietuvių kariai ten priklausė vadinamajai provincijos atkūrimo grupei (PAG). Jos vadas paprašė atsiųsti psichologą.
Ši bazė įkurta netoli Čagčarano miesto. Su kariais kelis kartus vykau į tą miestą. Sustojame, būdavo, prie kokios nors parduotuvės ir, kas man krito į akį, kiek tolėliau būriuojasi vien vyrai. Ir vaikai. Moterų nėra. Stovi ir žiūri į tave rūsčiais žvilgsniais. Jų veiduose nėra šypsenos. Jie tave vertina – moteris, su karine uniforma, ir dar su liemene. Ir labai skvarbiai į tave žiūri, bet tu nesupranti, kas slepiasi tame žvilgsnyje.
Atsimenu, pirkau audinio – moteriškas pradas paėmė viršų, nes ten labai gražūs audiniai. Pasisiūdinsiu ką nors, maniau.
Kabule turgus buvo pačioje karinėje bazėje. Tai irgi tarptautinė bazė. Vietiniai kartą per savaitę darydavo turgų kariams. Turgus rytietiškas, gali derėtis. Jeigu tik pasižiūri į prekeivį, jis iš karto tau siūlo milijoną dalykų.
– Koks buvo jūsų darbas tose karinėse misijose? Kokią mintį kariams bandėte įteigti, kaip stiprindavote jų dvasią?
– Daugelis karių rėmėsi į savo šeimą: jie turi šeimą, kuri jų laukia. Apie tai kalbėdavome. Kitas labai svarbus momentas – padėti jiems patiems atrasti buvimo misijoje prasmę.
Kodėl aš esu čia, misijoje? Kai pavyksta tai atrasti, žmogus gali daug ištverti. Jeigu jis supranta, dėl ko jam reikia čia būti, pavyzdžiui, pusę metų, dėl ko turi kentėti, kad nemato žmonos, vaikų, kodėl jam liūdna, kodėl jis čia, kitame krašte, o ne Lietuvoje, jam palengvėja.
Bet būdavo ir taip: dabar aš pamačiau visai kitokių savo santykių su žmona pusę, visai kitaip per nuotolį mes pradėjome bendrauti, ir tai aš daug labiau vertinu, gal dėl to vertėjo čia atvažiuoti, kad tai suprasčiau.
Kasdienybėje, namie, supranti dalykus kaip savaime suprantamus, o čia tarsi pervertini vertybes, jos tarsi kitaip pradeda atrodyti. Paaiškėja pačios svarbiausios, kurių anksčiau gal nesupratai. Labai dažnai tai ir būdavo šeima – žmona, vaikai.
O kartais karių mąstymas būdavo ir kitoks – aš galiu padėti vietos žmonėms atkurti taiką. Man tai labai svarbu, aš tame matau savo gyvenimo prasmę. Atsiskleisdavo įvairiausių dalykų.
– Kaip būtumėte elgusis, jeigu jus – vieną ar su kariais – vietos teroristai būtų paėmę įkaitais?
– Į šitą klausimą neturiu atsakymo. Teoriškai tikrai taip galėjo būti. Keliauji nuo Irako ir Kuveito sienos iki karinės bazės Irake ir tik keliais šarvuočiais. Ir jeigu kuri nors vietos sukilėlių grupuočių paspendžia pasalą... Aišku, kad galėjo taip būti. Bet neįvyko, ačiū Dievui.
– Ar karo psichologai mokomi, kaip misijose, ir ne tik jose, nuginkluoti priešą?
– Tai nėra stiprioji mano pusė. Karo psichologai irgi mokomi tam tikrų dalykų – kaip apsaugoti save, kaip apsiginti, šaudyti. Mano stiprybė ta, kad padedu kariams išlaikyti psichologinę tvirtybę, kad jie tą priešą galėtų nuginkluoti, nes tai – pagrindinė jų funkcija.
– Ar lankotės šaudykloje?
– Šaudykloje lankomės mažiausiai du kartus per metus. Ten tikrinami mūsų privalomi įgūdžiai. Nesvarbu, psichologas tu ar ne, vis tiek turi mokėti šaudyti.
Šaudykloje į stendą turi paleisti 70 šūvių. Iš jų 36 turi būti taiklūs, kad tau įskaitytų testą. Būna dienų, kai geriau pavyksta, būna, kai neišlaikau testo. Šaudykloje man patinka. Matai, kaip krinta taikiniai, – jeigu pataikai, iš karto matai rezultatą.
– Ar lankotės kariniuose daliniuose pas psichologinių problemų turinčius karius? Ar Lietuvos kariuomenėje gajos patyčios?
– Mūsų kariai iš viso tarnauja tik devynis mėnesius ir visi vienu metu šaukiami. Aišku, patyčios, kaip ir visur, egzistuoja ir kariuomenėje. Daug kalbamės su kariais, aptarinėjame tas situacijas. Be abejo, daug kas priklauso nuo vadų, nuo to, kaip jie į tai reaguoja, – ar ignoruoja tą problemą, ar ją viešina, iškelia.
Yra padalinių vadų, kurie mano, kad čia per menka problema, nieko baisaus, visi tai patyrę. Mes bandome aiškinti karininkams, būrių vadams, kad tai – rimta, kad to nereikia ignoruoti.
Geriau problemą pamatyti iš anksto ir bandyti jai užbėgti už akių negu laukti, kol įvyks koks nors sprogimas.
Dažnai karo psichologo darbo vieta – kariniuose daliniuose, čia jie būna arti karių. Iškilus problemoms psichologas kviečiasi karį į kabinetą ir jį individualiai konsultuoja, o dalinyje veda grupines pratybas. Kadangi aš vadovauju Karo psichologijos sektoriui, į karinius dalinius pati vykstu rečiau.
Lietuvos kariuomenėje yra mobilioji krizių veikimo grupė, sudaryta iš psichologų. Mes visada vykstame į dalinius, kai karys nusižudo, kai žūsta, kai netikėtai miršta, kai įvyksta kokios nors didžiulės krizės. Nuvykę į vietą bandome padėti tą situaciją sutvarkyti.
– Aplink jus – daugybė vyrų. Ir nė vienas neužkariavo jūsų širdies, kad likote nesukūrusi šeimos?
– Buvo ta širdis sudaužyta ne kartą. Bet užsigydai, ji tampa vėl vientisa, ir gyveni toliau. Visko yra buvę, tik neturiu šeimos. Pamažu supratau, kad nenoriu, negaliu su tuo žmogumi kurti šeimos, kad ir jis nenori.
– Ar nesijaučiate nuskriausta kaip moteris, kad darbe turite dėvėti uniformą?
– Tikrai jaučiuosi dėl to nuskriausta. Anksčiau man atrodydavo normalu – sutaupai pinigų, nes mažiau drabužių reikia. Bet dabar vis labiau jaučiu, kad trūksta to pasipuošimo, taip išreikšto moteriškumo. Netgi darbe, biure, kai esu su kasdiene uniforma, prie megztinio renkuosi ne kelnes, o sijoną. Vis moteriškiau.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Geriausiai jaučiuosi ir puikiai pailsiu gamtoje. Labai mėgstu būti prie ežero, jūros, miške, grybauti, žiūrėti filmus – įdomesnius, nestandartinius ar kino teatre, ar internete, ar per televizorių. Mėgstu susitikti su draugais, kartu nueiti į teatrą. Mėgstu bendrauti su artimais žmonėmis. Patinka vaikščioti į pirtį, ten puikiai atsipalaiduoju. Deja, visa tai būdavo prieš karantiną.
