Olimpietė Austra Skujytė – atvirai: apie pažintį su vyru ir dopingo testus

„Norėjau turėti penkis vaikus. Dabar jų turiu kur kas daugiau“, – kalbėjo daugiakovininkė, keturių olimpiadų dalyvė ir prizininkė Austra Skujytė (41 m.), po ilgų tylos metų „Stiliui“ atvėrusi širdį.

 Austra Skujytė.<br>Rasa Jarmalienė („Centro fotostudija“) nuotr.
 Austra Skujytė.<br>Rasa Jarmalienė („Centro fotostudija“) nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>R.Neverbicko nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>M.Patašiaus nuotr.
Austra Skujytė.<br>D.Umbraso nuotr.
Austra Skujytė.<br>D.Umbraso nuotr.
Austra Skujytė.<br>T.Bauro nuotr.
Austra Skujytė.<br>T.Bauro nuotr.
Austra Skujytė.<br>D.Umbraso nuotr.
Austra Skujytė.<br>D.Umbraso nuotr.
Austra Skujytė.<br>P.Mantauto nuotr.
Austra Skujytė.<br>P.Mantauto nuotr.
Austra Skujytė.<br>P.Mantauto nuotr.
Austra Skujytė.<br>P.Mantauto nuotr.
Austra Skujytė.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Austra Skujytė.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Austra Skujytė.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Austra Skujytė.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (31)

Lrytas.lt

Jun 15, 2021, 7:43 PM, atnaujinta Jun 16, 2021, 6:11 AM

Lengvaatletė teisi. Su savo vyru Kauno technologijos universiteto mokslininku Valdu Grigaliūnu (37 m.) augina vasarą septynerių sulauksiantį sūnų Jokūbą ir treniruoja būrį jaunųjų sportininkų, kuriems atstoja antrąją mamą. Per karantiną išsiilgę susitikimų su trenere vaikai, pamatę Austrą, puola jai į glėbį, dalijasi kasdienybės džiaugsmais ir rūpesčiais.

Pastarąjį kartą A.Skujytė „Stiliaus“ viršelį papuošė 2004 m. po sidabrinės pergalės Atėnų olimpinėse žaidynėse. Tą rudenį Lietuvoje 25-erių lengvosios atletikos septynkovininkė mėgavosi šlovės spinduliais, paprastų praeivių dėmesiu, jų šypsenomis.

„Po truputį pradedu priprasti prie staiga užplūdusio dėmesio. Nemaniau, kad santūrūs lietuviai sveikins gatvėje ir visur, kur pasirodau.

Bet man malonu ir smagu, kad žmonės džiaugiasi. Jaučiuosi lyg nuostabiame sapne“, – beveik prieš 17 metų kalbėjo Atėnų olimpinių žaidynių vicečempionė.

Tačiau padidėjęs žinomumas neapsuko sportininkei galvos. Ji tikino nesijaučianti žvaigžde ir supranta, kad šventinių fanfarų skambesys – laikina akimirka: atėjo ir praeis. Ir kad gal to daugiau niekada neteks išgyventi, nes pasitaiko traumų, nusisuka sėkmė.

Už iškovotą medalį A.Skujytė iš Vyriausybės gavo 200 tūkstančių litų. Už tuos pinigus lengvaatletė planavo įsigyti būstą Kaune, kur yra geros sąlygos treniruotis, gyvena jos artimi žmonės.

Atėnuose iškovotą sidabro medalį Austra palygino su vaiko gimimu: „Nuovargis jau pasimiršo. Niekada nebuvau mama, bet dabar jaučiuosi lyg pagimdžiusi vaikelį: patiri didelius skausmus, bet galiausiai lieka tik džiaugsmas.“

Viena garsiausių lengvaatlečių sportiška buvo nuo vaikystės. Judri, vietoje nenustygstanti mergaitė mieliau dūkdavo kieme, nei sūpuodavo lėles.

„Buvau toks vaikas, su kuriuo suaugęs žmogus net penkias minutes neturėdavo ramybės. Biržuose, penkiaaukščio namo kieme, kur užaugau, buvo ir krepšinio aikštelė, ir futbolo vartai. Visur suspėdavau, viską išbandydavau“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Austra.

Tačiau rimtai užsiimti lengvąja atletika biržietė pasiryžo gana vėlai – sulaukusi trylikos ar keturiolikos metų. Pirmasis treneris Vytautas Klemka gal trejus metus Austrą įkalbinėjo treniruotis. Jis labai anksti įžvelgė judrios aukštaūgės merginos talentą ir vylėsi, kad gali išugdyti lengvosios atletikos žvaigždę.

