Tačiau dviejų vaikų – Dominykos (19 m.) ir Jono (5 m.) – mama neslėpė: tai, ką tūkstančiai žiūrovų mato ekrane, tėra scena. O užvėrusi savo namų duris ji tampa visai kitokia.
Vilniaus pakraštyje, gamtos apsuptyje, esančiuose erdviuose ekrano žvaigždės namuose po filmavimų jos laukia vaikų klegesys ir nosį kutenantis sutuoktinio Rolando Remeikio kepinių kvapas.
– Esate dviejų vaikų mama. Ką jums reiškia Motinos diena?
– Aš jos nesureikšminu, ji man emocine prasme tarsi nieko nereiškia. Todėl, kad mamos pareigos atliekamos kasdien. Nors man labai patinka, kai tądien mano vaikai nuo ankstyvo ryto mane džiugina gėlėmis, dėmesiu, Jonukas dar padainuoja.
– Kaip šią dieną pamenate iš vaikystės?
– Kai buvau mažytė, šios šventės tarsi nebuvo. Mano vaikystės metais buvo minima Kovo 8-oji – Tarptautinė moters diena. O Motinos diena buvo pasimetusi tarp sovietinės moters darbo ir pareigų. Mano mama iš parduotuvės grįždavo su krūva pirkinių tarsi kupranugaris. Kaip ji taip sugebėdavo, aš nežinau, bet tai puikiai pamenu.
– Kaip dabar nustebinate savo pačios mamą?
– Vykstame pas mamą ir pasveikiname: aš – mamą, jie – močiutę. Įteikiame gėlių puokštę. Turiu nuotrauką iš tų gerų laikų prieš metus, kai buvo galima be jokio vargo susibėgti, visos močiutės, vaikai ir anūkai gamina cepelinus. Įamžintoje akimirkoje matyti didelė visų laimė būnant drauge.
Dovanos, jei jos nesuteikia jokios emocijos, prisiminimo ar jausmo, – bevertės. Nepaisant to, kad mūsų namai buvo pilni bulvių tarkių ne tik ant stalo, bet ir ant grindų, tas laikas mums visiems buvo geriausia dovana.
– Prakalbote apie dovanas, kurios turi reikšmę. Ar daug jų pati esate gavusi iš savo mamos ar močiutės?
– Turiu močiutės dovanotą žiedą, kurį iki šiol mūviu, kai būna labai sudėtingi įvykiai, – derybiniai dalykai, tiesioginis eteris. Tai darau, kai man reikia palaikymo. Ir aš jį jaučiu.
Žiedui apie 100 metų. Ant jo surašyti mamų ir būsimų mamų vardai – prosenelės, močiutės, mamos, mano ir mano dukters. Tokios dovanos šildo ir maitina teigiama energija.
– Motinos dieną ir jūsų gimtadienį skiria vos kelios dienos. Kaip šiemet jį minėsite?
– Man vaikai padovanojo bilietus į Džordanos Butkutės koncertą, kurį stebėsime iš mašinos. Surengsime vakarėlį automobilyje su gyva muzika ir, kaip aš juokiuosi, su aukščiausios klasės restoranu jame.
– Motinystė jus pasirinko tada, kai dar nebuvo 30-ies. Kaip jums pavyko rūpintis karjera ir namuose augančia dukra?
– Viskas vyko paraleliai. Dabar susimąstau, kad nė nepamenu, kaip tas mano vaikas užaugo. Ji užaugo tiesiog tarp darbų. Viena vertus, tai gerai dėl to, kad nesuki galvos dėl daugelio dalykų. Kita vertus, dabar galiu palyginti, kad vėlyva motinystė visai kitokia.
Pradedi mėgautis tokiais dalykais, kurių seniau niekuomet nepastebėdavai. Tarp mano vaikų – 14 metų skirtumas ir tai tikrai puiku, nes mums, tėvams, labai patogu.
Dominyka mane dažnai pavaduoja. Aš tiesiog galiu žiūrėti savo mėgstamą detektyvą, o ji tuo metu užsiima su Jonu ir man dėl to visai ramu.
– Antroji motinystė – vėlyva. Ar ji buvo ne tik išlaukta, bet ir labai gerai apgalvota?
– Sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Iš patirties galiu pasakyti, kad motinystei niekada nebus gero laiko. Moterims, kurios delsia turėti vaikų, ir savo dukrai sakau, kad taip, kaip aš dariau, nereikia nedaryti. Tegul neįsižeidžia nė viena mama, bet aš niekada nebuvau mama perekšlė. Man Dievas nėra padovanojęs stipraus motinystės jausmo, išjautimo.
Tačiau Jono gimimas man sukėlė euforiją. Juokaudavau, kad tai lyg šampanas, leidžiamas į veną. Prižiūrint vaikus jausmų buvo kur kas daugiau, bet jėgų tam – mažiau. Darbai televizijoje nelaukė ir motinystei aš turėjau galimybę atsidėti vos kelis mėnesius – su vyru paeiliui naktimis keldavomės. Iš nuovargio jis net yra išvertęs namo vartus.
Kaip dabar pamenu tą vaizdą – paryčiais su Rolandu klūpime prie mažylio lovos ką tik pamaitinę, pasižiūrėjome vienas į kitą ir sakome vienas kitam: „Tai čia yra laimė?“ Nusijuokėme – taip, juk tai ir yra laimė. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, manau, kad vyro spaudimui ir dukters prašymams dėl brolio ar sesers būčiau pasidavusi gerokai anksčiau.
– Kaip pasikeitėte susilaukusi sūnaus?
– Mano manymu, moterį motinystė pakeičia jei ne kardinaliai, tai stipriai. Man motinystė atnešė suvokimą, kas yra ta besąlygiška meilė, meilė, dėl kurios be jokio svarstymo atiduotum savo gyvybę.
Vaikai mane išmokė nežmoniško kantrumo, beveik neįmanomo, nes aš esu, tiksliau buvau, degtukas. Tūkstantį kartų kartoju ir žinau, kad kartosiu dar tūkstantį. (Juokiasi.) Bet visi tėvai tai žino!
Vaikai man padėjo susidėlioti prioritetus ir nekelti panikos dėl menkniekių. Man ramu, nebėra tiek streso. Ėmiau nebesinervinti dėl smulkmenų, o jomis tapo beveik viskas. Kai esi brandesnis žmogus, suvoki, kad gyvenimas yra vienas ir rytdienos gali nebebūti. Ypač šis laikas tai parodė. Mano aplinkoje yra žmogus, kuris iškeliavo anapilin, – mano geriausios draugės vyras. Nesuprantu, kodėl aš turiu nervintis ir eikvoti kažkokiems niekams savo brangų laiką, kurio, deja, lieka vis mažiau...
– Kokių klaidų nekartojate augindama sūnų, kurias darėte augindama dukrą?
– Stengiuosi nebūti tokia griežta ir kategoriška. Kai esi jauna ir tai tavo pirmas vaikas, augini jį pagal visus vadovėlius: neduok Dieve, nepradės kalbėti iki dvejų metų, tai – tragedija, vedame pas gydytoją ir pan. O kai gimė sūnus, man anyta padovanojo knygą apie pirmuosius penkerius vaiko gyvenimo metus. Paskaičiau lygiai du puslapius, užverčiau ir padėjau į šalį. Įgavau daugiau pasitikėjimo savimi ir tapau ramesnė.
– Karjera ir motinystė – kaip jas pavyko suderinti?
– Netikiu tomis moterimis, kurios aiškina, kad galima suderinti motinystę ir karjerą. Manau, kad tai melas, tarsi madinga būti supermama. O aš sakau, kad tu ko nors nepadarai ir atiduodi daryti kitiems: seneliams ir auklėms savo vaikus, o štai karjerą – savo pavaldiniams. Koks čia derinimas? Rodos, kad to visuomenė iš mūsų ir reikalauja. Privalai būti puiki darbuotoja, graži, nuostabi moteris.
Po Jono gimimo vienu metu susimąsčiau: ar aš mama, ar televizijos laidų vedėja, kuri negali būti pavargusi, nepatenkinta ir privalo visą laiką šypsotis?
Galiausiai taip ir pameti savo tapatybę, nes tas visuomenės spaudimas didžiulis. Tačiau tik tu pasirenki, ar kreipti į tai dėmesį, ar ne. Aplinka ragina būti tobulai, tačiau to padaryti neįmanoma. Todėl moterims reikia atsipalaiduoti.
