Geriausias Lietuvos tenisininkas R. Berankis dėl pergalių paaukojo ir vaikystę: „Kitokio gyvenimo net neįsivaizdavau“

Dešimtmetis pasaulio tenisininkų šimtuke. Visų laikų geriausias Lietuvos tenisininkas Ričardas Berankis (30 m.) išskirtiniame interviu „Stiliui“ atvirai prabilo apie gyvenimą teniso aikštynuose, atrastą meilę ir dėl karjeros paaukotą vaikystę.

 Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> Nuotraukos – Ana Rosso Paltas – „inAVATI“.
 Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> Nuotraukos – Ana Rosso Paltas – „inAVATI“.
 Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> Nuotraukos – Ana Rosso Paltas – „inAVATI“.
 Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> Nuotraukos – Ana Rosso Paltas – „inAVATI“.
 Ričardas Berankis su seserimi.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ričardas Berankis su seserimi.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> LR archyvo nuotr.
Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> LR archyvo nuotr.
Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> LR archyvo nuotr.
Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> LR archyvo nuotr.
Nei išlieto prakaito, nei traumų Ričardas nesureikšmina. Jo tikslas – kuo ilgiau išlikti profesionaliojo teniso pasaulyje.<br> LR archyvo nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
 Ričardas Berankis.<br> Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

May 4, 2021, 5:44 PM, atnaujinta May 5, 2021, 10:49 AM

Šio interviu siekiau gal penkerius metus. Kai pasiryždavau jam skambinti, jis jau žaisdavo turnyre kitame žemyne. Kai vėl surinkdavau jo numerį, išgirsdavau ilgus signalus telefone, o televizoriaus ekrane išvysdavau kitame pasaulio krašte teniso aikštynuose žaidžiantį vaikiną su kepuraite nuo saulės. „Ričardas Berankis, Lietuva“, – paskelbdavo komentatorius.

Bet pagaliau mes susitikome. Suderinę interviu laiką minučių tikslumu. Nes kitą dieną Ričardo vėl laukė skrydis iš Lietuvos ir kovos teniso turnyruose.

– Ričardai, ar nepasiilgstate nerūpestingo jauno žmogaus gyvenimo be raketės ir teniso kamuoliuko? Ar bent žinote, koks jis? Jūsų namai – teniso aikštynai, kasdienybė – treniruotės ir turnyrai.

– Taip, mano jaunatviškas gyvenimas kaip ir praėjo, jau 31 metai ant nosies. Bet dėl to nė kiek nesigailiu. Kad išloštum, reikia ką nors pralošti.

Laisvo, nerūpestingo gyvenimo aš tikrai neturėjau. Ir dabar neturiu. Bet manau, kad dabar prasideda tie auksiniai metai mano karjeroje. Ir pats esu labiau patyręs, suvokiu savo gyvenimą, ir klaidų mažiau darau. Kai jau pats išsirenku turnyrus, sprendžiu, kada ir kiek treniruotis.

Laiko niekam kitam nebuvo ir nėra. Ar bus? Tikiuosi, kad dar ilgai nebus. Tai reikštų, kad mano, tenisininko, karjeroje viskas gerai.

– Jūsų vaikystė. Nei pilių smėlio dėžėse, nei išdaigų su kiemo draugais. Mažas, bet jau rimtas pyplys, teniso aikštyne vos pavelkantis beveik už jį didesnę raketę. Juk tai jūs?

– Tiesa, mano vaikystės pirmieji prisiminimai – ne iš smėlio dėžės... bet teniso aikštelė. Tenisą pradėjau „žaisti“ dvejų metukų. Matyt, man pavyzdys buvo sesuo Lina, kuri atėjo į tenisą 8-erių. Mažesnis juk visada mėgdžios vyresnį.

Gyvenome Vilniuje, Žvėryne, vėliau Justiniškėse. Teniso kamuoliuko padaužyti tėvai nuveždavo į Vidaus reikalų ministerijos rūmus Žirmūnuose, o vasarą – į Sereikiškes.

– Vaikui patiko toks žaidimas – daužyti į sienelę kamuoliuką?

– Žinote, nepamenu, ar patiko. Kiek save pamenu, tiek aš teniso aikštynuose, nieko kito ir nežinojau, nebuvo su kuo palyginti.

Sesuo kartais net dukart per dieną treniruodavosi, kai atvažiuodavome į aikštyną ryte, tai iki vakaro. Mama sumuštinių įdėdavo, termosą arbatos. Sesuo treniruojasi, o aš prie sienelės kamuoliuką daužau arba kas nors man jį pamėto.

– Paprastai vaikai nori tik laisvės kieme – su draugais, o tėvai per prievartą tempia juos į muzikos, sporto mokyklas, kad „gatvėje nesišlaistytų“. Vieni ašarodami paklūsta, bet vėliau visą gyvenimą neapkenčia muzikos instrumento ar sporto.

– Ne, manęs tikrai nereikėjo versti. Man važiuoti į teniso aikštyną buvo didžiausia pramoga.