Pagal įgimtus fizinius duomenis Austra galėjo tapti gera disko metike. Iš pradžių ji padedama trenerio ir gludino šią sporto rūšį. Laikui bėgant V.Klemka pastebėjo, kad disko metimo treniruotės sportininkei pasidarė nuobodžios, tad pasiūlė išbandyti kelias lengvosios atletikos rungtis ir pasirinkti mėgstamiausią. Bet Austrai patiko ne viena, o kelios.

A.Skujytės tėvai nesidžiaugė, kad jų pagrandukė linksta prie sporto. Vyresnieji Austros broliai Saulis ir Imantas lankė tautinių šokų būrelį. Tėvai vylėsi, kad šokiais susidomės ir jų sesuo. Bet merginai šokti nepatiko. Tarp bendraamžių ji buvo ilgšė, peraugusi visus šokančius berniukus.

Latvių kilmės Austros tėtis, žinomas Biržuose dailininkas Egilas Skuja, po nepriklausomybės atkūręs Biržų ir Vabalninko miestų herbus, svajojo, kad duktė įsitaisys prie molberto ir kurs paveikslus.

Ir jis tai sakė matydamas, kad dukra iš jo paveldėjo talentą tapyti, yra lankiusi dailės mokyklą. Laisvalaikiu Austra tapydavo natiurmortus, peizažus.

„Ar vėliau ji eis mano pėdomis, tik jai pačiai spręsti. Man džiugu, kad laisvalaikiu Austra tapo. Dukters kūriniai saviti, išraiškingi ir perspektyvūs“, – yra kalbėjęs E.Skuja.

Austros mama vaikų gydytoja Augustina Skujienė, kuri nors iš pradžių ir nepritarė dukros norui sportuoti, žinodama apie traumų pasekmes, organizmo alinimą, ilgainiui pripažino, jog duktė apdovanota tokioms savybėmis, kurios būtinos daug žadančiai sportininkei: kantri, užsispyrusi, nekelianti balso ir neturinti kompleksų.

Šeimą Austra vadina savo didžiausiu turtu. Nuo mažų dienų ji jautė stiprų dvasinį ryšį su tėvais ir broliais. To ryšio neprarado ir profesionaliai sportuodama, skambindavo artimiesiems, kai širdį užliedavo pergalių džiaugsmas ar pralaimėjimų kartėlis.

Sportinio talismano Austra sakė neturinti. Didžiausia jos atrama ir stiprybė – malda, padedanti susikaupti, nusiraminti. Sportininkė ilgus metus visur vežiodavosi Bibliją, bet ne kaip talismaną. Tiesiog jai patinka skaityti Šventąjį Raštą, ten randa atsakymus į daugelį klausimų.

Tvirtą tikėjimą Dievu, pamatinėms vertybėms artimą krikščionišką bendruomenę sportininkė atrado gyvendama ir mokydamasi Amerikoje. Po Sidnėjaus olimpinių žaidynių, kuriose 21 metų Austra iškovojo 12-ąją vietą, – tai jos pirmosios olimpinės žaidynės – lietuvę pastebėjo amerikietis treneris Cliffas Rovelto.

Jis pakvietė perspektyvią lengvaatletę studijuoti Kanzaso universitete ir ten pat treniruotis. Iki Atėnų sidabro A.Skujytė Amerikoje jau buvo baigusi kineziologijos bakalauro studijas, treniravosi ir padėjo treneriui treniruoti kitus sportininkus.

Pasakodama apie savo silpnybes Austra prisipažino, jog sunkiai atsispiria saldumynams ir šokoladui. Anksčiau ji beveik visiškai nevilkėdavo suknelių, bet kuo toliau, tuo labiau jos jai ėmė patikti. Būdama laisva nuo treniruočių Austra stengiasi apsirengti moteriškiau, pasipuošti, pasidažyti. Tiesa, su aukštakulniais 188 centimetrų sportininkei kebloka: „Ir taip aukšta, o su jais atrodau lyg kartis.“

Tada A.Skujytė sakė, jog norėtų dalyvauti 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse, nes iškovotas Atėnų sidabras jai išaugino dar didesnius sparnus, kilo dar didesnis užsidegimas siekti kuo geresnių rezultatų.

Jauna lengvaatletė tuomet dar neįsivaizdavo, kokių neįtikėtinų staigmenų jai yra paruošęs likimas.

Apie Austros sportinę karjerą, kurioje netrūksta pakilimų ir nuosmukių, šiandien būtų galima parašyti knygą ar pastatyti filmą.

Pavyzdžiui, 2006 m. sezoną daugiakovininkė norėtų išbraukti iš savo gyvenimo. Nesėkmės ją persekiojo viena po kitos: žiemą JAV ji pasitempė blauzdos raumenį, grįžusi į Lietuvą persišaldė ir susirgo angina, todėl negalėjo dalyvauti pasaulio uždarųjų patalpų lengvosios atletikos čempionate.

Dėl nuolat kamuojančių kitų neišgydytų traumų A.Skujytė buvo priversta praleisti rugpjūčio mėnesį Švedijoje vykusį Europos čempionatą: „Organizmas siuntė signalus, kad reikia susirūpinti savo sveikata, bet į tai nekreipiau dėmesio. Toliau sportavau maksimalia jėga, nes kiekvienas sezonas, kiekvienos varžybos man atrodė patys svarbiausi.

Turbūt kalčiausias mano charakteris, kad nebijau savęs papjauti, vis noriu eiti į priekį. Visam šiuolaikiniam sportui, ypač daugiakovei, reikia labai daug jėgų. Čia traumų neįmanoma išvengti. Nepaisant to, neįsivaizduoju savęs kitoje sporto šakoje, kurioje reikėtų daryti tik vieną specifinį dalyką. Man patinka universalumas, kai sugebi atsiskleisti skirtingose sporto rungtyse.“

Kol gydėsi traumas ir po truputį treniravosi, Austra įsikėlė į nuosavą butą Kaune.

Prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes sportininkė buvo nusiteikusi optimistiškai: „Trokštu medalio. Labiausiai – auksinio.“

Bet svajonei nebuvo lemta išsipildyti – koją pakišo trys iš eilės kluptelėjimai šuolių į tolį sektoriuje. Apmaudžios klaidos Austrai pirmąsyk per karjerą neleido užbaigti septynkovės varžybų.

„Verkiau. Bet taip turi būti, reikia išsiliūdėti“, – apmaudo nė nebandė slėpti lengvaatletė.

Po nesėkmingos olimpiados A.Skujytė 2009 m. pradžioje nusprendė save išbandyti rutulio stūmimo rungtyje. Austrai neblogai sekėsi, tačiau po dvejų metų, 2010-ųjų pabaigoje, ji grįžo į daugiakovę.

„Nesigailiu, kad padariau pertrauką. Šiandien jaučiuosi visiškai kitas žmogus. Per tuos metus pailsėjau. Mano akys dabar tiesiog dega – noriu ir veržiuosi. Buvo malonu grįžti į daugiakovę, kuri prieš pertrauką man buvo tapusi našta ir sunkia pareiga. Eidavau kaip į darbą – tave finansuoja, iš tavęs tikisi, tad bandai iš paskutiniųjų dar ką nors padaryti, nepaisydamas traumų ir kitų dalykų“, – pasakojo sportininkė.

Austra ganėtinai greitai atgavo ankstesnę formą ir ėmė džiuginti savo rezultatais. 2011 m. kovą Paryžiuje Europos uždarųjų patalpų lengvosios atletikos čempionate ji laimėjo sidabro medalį. Tačiau nebuvo patenkinta rezultatu. Jai atrodė, kad kai kuriose rungtyse galėjo surinkti didesnį taškų rezervą ir laimėti auksą. Grįžusi į viešbutį Austra niekaip negalėjo užmigti, nors buvo labai pavargusi.

Tų pačių metų vasarą Lietuvos kūno kultūros akademijoje ji tapo treniravimo sistemų magistre.

Sulaukusi vardinio kvietimo dalyvauti pasaulio uždarųjų patalpų lengvosios atletikos čempionate Austra pateisino sporto aistruolių viltis – 2012-ųjų kovą užkopė ant laimėtojų pakylos užėmusi trečiąją vietą ir pakartojusi 2004 m. sėkmę.

Tuo metu į Austros gyvenimą pasibeldė meilė. Jos širdį užkariavo kraštietis Valdas Grigaliūnas.

Visi pastebėjo pokyčius: Austra išgražėjo, sulieknėjo, o akys tiesiog švytėjo iš laimės.