Yra laikas būti mama, yra laikas būti žmona, yra laikas būti darbų profesionale. Tai atskirti be galo sudėtinga. Pati vienu metu maniau, kad išprotėsiu. Yra buvę momentų, kai tiesioginio eterio metu bėgau maitinti savo vaiko.
– Visuomenėje vis aštrėja diskusijos, kaip būti supermama, ir negailima kritikos toms, kurios tokios netampa. Ką jūs apie tai manote?
– Gaila ir apmaudu, kad mamos, užuot buvusios solidarios, dėl tam tikrų dalykų pasirengusios nukryžiuoti viena kitą ir tarsi lenktyniauja, kuri labiau pavargusi, kuri ilgiau maitino, kuri daugiau pieno turi, lyg nuo to priklausyti mamos gerumas! Kodėl mamų kraujyje šitiek pykčio kitai moteriai?
Mane, turinčią patirties, sunku įžeisti, tačiau jaunai mamai tai labai skausminga. Galiu apie tai spręsti iš laiškų, kuriuos gaunu. Man rašo mamos, patiriančios didelį kitų spaudimą ir vėliau įgaunančios nevisavertiškumo jausmą, kad yra prastesnės už kitas.
Galiu neslėpdama pasakyti, kad patyriau viską, dėl ko dabar mamos gali viena kitą įžeisti. Mano Jonukas gimė po cezario pjūvio. Žinoma, planavau kitaip, tačiau išėjo, kaip išėjo. Man svarbiausia vaiko ir mamos saugumas, atidaviau save į profesionalų rankas ir žinojau, kad viskas bus puiku!
Likęs randas tikrai nesugadino mano kūno, jo grožio ir dėl to aš nesu prastesnė mama! Savo sūnų krūtimi maitinau tiek, kiek galėjau, nes neturėjau didelės prabangos nedirbti ir sėdėti su vaiku.
Tai labai mielai būčiau dariusi, tačiau nebuvau tokia turtinga. Negalėjau sau to leisti, nes turėjau komandą žmonių, kurie turi banko paskolas, vaikus ir kitokių įsipareigojimų. Mano išėjimas iš eterio būtų reiškęs darbų sustojimą.
Sūnus gimė žiemą, vidury TV sezono, tad būtų buvę žiauru viską mesti. Man teko maitinti vaiką tiesioginio eterio metu, mano suknelė ne kartą buvo šlapia nuo pieno. Ar dėl to aš esu prastesnė mama? Tikrai ne!
Parsivežus mažylį iš ligoninės man teko kartą jį maitinti net švirkštu, nes jis atsisakė valgyti. Ar aš dėl to prastesnė mama? Visiškai ne! Visoms toms kritikuojančioms norėčiau perduoti: mielos moterys, lyg gyvenime nebūtų didesnių dramų – mamų meilė vaikui neskaičiuojama litrais pieno.
– Už ką esate dėkinga savo mamai?
– Esu dėkinga už tai, kad išgelbėjo man gyvybę. Ji iki šiol prisimena tą atvejį, kuris galėjo pasibaigti labai liūdnai. Būdama 7 metų aš valgiau apelsiną ir kvėptelėjau. Gabalėlis apelsino užkimšo man kvėpavimo takus. Ir jei ne mama, kuri būdama šalia instinktyviai apvertė mane, spustelėjo ir padėjo iškosėti tą gabalėlį, manęs čia nebebūtų.
Būtent todėl aš savo vaikams sakau – atsargiai, o Jonukui vienam neleidžiu valgyti apelsino. Taip pat esu be galo dėkinga už tai, kad ji man išugdė lenktynininkės charakterį, pasitikėjimą savimi ir didelę savivertę.
– Kaip jūs, turėdama tiek veiklos, paskirstote laiką darbui ir šeimai?
– Man to padaryti nepavyksta. Esu tokia pati kaip ir bet kuri kita moteris. Dabar, kai jau esu brandesnio amžiaus, leidžiu sau nepakelti telefono ragelio savaitgalį ar neatsakyti į žinutę, kuri atkeliauja vėlų vakarą.
Ta Rūta, kurią visi yra įpratę matyti ekrane, visai nepanaši į Rūtą, kuri yra namie. Jūs jos neatpažintumėte, bet ar reikia? Nereikia.
