Karjeros aukštumų už Atlanto siekianti šokėja Milda Gecaitė – apie depresiją ir nukritusią žvaigždės karūną (12)

„Mano gyvenimas – kalneliai ir nuokalnės, tačiau žinau, kad po nesėkmės arba nusivylimo visada nutiks kas nors džiugaus ir prasmingo“,– kalbėjo šokėja ir aktorė Milda Gecaitė (32 m.), pripažinimo sulaukusi ir Kanadoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 M.Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Jul 20, 2021, 7:49 PM, atnaujinta Jul 20, 2021, 7:49 PM

Iš Klaipėdos kilusi Milda nuo mažens įsiliejo į šokių pasaulį. Gracingai merginai suktis ant parketo sekėsi, tik nelabai sekėsi su šokių partneriais – tai vieną praaugdavo, tai su kitu atsirasdavo trintis, trečias tiesiog nutardavo imtis kitos veiklos. Ne veltui šokių pasaulyje juokaujama, kad susirasti širdies draugą ir ištekėti lengviau, nei susišokti ir ilgam šalia išlaikyti scenos partnerį.

Tad išsiskyrimas su šokių partneriu Lietuvoje M.Gecaitę įkvėpė ryžtis nukakti tūkstančius kilometrų į Kanadą, kur ji tikėjosi sėkmingai tęsti šokėjos karjerą.

Toronte Milda sužibėjo teatro scenos rampų šviesoje, o vėliau atrado kino pasaulį. Lietuvė yra sukūrusi per dvidešimt vaidmenų Kanadoje ir Amerikoje. Tiesa, siekiant svajonių jos kelyje netrūko ir pakilimų, ir nuosmukių.

Pandemija M.Gecaitei, kaip ir daugeliui artistų, užvėrė nemažai durų ir pristabdė vaidybinės karjeros traukinį. Renginių nėra, darbai filmavimo aikštelėse sustojo, aktorių atrankos faktiškai nevyko.

Pastaruosius aštuonerius metus Niujorke gyvenanti Milda per pandemiją sugrįžo į tėvų namus Toronte.

„Norėjau aplankyti šeimą, šiek tiek atsipūsti nuo Niujorko tempo, įvairių netikėtų pokyčių. Šiuo metu yra šioks toks kūrybinis štilis, bet tai geras metas susitelkti į naujus darbus“, – kalbėjo Milda.

Kai susisiekiau su Milda, Toronte buvo dešimta valanda ryto, o Lietuvoje laikrodžių rodyklės rodė penktą valandą vakaro.

Aktorė ir šokėja sakė dar negalvojanti apie grįžimą į Niujorką, bet planuoja trumpam aplankyti Lietuvą, iš kurios išvyko prieš šešiolika metų. Gimtinėje ji norėtų susipažinti ir pabendrauti su kino meno bei televizijos atstovais. Milda pandemijos metu pradėjo rašyti scenarijų pagal lietuvių liaudies tautosaką ir pasakas.

– Šokis jus užkariavo vaikystėje ir diktavo tolesnį pasirinkimą.

– Šokis buvo viso ko pradžia. Labai norėjau būti balerina, tik Klaipėdoje nebuvo baleto studijų, todėl mama nuvedė į sportinius šokius. Pradėjau šokti būdama penkerių.

Iš pradžių šokau „Gracijos“ šokių kolektyve. Po kelerių metų buvau pristatyta „Žuvėdros“ kolektyvo vadovei Skaistutei Idzelevičienei.

Ji, atkreipusi į mane dėmesį viename konkursų, pasakė: „Ši mergaitė ant parketo daro viską, ko reikia ir ko nereikia.“

Tai neblogai apibūdina mano tuometį charakterį.

„Žuvėdros“ individualių porų grupėje būta visko: ir gerų, ir blogų dienų, bet iš esmės galiu pasakyti, kad šokimas tame kolektyve mane paruošė gyvenimui: išugdė ištvermę, sustiprino charakterį, valią.

Disciplina buvo didžiulė, daugybė repeticijų, net savaitgaliais ar vasarą. Teko atlaikyti didelius fizinius ir psichologinius krūvius, konkurenciją, laviruoti tarp draugysčių ir pykčių.

Psichologine prasme sunkiausia būdavo, kai tekdavo išsiskirti su partneriu.

– Kodėl su šeima nusprendėte išvykti į Kanadą?