Į 2012 m. Londono olimpines žaidynes lietuvė vyko būdama puikios formos, kupina jėgų susiremti su stipriausiomis priešininkėmis, tačiau iš olimpiados ji grįžo su penktąja vieta ir didžiule nuoskauda.

Dabar sunku pasakyti, kodėl, kai Londono olimpiniame stadione septynkovininkės baigė pirmosios dienos varžybų maratoną, vienintelė Austra buvo pakviesta atlikti dopingo testo.

„Tos dvi valandos, kai negali nei pavalgyti, nei pradėti ilsėtis, turėjo didelės įtakos. Varžovės galėjo pamiegoti septynias valandas, o aš daug trumpiau. Tikėjausi medalio ir galėjau jį laimėti. Emocijoms nuslūgti prireiks laiko“, – tada kalbėjo lengvaatletė, kuri rungtyniaudama ilgą laiką buvo tarp lyderių.

Grįžusi namo A.Skujytė pasitraukė iš sporto, bet ištvėrė tik metus. Vėl pradėjo treniruotis. Vis dažniau pagalvodavo ir apie šeimos židinį.

2014 m. vasario 15 d. Austra liudininkų ir tėvų apsuptyje ištekėjo už nuo vaikystės pažįstamo, ketveriais metais jaunesnio V.Grigaliūno. Tų pačių metų rugpjūčio 8-ąją porai gimė sūnus Jokūbas.

2016 m. Austra neįvykdė reikiamo normatyvo ir nepateko į Rio de Žaneiro olimpiadą.

2018 m., praėjus šešeriems metams po Londono žaidynių, Austra pagaliau sulaukė teisybės. Pirmiausia už dopingo vartojimą buvo diskvalifikuota ketvirtosios vietos laimėtoja ukrainietė Liudmyla Josipenko. Netrukus į dopingo medžiotojų pinkles įkliuvo trečiąją vietą užėmusi rusė Tatjana Černova.

Likimo ironija: Londono žaidynėse užimti aukštesnę vietą A.Skujytei sutrukdė būtent papildoma dopingo patikra po pirmosios varžybų dienos. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad lietuvę iš vėžių išmušęs testas buvo pranašiškas.

„Tai, kad tik dabar gaunu medalį, nėra pasaulio pabaiga. Nors po olimpinių žaidynių buvo dveji metai tokio liūdesio, kai net negalėjau apie jas šnekėti. Buvo skaudu ir gaila neiškovoto medalio. Matyt, viskas nutiko ne be reikalo“, – prieš trejus metus kalbėjo Austra.

Pergalių aistros seniai nurimo, nuoskaudos dėl patirtų pralaimėjimų užsinešė laiko dulkėmis.

A.Skujytė jau kelerius metus dirba trenere Kauno sporto mokykloje „Startas“. Kai rengiau šį interviu, Austrą aptikau Kroatijoje, kur ji su viena savo auklėtine mėnesį leido treniruočių stovykloje.

– Kaip sekasi dirbti trenere? Gal radote išskirtinių talentų?

– Turiu tris sportininkų grupes, kuriose treniruojasi lengvaatlečiai nuo septynerių iki 20 metų. Turiu ypatingą perliuką septyniolikametę Andrę Ožekauskaitę. Ji gerina Lietuvos rekordus savo amžiaus grupėje.

Vaikus treniruoju daugiakovės principu, galiausiai žiūrime, kuris kokiai rungčiai yra gabesnis.

– Kai jūs sportavote, nesiautė COVID-19. Jeigu dabar jums reikėtų ruoštis rimtoms varžyboms, psichologiniu aspektu būtų labai nepaprasta?

– Manau, kad yra sudėtinga žmonėms, kuriems sportas – pagrindinis ir vienintelis gyvenimo tikslas.

Juk reikia bet kokia kaina išlaikyti gerą formą. Antra vertus, visi su tuo susiduria, nėra taip, kad viena šalis vargsta. Sutinku, kad yra nelengva, nebėra ankstesnio pastovumo, aiškumo kalbant apie keliones į treniruočių stovyklas, varžybas. Dalis mūsų sportininkų turėjo skristi į stovyklą Ispanijoje, bet prieš skrydį visiems buvo atlikti būtini testai. Daliai sportininkų buvo nustatyti teigiami testai. Tad vietoj stovyklavimo sportininkai liko karantinuotis namuose.