Mano vyras yra pajuokavęs ir pasiteiravęs: kas toji pusamžė moteris mano lovoje? Aš visiškai dėl to neįsižeidžiau, nes mano namai nėra scena, aš noriu gyventi tikrą gyvenimą, o ne butaforinį, turėti tikrus santykius, o ne iš atviruko.
– Esame įpratę jus matyti su aukštakulniais, visuomet pasitempusią, o socialiniuose tinkluose – visai kitokią: kartais kepate blynus, kartais šluojate laiptus. Kaip atrodo tobula diena, kai jūsų neįpareigoja profesinis makiažas?
– Papasakosiu jums nuotaikingą istoriją. Neseniai per filmavimą iš labai gerai žinomos sporto trenerės Rasos Vilkienės gavau dovanų ryškios citrininės spalvos sportinę aprangą su mini sijonėliu. Grįžusi namo nusprendžiau jį pasimatuoti. Apsirengusi atrodžiau provokuojamai, bet negaliu pasakyti, kad blogai. (Juokiasi.)
Kai pasiteiravau savo penkerių metų sūnaus, kaip aš atrodau, jis man mandagiai atsakė: „Labai gražu, mama.“
Staiga apimtas didelės panikos jis nubėga į virtuvę pas tėtį ir aš girdžiu, kaip ataidi dviejų vyrų – vieno mažo, kito didesnio – pokalbis. Mažasis klausia: „Tėti, ar tu matei, kaip mama atrodo? Jėzus Marija!“ Mes su dukra abi nenustojome juoktis. Mažyliui atsirado savininkiškumo jausmas, kad jo mama yra tik jo mama.
Kai grįždavau iš televizijos visa kaip lėlė, mano dukra, būdama kiek mažesnė, buvo labai gerai pasakiusi: „Mama, tu kaip ne mama, tu kaip draugė.“ Paklausiau, kas ne taip, koks yra mamos įvaizdis, o ji atsakė: „Su prijuoste, apvalutė ir besisukanti virtuvėje.“ Aš viso to neturėjau ir supratau, kad mano įvaizdis visai kitoks. Vaikai moka atskirti tą butaforinį pasaulį intuityviai.
Kai grįždavau iš filmavimų prigrimuota ir Jonukas buvo labai mažas, kelių mėnesių, jis mane atstumdavo. Žiūrėdavo nepatikliomis akimis, negalėdamas suvokti, nes nejausdavo mamos kvapo. Kai išeidavau iš vonios, matydavau, kaip mano vaikas atgyja ir supranta, kad mama grįžo. Tai, kas yra televizija, net nepanašu į tai, kas yra namai.
Aš nekenčiu aukštakulnių, nors jie man, kaip ir visoms moterims, tinka. Esu ta, kuri sėda į mašiną ir lekia. Labiau mėgstu vaikščioti basomis. Suknelės man tinka, žinau, tačiau iš džinsų negaliu išlįsti. Nesakau, kad taip yra gerai, bet taip yra. Papuošalų beveik nenešioju, juos pamirštu. Kita vertus, kam man jie, kad parodyčiau po kiemą lakstančioms savo vištoms?
– Kaip atrodo jūsų laisvadienis?
– Keliuosi maždaug šeštą valandą ryto, kartais šiek tiek anksčiau, nes apie aštuntą ar pusę devynių į kambarį įžygiuoja mano mažylis ir tai reiškia, kad aš nebegalėsiu nieko padaryti. Tad atsikėlusi anksčiau išsiverdu kavos ir domiuosi, kas dedasi pasaulyje.
Dažniausiai ne darbo dieną važiuojame dviračiais, einame pasivaikščioti. Prie manęs prisijungia ir vyras, tuomet pasikalbame be vaikų. Įveikiame dešimtis kilometrų. Taip pat save palepinu masažais. Man tai ne tiek grožio reikalas, kiek mano poilsio. Per masažus atgaunu energiją, kurią ištaškau tarp gausybės žmonių. Vakare mano šeimos nariai sako, kad „mamytė išeina į karantiną“. Tai reiškia, kad išeinu žiūrėti detektyvų ir tuomet į mano kambarį geriau ateiti su arbata ir medučiu.