– Nebuvo ilgai brandintų minčių vykti už Atlanto, bet vėlgi šokis ten atvedė. Tuo metu kaip tik išsiskyriau su partneriu Lietuvoje. Man buvo 15 metų ir galvoje sukosi dilema, ką daryti toliau. Svarsčiau – eiti šokti į „Žuvėdros“ ansamblį ar pabandyti ką nors kita. Tačiau viduje kirbėjo noras tęsti individualią karjerą. Netikėtai sulaukiau pasiūlymo atvykti į Kanadą ir pabandyti šokti su vietiniu partneriu. Pagalvojau: o kodėl gi ne?

– Bet reikia drąsos palikti šalį, darbus, draugus, namus, artimuosius.

– Kadangi viskas vyko labai greitai, negalvojau apie pokyčius, apie tai, kaip adaptuosiuosi, kas manęs laukia ateityje.

Bet kad tėvai turėjo tiek drąsos viską keisti, dar ir šiandien stebiuosi.

Pirmi mėnesiai pralėkė greitai ir paprastai. Po to – stop, prasidėjo sunkumai. Teko susirasti, kur gyventi, tėvai gerai nemokėjo anglų kalbos, tekdavo man aiškintis, versti. Bet ir aš ne iš karto pripratau prie vietinių tarmės.

Apsigyvenome rajone, kuriame gyveno nemažai rusakalbių žmonių, dėl to tėvams buvo šiek tiek lengviau. Lietuvoje tik metus mokiausi rusų kalbos ir ja nekalbėjau. Kai atėjau į naują mokyklą, ten buvo nemažai rusakalbių vaikų. Vienas berniukas manęs paklausė, iš kur esu.

Kai pasakiau, kad iš Lietuvos, jis nustebo, kodėl nekalbu rusiškai. O tada tiesiai šviesiai pasakė, kad jei noriu turėti draugų, teks išmokti rusų kalbą. Paradoksalu, bet kalbėti rusiškai išmokau Kanadoje.

– Kaip sekėsi šokti už Atlanto?

– Ten buvo pirmas kartas, kai pradėjau šokti su kitataučiu. Bet kultūrų skirtumas įplieskė nesusikalbėjimus. Iš pradžių nemaniau, kad vidiniai psichologiniai išgyvenimai, ypač vykstantys pokyčių metu, gali pakišti koją. Bet taip nutiko.

Per metus Toronte atsisveikinau su dviem partneriais. Tuo metu maniau: viskas, baigta su šokiais, pradėjau gailėtis, kad atsikrausčiau už Atlanto.

Bet, kaip žinoma, gamta nemėgsta tuštumos. Vieną dieną šokių vadovė, dabar labai gera mano draugė, kažkur pamatė skelbimą, kviečiantį šokėjus į miuziklo „Purvini šokiai“ atranką, ir pasiūlė pabandyti.

Kai pamačiau, kiek skirtingų žanrų šokėjų – nuo baleto artistų iki hiphopo atlikėjų – susirinko, mane ištiko šokas.

Iš pradžių vyko merginų atranka. Choreografas parodė, ką reikės šokti, davė pusvalandį pasiruošti. Po to komisija į salės priekį kviesdavo po keturias merginas ir reikėjo parodyti, ką išmokai. Buvo keista šokti vienai, nes visą gyvenimą šokau su partneriu. Vėliau mus suskirstė poromis, nudžiugau. Tačiau mano partneris buvo baleto šokėjas, o jie įpratę šokti kitaip. Niekas nedavė laiko susišokti.

Antrajame etape reikėjo dainuoti. Išsigandau, nes prieš publiką esu dainavusi tik darželyje. Koordinatorė nuramino, pasakė, kad jei neturiu dainos, galiu tiesiog padainuoti „Su gimimo diena“. Man nepatiko toks pasiūlymas. Kreipiausi į kitus dalyvius. Tie, kurie nepateko į antrąjį etapą, draugiškai puolė į pagalbą. Viena mergina padavė lapą su natomis, kažkoks vaikinas įkišo ausines į ausis, liepė klausytis dainos.

Pakviesta į perklausą priėjau prie akompaniatoriaus ir padaviau natas. Jis paklausė, kokiu balsu šiandien dainuosiu. Aš labai rimtai, net nesuglumusi pasakiau: „Savo balsu.“ Jis lėtai palinksėjo galvą ir pradėjo groti. Padainavau pusę dainos, toliau nebeprisiminiau žodžių, tad nusprendžiau, kad užteks. Atsimenu, komisijos nariai prapliupo juoktis. Nesupratau, ar jiems patiko, ar jie iš manęs šaiposi.

Tik išėjus iš salės ir atsipalaidavus sukilo emocijos, jaudulys apėmė visą kūną, pamaniau, kad turbūt nieko gero iš to neišeis, bet bent jau nuotykį turėjau.