– Vartydama 2004 m. „Stiliaus“ žurnalą perskaičiau jūsų svajonę. Sakėte, jog vis dažniau pagalvojate apie šeimą ir norėtumėte turėti penkis vaikus.

– Ir mama iki šiol primena apie mano norą turėti penkis vaikus. Anksčiau skaitydama straipsniuose apie troškimą tapti daugiavaike motina mama juokaudama sakydavo, kad jeigu tiek daug noriu vaikų, tai negalima atidėlioti ir reikia suskubti juos gimdyti.

Jokūbas šeimoje vienturtis, rudenį eis į pirmą klasę. Bet nuo daugiavaikės motinos statuso per daug nenutolau. Turiu daug auklėtinių, negaliu skųstis. Kai dėl pandemijos po ilgo laiko išsiilgę susitikome, ypač mažesni vaikai reagavo labai sentimentaliai, pribėgo, apsikabino.

– Ar Jokūbas irgi sportuoja?

– Kadangi savo sportus pradėjau kieme gainiodama kamuolį, tai ir Jokūbas mielai eina į kiemą žaisti. Rimtai į sportą žiūrėti pradėjau ganėtinai vėlai, tad dar nežinia, kokia kryptimi pasuks sūnus. Jokūbą vedame į vienokius ar kitokius būrelius, bet nėra dar tokios veiklos, kad užsikabintų ir negalėtų be to gyventi.

– Gal sūnus atsigimė į senelį dailininką, mėgsta piešti?

– Na, nežinau, nelabai. Nėra linkęs ilgai sėdėti prie piešinio. Prisimenu, ir aš, kai reikėdavo ką nors numegzti, pasiūti, išsiuvinėti darbų pamokoms, jausdavau didžiausią kančią, nes tai atimdavo daug laiko ir pastangų. Kruopštumo turiu, bet man būdavo gaila rankdarbiams aukoti laiko, norėdavau jį praleisti kieme. Tada kildavo vidinis konfliktas. Tą patį dabar pastebiu sūnuje.

– Bet jūsų tėtis, kalbėdamas apie jus, apgailestavo, kad vietoj dailės pasirinkote sportą. Jis vylėsi, kad kada nors grįšite prie piešimo. Ar retkarčiais išsitraukiate drobę, popieriaus lapą, dažus?

– Dailei neturiu tokio stipraus pašaukimo kaip sportui. Žinoma, anksčiau dažniau paimdavau į rankas dažus ir nutapydavau peizažą ar natiurmortą. Pastaruoju metu savo piešiniais noriu pasveikinti. Paskutiniai rimtesni piešiniai piešti tėvelių 40-ųjų ir 50-ųjų vestuvių metinių proga.

Tiesa, praėjusią vasarą turėjau galimybę paimti į rankas akrilinius dažus (su jais niekada nebuvau dirbusi) ir piešti šokančią merginą. Dažus gavau dovanų per praėjusį savo gimtadienį ir tai buvo nuostabi dovana.

Kai yra proga, tada ir ateina kažkoks noras piešti. Patikdavo sukurti sveikinimą ir atviruką nupiešti. Tik per Kalėdas nesiseka, nes kad išsiųstum popierinį sveikinimą, reikia jį sukurti gana anksti. Bet anksti dar nebūna įkvėpimo, nes širdis dar nealsuoja Kalėdų ritmu.

Draugei piešinį piešiau gal 3 ar 4 metus. Buvau pradėjusi piešti sakuros medį ir pažadėjau jai padovanoti per gimtadienį. Taigi jos keturiasdešimtmečio šventei šiaip ne taip sugebėjau baigti.

Mano namuose mano paveikslų nėra, bet sienas puošia tėčio darbai.

Vyras Valdas irgi turi meninę gyslelę. Nors jis iš techninės srities, Biržuose yra lankęs dailės mokyklą.

– Prisimenate pažintį su dabartiniu vyru – ar jam yra tekę dėti daug pastangų, kad jus užkariautų?

– Mes nuo vaikystės esame pažįstami. Jo močiutė gyveno tame pačiame name, kuriame aš užaugau. Jo pusbrolis žaisdavo tame pačiame kieme kaip ir aš. Vėliau ilgą laiką nesimatėme. Kai susitikome Kaune, aš jo nepažinau. Valdas pirmas mane užkalbino, pradėjome daugiau bendrauti. Galiausiai viskas atvedė į šeimą.

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Stilius“!

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.