Rasos fotografija puošė 2005 m. gegužės 13 d. „Stiliaus“ viršelį. Tada ji neseniai buvo pradėjusi eiti aukštas – valstybės kontrolieriaus – pareigas.
Nuo to straipsnio praėjo 16 metų. Per tuos metus R.Budbergytė padarė puikią karjerą, užaugo jos sūnus Vytenis (26 m.), kurio susilaukė su vyru teisininku Rolandu Galvėnu (55 m.).
Per karantiną R.Budbergytės gyvenime įvyko gerų pokyčių – šeima nusipirko sodybą Molėtų rajone.
Ji sodybos niekada nenorėjo, nes tai – didelės investicijos ir didelis vargas, galybė rūpesčių. Sodybas turi šeimos draugai, kur Rasa su Rolandu visada laukiami, ten turi net savo kambarius.
„Tačiau dabar, per karantiną, man taip buvo išplautos smegenys... Ir jas išplovė sūnus. Jis pasakė: tu suprask, aš esu vienišas, man labai svarbu susitikti su sesėmis (R.Galvėno dukterimis iš pirmosios santuokos Justina ir Audrone. – Red.). Mudu pakalbame, kad jie galėtų dažniau susitikti, nes visi trys gyvena Vilniuje, bet susitinka ne taip dažnai. Bus sodyba, sakė Vytenis, ir mes visi ten suvažiuosime. Ir aš pasidaviau. Taigi stipriname didelės šeimos santykius“, – apibendrino Rasa.
R.Budbergytė pripažino, kad įdomiausias jos gyvenimo laikotarpis per tuos 16 metų buvo tada, kai ji dirbo Europos audito rūmuose Liuksemburge: „Tai buvo labai didelis pokytis mano gyvenime, kokių, sakykime, daugiau ir nebuvo.“
– Rasa, net keliose ministerijose ėjote aukštas pareigas. Tada tapote valstybės kontroliere. Paskui – darbas Europos audito rūmuose Liuksemburge. Grįžusi į Lietuvą tapote Seimo nare, socialdemokratų frakcijos seniūne. Praėjusį rudenį vėl buvote išrinkta į Seimą. Ko išmokote tuose darbuose?
– Kad tu, moteris, taptum frakcijos ar kolegijos seniūne, turi įdėti gerokai daugiau darbo ir pastangų nei vyras. Lietuvoje tris kartus daugiau, Liuksemburge – du.
Dirbdama Valstybės kontrolėje išmokau būti gera vadove. Liuksemburge – gerbti kitų kultūrų žmones ir kitas kultūras. Supratau, kad žmonės yra skirtingi.
Supratau vieną dalyką, kurį mes, keturios ten dirbusios draugės, pabrėždavome – nėra geresnių vyrų už lietuvius. Užsieniečiai niekada moters nepavaišins – tu pati susimokėk už vyno taurę, o aš – už savo alų. Taip būdavo netgi su kolegomis, kai važiuodavome į komandiruotes.
O vyrai lietuviai vaišina moteris, ta prasme yra dar senamadiško kirpimo – jie neieško lygybės tarp vyrų ir moterų. Supratome, kad lietuviai vyrai, nors ir mėgsta pasidairyti į svetimas moteris, yra šeimos žmonės, visada rūpinasi šeima, yra patikimi. Dirbdama ir gyvendama Liuksemburge išmokau labiau vertinti savo šeimą.
Ką dar išmokau Liuksemburge, tai suprasti, kas yra geras maistas, kaip ir kokiuose induose jis turi būti patiekiamas, kaip turi būti serviruotas stalas. Ir kiek to maisto turi būti patiekiama.
Seime, politikoje išmokau, kad interesai, kompromisas yra be galo svarbu.
– Sakėte, kad įdomiausias jūsų gyvenimo etapas – atstovauti Lietuvai Europos audito rūmuose Liuksemburge. Ar jūsų vyras neprieštaravo, kad važiuojate net šešeriems metams dirbti į užsienį?
– Ne. Tą sprendimą abu priėmėme per vieną naktį. Jis nepasakė nė vieno žodžio prieš.
