Žurnalo „Stilius“ viršelį 2013-ųjų pavasarį papuošusi Europos ir pasaulio karatė čempionė M.Čiuplytė tuomet intensyviai ruošėsi paskutiniam savo profesionalios karjeros čempionatui. Žinoma, jį laimėjo – tapo pasaulio čempione. Vis dėlto jau tada jauna moteris neslėpė iš dalies bijanti laiko, kai nebesportuos profesionaliai.
„Bijau, kad nesijausčiau kaip kalinys, išėjęs iš kalėjimo ir nežinantis, kaip gyventi kitokioje aplinkoje. Man gali prireikti reabilitacijos.
Kita vertus, gal atsiras naujas tikslas? Juk visada gyvenu nuo varžybų iki varžybų, tad ką veiksiu, kai jų nebeliks? Tikrai negulėsiu prie televizoriaus. Norėčiau savo ateitį sieti su sportu, dirbti trenere. Raminuosi, kad bus taip, kaip turi būti“, – tuomet svarstė karatė čempionė.
Tačiau atėjo laikas, kai visi rezultatai buvo pasiekti. „Kiek žmogui reikia tų medalių?“ – 2013-aisiais savęs paklausė pasaulio čempionė ir nutarė – vietą reikia užleisti kitiems sportininkams.
„Džiugina pirmas medalis, na, antras. Laikas bėga, nenorėjau užsisukti tame pačiame rate, noriu gyvenime suspėti nuveikti ir kitų dalykų. Nenoriu nusenti ant tatamio ar kovoti tol, kol nebepajėgsiu.
Svarbiausias, brangiausias medalis man buvo pirmasis – eidama į studentų varžybas nesupratau, kad esu gera. Supratimas, kad karatė – mano talentas, ir yra brangiausias. Supratimas, tikėjimas, kad galiu, manau, atvedė mane ir ant pasaulio čempionės pakylos“, – mintimis dalijosi profesionalios sportininkės karjerą baigusi moteris.
Šiandien Margarita – vaikų, moterų, vyrų ir mišrių grupių trenerė, vaikų vasaros stovyklų organizatorė ir laiminga moteris. Ji neslepia – nežinia nebuvo sunkiai pakeliama, nes jos tiesiog nebuvo. Baigusi profesionalios sportininkės karjerą moteris ir toliau dirba trenere – augina naują kiokušin karatė kartą, džiaugiasi turinti daugiau laiko sau, kurio anksčiau visada trūko.
„Iš pradžių buvo lengva ir gera, nes norėjau pailsėti, tačiau bėgant laikui reikėjo ne vieno pokalbio su savimi. Negaliu sakyti, kad tai buvo depresija, bet vidinis lūžis – taip. Savo srityje buvau geriausia – ką dabar veikti, ko siekti?
Tarsi norėjau ir vėl patvirtinti pati sau, kad kur nors esu gera. Treniravau visada, bet labiau buvau orientuota į savo pačios tikslų siekimą, savo karjerą. Atradusi save kaip trenerę turiu naujų tikslų – jei jau esu trenerė, turiu būti geriausia ir užauginti pasaulinio lygio mokinių.
Dar šio tikslo nepasiekiau, gyvenimas tęsiasi. Tapau laisva mėgautis gyvenimu, eksperimentuoti. Gyvenu ir naujomis aistromis – kone kasryt savo malonumui žaidžiu tinklinį. Mėgstu jogą, sportuoju su svarmenimis, pradėjau mokytis aitvaruoti.
Neturiu vaikų ir šiuo metu dėl to esu laiminga. Manau, kad vaikai iš esmės pakeičia gyvenimą, o aš noriu ir galiu gyventi kaip tik užsigeisiu“, – svarstė čempionė.
Karantiną Margarita skyrė sau – susitvarkė, išmetė krūvas nereikalingų daiktų, o jaukiuose namuose buvo smagu ir sportuoti, žiūrėti mėgstamus serialus, kuriems vis trūkdavo laiko. Kiek vėliau prasidėjo ir nuotolinės treniruotės internetu, tad labai ilgai liūdėti be veiklos sportininkei neteko.
„Neslėpsiu, galiausiai pradėjo dusinti ir namai – čia ir miegi, ir valgai, ir dirbi. Ačiū Dievui, kad jau leidžiamos treniruotės – jau atsigauna mano širdis. O netrukus laukia ir vaikų stovyklos – bus puiku“, – sakė M.Čiuplytė.
Pandemijos, karantino metu stebėdama žmones Margarita suprato, kad daug ką išvargino darbas. O ji džiaugėsi, kad nuėjo teisingu keliu, – trenerės darbas labai smagus, jis neišsunkia, turi laiko ir sau.
„Drąsiai galiu sakyti, kad dirbu ne dėl pinigų, – čia gaunu ir dvasinio peno. Labai stipriai sergu už vaikų fizinį aktyvumą, jaunimas dabar per daug laiko praleidžia prie kompiuterių, ką jau kalbėti apie užsisėdėjimą namuose per pandemiją.
Karatė treniruotėse ne tik dirba visi raumenys. Judrumas, lankstumas, tamprumas, koordinacija, jėga, ištvermė, koncentracija – laviname viską.
Auginame kovotoją – ši sporto šaka ugdo dvasią, vidinę tvirtybę, kurią visada pravartu turėti gyvenime nepriklausomai nuo to, kuo būsi, tapsi ar ne profesionaliu sportininku. Juk kovojame daugelyje situacijų: kasdienybėje, darbe, versle.
Karatė mus treniruoja ne tik ant tatamio, bet ir stresinėmis situacijomis, ugdo vidinį pasitikėjimą. Karatė nemoko brutalumo ir jėgos naudojimo prieš kitus, šis sportas moko dvasios stiprybės ir tvirtumo, išlikti subalansuotam, valdyti savo baimes ir vesti save tikslo link.
Moko gerbti ir mylėti savo mokytojus, priešininkus ir partnerius. Save. Mane karatė išmokė niekada nelipti kitiems per galvą, bet ir neleisti užlipti ant manosios. Mėgstu savo darbą, jame jaučiuosi komfortiškai, neįsivaizduoju, kaip galėčiau nedirbti“, – kalbėjo M.Čiuplytė.
Moteris itin džiaugiasi dabar atrastu laiku sau. Tai didžiausios jos svajonės išsipildymas: rytais ramiai išgerti kavos, turėti laisvus savaitgalius, skirti dėmesio moteriškoms procedūroms ir pasilepinimui. Sportuodama profesionaliai moteris sakė nematanti prasmės puoselėti grožį – po kelių treniruočių manikiūrininkės sutvarkyti nagai nulūžta.
„Negaliu sau leisti gražių rankų, švelnių pėdų, o suknelės trumpomis rankovėmis nepaslepia mėlynių“, – anksčiau yra sakiusi sportininkė, kurios savotišku talismanu varžybose buvo tapę raudonai nulakuoti nagai.
„Tuomet norėjau ilgų nagų, nes jų negalėjau turėti. Dabar jau galiu juos pasiauginti. Raudono lako jau nebelikę – tikėjau, kad raudona spalva varžybose lemia sėkmę“, – sakė ji.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje
