Indijos ir Ramiojo vandenynų skalaujamame, neretai dievų sala vadinamame Indonezijos kampelyje lietuvė kuria papuošalus, valgo čia pat užaugintą maistą ir užsiima meditacija.
Kai pasiilgsta šeimos ir miesto šurmulio, Ditė sugrįžta į miestą, bet ne visam – pilnatvę atradusiai moteriai vis tolimesnė dažnai su civilizacija koja kojon žengianti tuštybė. Dabar D.Antanaitytė aiškių ateities vizijų nebekuria. „Tiesiog žinau, kad viskas gyvenime susidėlios taip, kaip man geriausia“, – sakė ji.
– Ne vienus metus gyvenate Balio saloje ir tik vasaromis grįžtate į Lietuvą. Dabartinis jūsų gyvenimo būdas atrodo tikra priešingybė ankstesniam, kai buvote sėkmės lydima manekenė. Kodėl taip kardinaliai pakeitėte savo gyvenimą?
– Užaugau gamtoje ir modelio karjera man buvo patogus būdas pakeliauti, pagyventi skirtingose šalyse. Vis dėlto lūžio tašką pajutau gyvendama Niujorke. Čia supratau, kad tokiam gyvenimo scenarijui galiu skirti dar keletą metų, bet ne daugiau. Niujorke suvokiau, kokią įtaką darome savo energijai ir sveikatai būdami įkalinti betoninėse džiunglėse. Juk nuėmus apdailą nuo mūsų namų ten lieka tik metalo ir elektros laidų narvas. Visa elektromagnetinė radiacija, sintetinė šviesa mūsų energetikai yra tas pat, kas nesveikas maistas mūsų kūnui.
– Esate išnaršiusi ne vieną egzotišką pasaulio kampelį. Jūsų kelionių žemėlapyje – ir Vietnamas, Singapūras, Naujoji Zelandija... Kodėl namus atradote būtent Balyje?
– Dar nebuvau apsilankiusi šioje saloje, o jau turėjau įžiebtą meilę jai. Ją padovanojo beveik prieš keletą dešimtmečių iš kelionės po Aziją grįžę mano tėvai. Užteko iš lėktuvo žengti pirmą žingsnį ir iškart supratau, kad intuicija manęs neapgavo. Balis užbūrė savo tradicijomis, žmonėmis, gamta, maistu, interjerais ir, žinoma, stipria energetika: čia atrodo, kad save pažįsti stipriau, sapnuoji ryškiau ir mintys materializuojasi greičiau.
– Turistai Balį pažįsta kaip itin romantišką vietą. Kokį veidą ši sala parodo, kai joje gyveni?
– Balis – gera vieta norint patikrinti romantikos tvarumą.
Teko matyti, kaip daug tokių kelionių ir medaus mėnesių baigėsi skyrybomis. Na, o veidų ši sala turi daug ir tik nuo žmogaus priklauso, kokią patirtį jis susikurs. Apskritai atvykusius pabūti ilgiau Balis arba priima, arba išspjauna. Jeigu įsilieji į salos tėkmę, gerbi tradicijas ir sutari su vietiniais, atsiveria labai daug durų, kurios turistams uždarytos.
– Vis dėlto globalios negandos neaplankė ir Balio rojaus. 2020 m. kovo mėnesį Indonezijoje buvo pranešta apie pirmąjį koronaviruso atvejį. Anksčiau Balio saloje kasmet apsilankydavo milijonai turistų, o šiemet jų skaičius gerokai sumažėjęs. Kaip pasikeitė sala, kai buvo sustabdytas vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių – turizmas?
– Manau, kad atokvėpio salai reikėjo. Gamta atsigavo, spūstys dingo, oras išsivalė ir daug kas patyliukais džiaugiasi šia ramybe. Tiesa, turizmo infrastruktūrai ir amatininkams, kurių Balyje gausu, dabar tikrai sunkus metas. Su pastaraisiais artimai bendrauju ir aš, nes viena mano kūrybos misijų – remti rankų darbą propaguojančius šeimos verslus.