Labai rimtai buvau paskatinta, kad vykčiau į Liuksemburgą, tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės. Kaip valstybės kontrolierė buvau pateikusi visai kito žmogaus kandidatūrą. Bet kai pažįsti mūsų kadenciją baigusią prezidentę, supranti, kad toks jos pasiūlymas yra gerai apgalvotas. Teko per naktį apsigalvoti, ar norėčiau važiuoti ten dirbti.
Sunkiau buvo su sūnumi. Jam tai buvo didelė trauma. Aš turėjau jam įrodyti, kad Liuksemburge baigęs mokyklą galės stoti į mediciną kur tik panorės. Nes jis jau buvo apsisprendęs, kad studijuos mediciną.
Iš pradžių išvažiavome visa šeima. Bet vyrui po pusės metų teko grįžti į Lietuvą dėl savo darbų. Sūnus su manimi buvo trejus metus. Ten jis baigė europinę vidurinę mokyklą.
Tikrai galiu pasakyti, kad gyvenimas Liuksemburge jam buvo didelė trauma. Net neįsivaizdavau, kiek gali patirti paauglys, kai jis išplėšiamas iš savo aplinkos ir atsiduria kitoje šalyje.
Maniau, po mokyklos jis stos į kokias anglijas ar kur nors kitur studijuoti, bet jis kategoriškai pasakė, kad nori grįžti į Lietuvą ir nemato jokios prasmės gyventi svečioje šalyje. Nes integruotis į svetimą visuomenę – tai jis suprato per tuos trejus metus – neįmanoma. Lietuva – tavo kraštas, čia tavo draugai, čia daug geriau jautiesi negu gyvendamas svečioje šalyje.
Aš buvau labai nustebusi. Bet jis man pasakė – kodėl verti mane čia likti? Dar nemačiau tokios motinos, kuri taip stumtų savo vaiką.
– Kas jums palaikydavo draugiją savaitgaliais, per šventes, kai pirma vyras, o paskui sūnus grįžo į Lietuvą?
– Kai Liuksemburge likau visai viena, pajutau, kad vienam žmogui gyventi svečioje šalyje be galo sunku. Lietuvoje suburdavau draugus į vieną vietą kokia nors proga. Ir Liuksemburge ėmiausi tokios iniciatyvos. Ten gyveno ir dirbo kelios moterys, kurios buvo be šeimų, kaip ir aš.
Viskas išsikristalizavo taip, kad tarp mūsų atsirado moteriška draugystė. Rengdavome bendras išvykas, ypač savaitgaliais. Apkeliavome mašina, apžiūrėjome aplinkui Liuksemburgą viską, kiek tiktai įmanoma, ar tai būtų Prancūzija, ar Belgija, Vokietija.
Važiuodavome į muziejus, pilis – visur, kur tik galėjome. Labai linksmai. Draugės puikų gimtadienį man surengė Amsterdame. Iš anksto nežinojau, kad ten važiuosime. Gimtadienio rytą jos pakvietė mane į Amsterdamą. Praleidome puikų savaitgalį, viskas buvo suorganizuota.
Jeigu kuri susirgdavo, visos rūpindavomės, dalydavomės vaistais, patarimais.
Linksma buvo mūsų draugystė. Visos išsilavinusios, visos turėjome pareigas – atstovavome Lietuvai. Visos tokio pat amžiaus, tai ir pomėgiai, ir poreikiai buvo panašūs.
– Jūs atradote moterišką draugystę be jokios konkurencijos?
– Visada labai artimų draugių turėjau ir Lietuvoje, jas visas iki šiol esu išlaikiusi ir be galo branginu. Aš labai vertinu draugystę ir sūnų ta linkme suku. Ir mano vyras toks pat.
Liuksemburge tiesiog iš esmės supratau, kad tarp moterų tikrai gali būti draugystė, kai nėra jokios konkurencijos. Gal Lietuvoje nebuvau to atradusi?