– Auginote paauglę dukrą. Ar perėjote tuos etapus, kai būni geriausiomis draugėmis, o po to nebesupranti viena kitos?
– Mano dukra neturėjo tokios paauglystės, kad dėtųsi siaubingi dalykai. Galbūt mus nuo sunkios ir audringos paauglystės apsaugojo tai, kad gyvenome už miesto.
Su Dominyka pasijuokiame dėl tuometinio jos stiliaus, poelgių, požiūrio į vaikinus, žalingų įpročių. Mano dukra – protingas vaikas, ir aš neturiu kito argumento, kaip tik pritarti jos vieną dieną pasakytiems žodžiams: „Mama, ar tu klausei, kai tau mama sakė ko nors nedaryti?“ Neklausiau – dariau, kaip man atrodė geriau. Tuo diskusijas ir baigiame. Su dukra iki šiol pasikalbame apie viską.
– Dominyka 11 ir 12 klases baigė UWC tarptautinėje mokykloje Kinijoje. Kaip sureagavote, kad dukra studijuos taip toli nuo namų?
– Iš pat pradžių, kadangi ji dalyvavo keliuose konkursuose, nemaniau, kad laimės būtent šį. Stresas prasidėjo tada, kai laimėjo. Nesuprasdavau, kodėl negaliu užmigti ir keliuosi labai anksti, pavyzdžiui, ketvirtą valandą ryto.
Tuomet man teko pasikalbėti su savimi, su ja pačia ir su vyru. Kaip pasirinkti – leisti vaikui pažinti pasaulį ar ne? Tuomet paklausiau savęs pačios – ar aš to norėčiau? Atsakymas buvo „taip“. Būtent todėl negalėjau leisti vaikui nedaryti to, ko ji norėjo.
– Kaip atrodė jūsų bendravimas, kai judvi skyrė tūkstančiai kilometrų?
– Ji įstojo į tarptautinio bakalaureato mokyklą, tai buvo jos svajonė. Tokio tipo mokyklos išsibarsčiusios po įvairias šalis ir ten susirenka mokiniai iš viso pasaulio – nuo Afrikos iki Amerikos.
Kinijoje feisbukas uždraustas, tad bendraudavome per kitas platformas. Man atrodo, kad mes bendraudavome kur kas daugiau nei iki tol gyvai, kai ji dar buvo namie. Jūs tik įsivaizduokite – 16 metų vaikas patenka į kitą kultūrą be tėvų, kambaryje gyvena su kitų šalių merginomis.
Buvo begalinis stresas. Daug ko ji man nesakė, nes nenorėjo nervinti ir gąsdinti. Visko buvo. Ir ašarų dėl nukritusių balų, dėl svetimos Kinijos ir apskritai Azijos istorijos, kurią teko mokytis, ir dėl mokymosi anglų kalba. Labai norėjo įstoti į vieną Amerikos koledžų – buvo apimta euforijos, kai tai pavyko, – namo paskambino ketvirtą valandą ryto! Tačiau pasaulį užplūdus pandemijai neišvyko.
Galbūt būtų buvę galima studijuoti nuotoliniu būdu, tačiau dėl laiko juostų skirtumų to padaryti tiesiog neįmanoma. Kalbėjomės su koledžo vadovu, aptarėme galimybes ir nusprendėme palaukti – skristi, kai situacija pagerės.
Pasakysiu atvirai – karantinas man, kaip mamai, buvo išsigelbėjimas – tai sustiprino brolio ir sesers ryšį. Jei dukra iš vieno pasaulio kampo į kitą būtų skridusi, brolis ją dažniau matytų kompiuterio ekrane. Tai man išties kėlė nerimą. Dabar tarp brolio ir sesers labai geri santykiai ir man labai gera tai matyti.
– Dėl ko jūs, kaip mama, labiausiai nerimaujate?
– Dėl visko. Labai norėčiau, kad mano dukra niekur neišskristų. Norėčiau, kad ji būtų namie ir su savo mokslais po pasaulį nekeliautų. Bet ar galiu jaunam – 19 metų žmogui pasakyti, kur jam būti ir ką daryti? Ar galiu būti atsakinga už jos pasirinkimą? Ar noriu, kad praėjus dešimčiai metų ji manęs paklaustų: mama, ką tu padarei? Žinoma, kad ne.