– Tačiau anuomet, prieš 28 metus, Lietuvoje mažai kas kalbėjo apie tenisą, kai kas žinojo tik JAV lietuvį Vitą Gerulaitį, ir tiek. Net teniso aikštynų buvo tik vienas kitas, visi kiemuose žaisdavo krepšinį. Kodėl jūsų šeimoje atsirado tenisas? Jūsų dėka dabar pasaulis žino V.Gerulaitį ir R.Berankį.

– Mano šeimoje niekas tenisu nesirgo. Sesuo Lina lankė šokių būrelį, atsitiktinai pamatė, kažkur važiuodama, teniso aikštyną ir tiesiog vaikiškai panoro pabandyti. Užsikabino, o aš, mažiukas, laksčiau aplinkui. Sereikiškių parke juk buvo visokių žaidimų, mašinėlių ir kamuoliuko daužymą į sienelę, matyt, taip pat supratau kaip vaikišką žaidimą.

Taip, tėtis yra klausęs, gal norėčiau futbolą žaisti, bet niekada nenorėjau užsiimti kitu sportu.

– Būdamas tik devynerių metų berniukas išvykote iš namų į Šiaulių sporto mokyklą. Nei tėvų šalia, nebelankėte ir mokyklos, tik... teniso aikštynas? Esu girdėjusi iš draugų, kad jums ten teko išeiti tikrą išlikimo mokyklą. Lyg Charleso Dickenso romanų herojui... Kambariuose 10–12 laipsnių šilumos, griežtas treneris ir nuolatinis darbas. Ne per didelis krūvis buvo mažam vaikui?

– Apie tai net negalvojau. Jei taip yra, vadinasi, taip reikia, jei nori žaisti. Remigijus Balžekas tuo metu buvo sporto mokyklos direktorius, jis mane pasikvietė ir tapo pirmuoju mano treneriu.

Aš, vaikas, gal net džiaugiausi, kad ir tėvų nėra šalia, ir į mokyklą kasdien nereikia eiti. Už tą „laisvę“ reikėdavo aikštyne atidirbti šimtu procentų. Kas tris savaites grįždavau namo, į Vilnių, atsiskaityti mokykloje. Tik gal nuo 8-os klasės pradėjau mokytis Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu. Kitokio gyvenimo net neįsivaizdavau.

– Ir dar vaikas būdamas jau užsikrovėte nelengvą atsakomybės naštą. Tapote teniso profesionalu.

– Taip, yra du skirtingi dalykai – mėgėjiškas tenisas ir profesionalus. Man tai – juoda ir balta.

Mėgėjiškai, savo malonumui žaisti aš galiu bet kada ir su bet kuo. Bet jei jau eini dirbti į aikštelę, yra visai kitas nusiteikimas, krūvis ir malonumas. Net per treniruotes automatiškai sieki kokių nors tikslų, kitaip reaguoji į klaidas ir stengiesi iš savęs išspausti maksimumą.

– Tenise, jei tai ne dvejetų rungtynės, esi vienas prieš varžovą, vienas karys lauke. Vienas su savo sprendimu, klaidomis ir noru laimėti. Vienišas su slepiamomis ašaromis po pralaimėjimo... Ar tas vienišumo, atsakomybės jausmas, kurio negali permesti net treneriui, tampa būtinu tenisininko charakterio bruožu?

– Taip, gerai pastebėjote. Aš nesu komandos žaidėjas. Ir tikrai jaučiuosi vienas lauke karys. Toks šis sportas.

– Ar nesate vaikystėje girdėjęs – juk nebūsi profesionalus tenisininkas! Ypač todėl, kad gyveni Lietuvoje, tai brangiai kainuojantis sportas ir dar galybė argumentų.

– Taip, esu. Esą aš žemesnio ūgio, nesu fiziškai stiprus, mano sąnariai neišlaikys krūvių, tėvai neturės lėšų vesti mane į priekį.

Iš tiesų į profesionalų sportą žengiančiam vaikui reikia 50 000–100 000 JAV dolerių per metus. Tai kosminės investicijos.

Bet aš nelabai kreipdavau į kalbas dėmesį.

Ypač jei tų aplinkybių negaliu pakeisti. Ūgio nepakeisiu, bandysiu sportuoti toks, koks esu, nors taip, žaisti sunkiau. Ir lėšų tėvai tiek neturės. Bet sieksiu savo tikslo su tuo, kas yra.

– Skaičiau, kad jums geriausia žaisti turnyruose, kurie tradiciškai vyksta ant žolės. Pavyzdžiui, viename prestižiškiausių pasaulyje Vimbldono turnyre. Nes tada kamuoliukas atšoka žemiau?

– Tiesa. Tas kamuoliuko atšokimas čia plokštesnis, ir man viskas patogiau, kas yra pečių aukštyje. Per metus ant žolės vyksta tik 3–4 turnyrai. Vimbldone žaidžiu gal 10–12 metų.

Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.