Moteriška draugystė man visą gyvenimą be galo svarbi emocinio palaikymo prasme. Be jos būtų sunkiau atlaikyti ir naštą šeimoje, ir konkurenciją darbe su vyrais, kurie yra labai solidarūs. Iki šiol dauguma vyrų Lietuvoje tik žodžiais gerbia ir pripažįsta moterų pasiekimus. Mano draugės yra visam gyvenimui: ir senos, ir neseniai sutiktos.
– Einate visos keturios išsipuošusios per Liuksemburgą. Ar sulaukdavome vyrų dėmesio?
– Be jokios abejonės. Mes negalėjome nesulaukti dėmesio, nes ten buvome lietuvės tikrąja to žodžio prasme. Labai daug dėmesio skirdavome savo išvaizdai. Lietuvės moterys man patinka tuo, kad yra moterys iki kaulų smegenų.
Lietuvės ilgai priešinosi skandinaviškai madai, kad moteris gali būti visiškai natūrali ir nežinoti, kas yra lūpų dažai. O mes savo išvaizdai skyrėme laiko, dėmesio, visada būdavome pasitempusios.
Tikrai matydavome, kad mus nulydi vyrų žvilgsniai. Vyrai užsieniečiai – tai noriu pabrėžti – nevengia pažiūrėti ir į vyresnio amžiaus moteris. Nevengia jomis gėrėtis, jeigu jos tikrai to vertos – jeigu yra moteriškos.
Lietuviai vyrai, jeigu tau 50 metų, nė vienas į tave nepasižiūrės, kad ir kokia graži, pasitempusi, susitvarkiusi būtum, nes esi jiems tiesiog neįdomi. Jie akimis nulydi tik jaunas moteris.
Liuksemburge ir komplimentų sulaukdavome, ir kiekviena turėjome po gerbėją Audito rūmuose ar kaimynystėje, kurie ir dūsaudavo, ir visada komplimentus sakydavo. Aš turėjau tokį gerbėją švedą, kuris gyveno kitame name. Jis pamatydavo mane – ir nušvisdavo kaip saulė, komplimentus sakydavo. Lietuvoje to net negali įsivaizduoti.
Bet tai nereiškia, kad nors kartą su kuo nors nuėjome į pasimatymą ar dar kur nors. Ne. Bet paflirtuoti buvo malonu ir smagu.
– Bet gyvendama Liuksemburge turbūt norėjote išsaugoti šeimą? Šešeri išsiskyrimo metai! Turbūt neramu buvo – o kaip viskas klostysis toliau? Kaip puoselėjote santykius su vyru?
– Kai vyras po pusės metų grįžo į Lietuvą ir mes pasimatydavome kartą ar du per mėnesį, iš tikrųjų santykiai labai suprastėjo, susvetimėjome. Juk mes, šiauriečiai, emociškai labai uždari.
Kai pradėjau suprasti, kad mūsų santykiai gali pasikeisti į blogąją pusę, likimas man tiesiog pakišo dovaną – mano kolegos kipriečio patarimą. Jis į Liuksemburgą buvo atsivežęs du vaikus, o žmona buvo likusi Kipre.
Žinai, pasakojo jis, mano žmona turi labai rimtą privačių kraujo laboratorijų verslą. Ji negali būti su manimi, nes praras rinką. Ji atvažiuoja, kiek pabūna ir išvažiuoja.
Matau, kad tu patirties neturi, pasakė, ir puolė man rodyti savo kalendorių. Visas jo kalendorius iki metų pabaigos buvo sužymėtas, kada jis skrenda į Kiprą ir kada žmona – į Liuksemburgą. Ne tik sužymėtas, bet metams ir bilietai nupirkti!
Ir tada supratau, kad jokiu būdu negali tų pinigų taupyti. Mes, lietuviai, juk taupūs. Ai, bilietai brangūs – neskrisiu. O jei ir nusipirkus bilietą negalėsi skristi, supranti, kad tas „prateriotas“ bilietas – daug pigesnis negu „prateriota“ šeima. Ir aš nusipirkau bilietų į Lietuvą visiems metams.