Tad leidžiu rinktis jai pačiai ir daryti taip, kaip ji nori, kad ir kaip man tai nepatiktų. Net ir klaidas tegu daro savas. Iš jų mes pažįstame pasaulį, mokomės. Galiu jai tik patarti.
– Kuris iš jųdviejų su vyru namuose yra gerasis policininkas, kuris viską leidžia, o kuris – blogasis, dažniau draudžiantis ar pabarantis vaikus?
– Faktas, kad tėtis yra gerasis. Mama – griežta cerberė, mama – disciplina, mama – gestapas... (Juokiasi.) Mane labai griežtai auklėjo ir man kitaip neduota. Mano vyras moka su vaikais užsiimti, jam tai išeina labai natūraliai, o man Dievas šito gabumo, deja, pašykštėjo.
– Kai daugelis augome, buvo įprastos griežtesnės bausmės vaikams. Dabar sakoma, kad vaikas turi susiformuoti pats. Koks yra jūsų požiūris į vaikų auklėjimą?
– Manau, kad tėvai vis dėlto turi pabarti ir taikyti bausmes. Esu prieš fizines bausmes, bet vaikas turi suprasti, ką blogai padarė. Man svarbiausia išaiškinti ir išugdyti supratimą, kad vaikas atsakingas už bet kokį savo elgesį, veiksmą.
– Kokias vertybes diegiate savo vaikams?
– Atsakomybę už tai, ką darai. Taip pat man ypač svarbu, kad dukra būtų savarankiška ir sugebėtų išlaikyti savo šeimą, – vaikus ir net vyrą, jei kas nors nutiktų. Stengiuosi ugdyti nepriklausomybę. Noriu, kad ji būtų laisvas ir lygiavertis partneris šeimoje.
Sykį po vienos garsios ir, atrodė, idealios šeimos skyrybų turėjau pokalbį su dukra, kuris mane privertė atidžiau pažiūrėti, kaip tai veikia jauną žmogų. Man buvo užduotas tiesus klausimas, ar egzistuoja meilė.
„Kam tie filmai apie „tyrą meilę, jei jos nėra?“ – paklausė ji manęs. Va, ir pabandykite atsakyti paauglei į tokį klausimą.
– Kaip judu su Rolandu pasidalijate darbus namuose?
– Karantinas privertė mane šiek tiek pasikeisti. Dėl to uždarymo ir neturėjimo kur pasidėti ko tik aš nedariau... Niekada gyvenime nebuvau kepusi „bobos“, o per karantiną jų iškepiau ne vieną. Mūsų namuose nėra griežto darbų pasidalijimo, tačiau taip natūraliai susiklostė, kad ūkio darbus atlieka vyras.
Be to, mūsų ūkis ir paukščiai mano vyrui yra tarsi meditacija. Jis ten pailsi.
Rolandui patinka gaminti. Jis fantastiškai kepa pyragus todėl, kad taip įprastai būna pasakose, ir jam yra įstrigę atminty, kaip jo tėtis kepdavo didelius blynus, tad stengiasi tai daryti savo vaikams.
Būna, net ir vidurnaktį grįžta ir sako: „O dabar tai tėtis pailsės!“ Ir tuomet namuose pasklinda fantastiškas jo moliūgų pyrago aromatas.
– Vaikuose įžvelgiate daugiau savo ar vyro bruožų?
– Sūnuje įžvelgiu labai daug savo bruožų – komunikavimo, žmonių nebijojimo, bendravimo ir smalsumo. Užsispyrimą perėmė iš abiejų. Dukra perėmė maksimalizmą ir tikslo siekimą.
– Ar manote, kad esate gera mama?
– Stengiuosi būti gera mama, bet kas ta gera mama, iki šiol nežinau. Tik praėjus kuriam laikui, kai vaikas užauga, gali paklausti jo, ar tokia buvai.
Kai pati augau, sakiau, kad taip, kaip man sakė mano tėtis, savo vaikams niekada nesakysiu. Tačiau atėjus laikui sakiau jiems viską identiškai.
– Kokią norėtumėte matyti jų ateitį?
– Norėčiau, kad jie būtų laimingi ir geri žmonės. O laimę kiekvienas susikuria savaip.