Verslininkai skundžiasi, kad dabar ir taip vis mažiau jaunimo perima amatų žinias, o šiemet dėl darbo trūkumo daug patyrusių amatininkų buvo priversti persikvalifikuoti. Penkios šeimos šiuo metu laikosi tik dėl mano kūrybos. Viliuosi ateityje kūrybai suburti dar daugiau talentingų rankų.
– Kada ėmėte kurti papuošalus?
– Modelio laikais laisvalaikiu visuomet mėgdavau keliauti arba dalyvauti dirbtuvėse ir kursuose. Pavyzdžiui, gyvendama Paryžiuje mokiausi parfumerijos, Londone – aromaterapijos, interjero dizaino, Niujorke – kinų medicinos, čigongo (gyvybinės energijos valdymo meno. Red.), jogos ir juvelyrikos... Su juvelyrika teko daug susidurti ir mados pasaulyje.
Mano širdį jau seniai užvaldę augalai, akmenys ir metalai. Aplink tai jau beveik dešimtmetį sukasi ir mano kūryba. Ji man tapo meditacijos praktika, kai dalį savo energijos galiu materializuoti į ką nors simboliško, turėti galimybę tuo pasidalinti su kitais. Taip atsirado ir „Neila Nilow“.
Kuriu įkvėpta gamtos žmogui, kuris gyvena harmonijoje su savimi ir aplinka. Dėl to mano papuošaluose daug saulės, mėnulio, alchemijos ir sakralinės geometrijos simbolikos.
– Ar papuošalų gamyba – vienintelis jūsų pragyvenimo šaltinis Balio saloje?
– Papuošalai yra lyg ledkalnio viršūnė, per simboliką atskleidžiantys, ką iš tikrųjų veikiu. Per gyvenimą žygiuoju su moto „Kylame pakylėję kitus“. Tuo dažniausiai užsiimu individualiose ar grupinėse „Neila Nilow“ holistinėse stovyklose.
Jose per sveiką mitybą, judėjimą, dvasinę praktiką padedama vietinių gyduolių stengiuosi atvykusiems sukurti ne tik smagių tropinių akimirkų, bet ir įkvėpti juos gyventi sveikiau, pamilti save.
– Nors Balyje praleidžiate išties daug laiko, kartais jums tenka grįžti į ankstesnį gyvenimą – dalyvauti prabangiuose renginiuose, ilgamečio bičiulio Juozo Statkevičiaus organizuojamuose mados šou, basas kojas vėl apauti aukštakulniais. Ar žmonių ir miestų šurmulį renkatės, nes jo pasiilgstate, ar dėl to, kad norite mesti savotišką iššūkį sau? O gal tai tiesiog puikus būdas užsidirbti?
– Viskas viename. Į miestus grįžtu dėl draugų, klientų, gastronomijos, muzikos ir meno. Čia ugdau toleranciją, nes kuo daugiau laiko praleidi gamtoje, tuo sunkiau sugrįžti į miestą.
O į Europą pirmiausia grįžtu dėl šeimos ir žmonių, su kuriais dalijuosi savo praktikomis, tik šiam žemynui būdingų sezoninių augalų ir kūrybos. Norint kurti papuošalus, reikia turėti daug išteklių. Dėl to atvykusi į Europą susitinku su tiekėjas, keliauju po aukcionus, parodas.
– Kaip pasikeitė jūsų, vienos garsiausių lietuvių manekenių, požiūris į madą apsigyvenus ten, kur pirmenybė teikiama paprastumui, kur, atrodo, nuo prabangių drabužių lūžtančios spintos visai nebereikia?
– Jeigu atvirai, tai ir gyvenu iš tos lūžtančios spintos, atkeliavusios iš modelio laikų. Madų nesivaikiau niekada, manau, kad užtenka būti stilingam. Visus metus Balyje vaikštau su „vietnamkėmis“, kainuojančiomis tris eurus, ir vienintelė mano asmenybės išraiška išorėje yra mano papuošalai.
Tiesa, dabar pirkdama ką nors naujo stebiu, kam atiduodu savo energiją piniginiu pavidalu ir ar tai prisideda prie ateities pasaulio, kokį norėčiau matyti, vizijos.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!