O kai, būdavo, vyras atvažiuoja į Liuksemburgą, turi pasistengti ne tik jį pamaitinti, bet ir kur nors su juo nuvažiuoti, pavyzdžiui, praleisti savaitgalį Paryžiuje. Ir viešbutis turi būti geras.
Turi atsisakyti mūsų mentaliteto – baisaus taupymo. Man jis stipriai įkaltas į galvą. Bet jį man bandė „iškalti“ mano prancūzų kalbos mokytoja.
Taigi pasakiau jai kartą, kad su vyru važiuojame ten ir ten. Ir ji iš karto paklausė, kokį viešbutį užsisakėme. Na, kokį? Paprastą. Pasakiau pavadinimą, o ji tik suraukė nosytę – nieko gero, ten bus triukšminga.
Ir aš pradėjau suprasti, jog reikia padirbėti, kad susirastum viešbutį puikioje, ramioje vietoje, o ne su langais į centrinę gatvę. Nebūtinai brangų, prabangų. Bet dėl to reikia padirbėti.
– Kaip vyras jus pasitikdavo, kai grįždavote į Lietuvą?
– Namai visada būdavo sutvarkyti. Mano vyras už mane tvarkingesnis. Paprastai jis siūlydavo eiti pavakarieniauti į restoraną, nes namie niekada nieko nebūdavo pagaminta, nes jis po šiai dienai nemoka gaminti valgyti. Namie aš esu valgių gamintoja.
Rasdavau labai daug šaldyto maisto – visokių picų ir koldūnų, juos išmesdavau. Du vyrai maitindavosi taip, o aš moralizuodavau – ar jūs nustosite valgyti tą šlamštą? Ko nors ypatingo nebūdavo – mano vyras ne iš tų, kurie perka gėles ir dovanoja žmonai. Gėlių iš jo nesulaukdavau, bet visada – pasiūlymo vykti vakarieniauti į restoraną.
Romantika pasibaigusi. Prisimenu, kai buvo jaunas, ir eilėraščius rašė, ir gėlių dovanodavo.
– Kad tik užkariautų jūsų širdį?
– Taip. O dabar viskas – tarsi rutina. Tačiau per tuos metus, kuriuos praleidau Liuksemburge, atradau ne tiktai moterų draugystę. Moters ir vyro santykiuose irgi atradau draugystę. Gal tai ateina su amžiumi? Pats pagrindinis dalykas, kuris šeimoje tikrai turi būti, – draugystė tarp žmonos ir vyro.
Galime aiškinti – meilė, pagarba, savitarpio supratimas. Bet viso to aš jau nevadinu tokiais žodžiais. Svarbiausia – tikra draugystė tarp žmonių, kurie daug druskos pūdų gyvenime yra suvalgę – patyrę ir šilto, ir šalto. Jis tau draugas. Ir tu jam – draugė.
– Kokiu gyvenimo keliu pasuko jūsų sūnus Vytenis? Ar įstojo į savo svajonių profesiją – mediciną?
– Taip, įstojo į mediciną Vilniaus universitete. Bet baigė pusantro kurso. Kartą paskambino man ir sako – aš noriu mesti mediciną, noriu studijuoti filosofiją.
Įtikinau jį, kad metams pasiimtų akademines atostogas ir gerai pagalvotų. Jis mažas dažnai sirgdavo, tai medicina jam buvo kažkas tokio.
Per tuos metus jis aiškinosi, ką norėtų studijuoti, – ar filosofiją, ar sociologiją, ar politikos mokslus. Viskas baigėsi tuo, kad jis studijuoja psichologiją ir šiemet baigs bakalauro studijas.
O aš supratau vieną dalyką – padariau didžiausią klaidą, kai jam pasakiau: būk geras, tik nereikia stoti į filosofiją. Pasirodo, filosofija jam ir dabar labai svarbi. Bet pirmoje vietoje – poezija.
Nei jis savęs pažinojo, nei aš pažinojau savo vaiko ir nebuvo atskleisti tie jo pomėgiai. Mes, tėvai, kartais padarome klaidų kišdamiesi į vaikų pasirinkimus.