Tačiau po kiek laiko man paskambino ir pakvietė į kitą etapą. Paskirstė partnerius ir vėl reikėjo atlikti tą pačią choreografiją. Po to ėmė vardinti atranką perėjusių vardus, o manąjį ištarė paskutinį.

Tada greitakalbe ėmė kažką kalbėti, nieko nesupratau. Galiausiai visiems buvo išdalinti scenarijai, o man nieko nedavė. Nusprendusi, kad nepasisekė, išėjau.

Praėjo gal mėnuo. Vieną dieną einančios namo iš mokyklos manęs vos nepartrenkė automobilis. Jis praskriejo prieš pat akis, mačiau, kaip parbloškė kitus žmones. Buvo toks šokas, kad norėjosi bėgti kuo toliau. Įsėdau į autobusą ir pradėjau garsiai melstis, kad likau gyva.

Darydama namų duris išgirdau skambant telefoną. Pakėliau ragelį ir išgirdau, kaip kažkas kalba apie miuziklą, mini prodiuserius, sveikina. Jaučiausi sutrikusi, supratau kas antrą žodį. Tada pasakiau, kad manęs vos nepartrenkė automobilis, kad man reikia truputį laiko atsigauti. Paprašiau paskambinti po valandos.

– Iš pradžių nelabai suvokėte, koks tas miuziklas rimtas, didingas? Bet tikriausiai po premjeros atsibudote jausdamasi žvaigždė?

– Kai atsiuntė sutartį, buvau bebaigianti vienuoliktą klasę. Reikėjo greitai nuspręsti, ką toliau daryti, nes miuziklas turėjo būti pradėtas statyti rugsėjo pradžioje, paskutiniais mano mokslo metais.

Nuėjau pasitarti pas šokių mokytoją. Pamačiusi sutartį, joje įrašytus prodiuserių vardus ji puolė man į glėbį. Apsiverkė ir pasakė: „Nė negalvok atsisakyti, tu net neįsivaizduoji, koks tai šansas.“

Pokalbis su tėvais buvo ilgas, juk būtų reikėję palikti mokslus. Bet vidinis balsas sakė, kad reikia pabandyti. Kai sprendimas buvo priimtas, po truputį ėmiau suprasti, koks rimtas šis projektas, statomas pagal kultinį 1987 m. amerikiečių sukurtą filmą „Purvini šokiai“.

Pasiruošimas, repeticijos, personažų kūrimas užtruko kelis mėnesius. Kiekvieną dieną repetuoti pradėdavome dešimtą ryto, o baigdavome šeštą vakaro.

Su kiekviena diena darėsi vis aiškiau, kokio aukšto lygio projekte atsidūriau. Toronto gatvėse, ant autobusų, metro pasirodė skrajutės, plakatai su „Purvinų šokių“ reklama ir mūsų nuotraukomis. Viskas atrodė nerealu!

Kai paklausiau miuziklo atstovų, kiek maždaug šokėjų atėjo į atrankas, sužinojau, kad vien į mano vaidmenį pretendavo apie 2 tūkstančius šokėjų. Atrankos vyko ne tik Toronte, bet ir kituose miestuose. Iš viso ansamblyje šoko aštuonios poros. Miuzikle dalyvavo 39 žmonės: aktoriai, dainininkai ir šokėjai. Aš buvau jauniausia – vos aštuoniolikos.

Premjeros vakarą Toronto televizijos bokštas buvo nušviestas ryškiai rožine spalva, kaip ir Karališkasis Aleksandros teatras.

Tą akimirką, kai miuziklui pasibaigus lenkėmės 1500 žiūrovų, supratau: štai ką noriu veikti gyvenime – džiuginti žmones!

Miuziklas buvo rodomas beveik dvejus metus. Pasirodymai vykdavo aštuonis kartus per savaitę. Trečiadieniais ir šeštadieniais būdavo rengiama po du spektaklius. O pirmadieniais turėdavome laisvadienį. Krūvis buvo nežmoniškas, nes aš pasirodydavau kas antroje scenoje.

Mokyklą pabaigiau eksternu. Per tą laiką atsirado mokymosi programa tokiems kaip aš, kurie pradėjo anksčiau dirbti.

– Dvejus metus buvote etatinė darbuotoja. Ar materialinė gerovė neapsuko galvos?

– Taip, tai buvo laikas, kai net buvau šiek tiek sužvaigždėjusi. Honoraras buvo nemažas. Man atrodo, kad kurį laiką uždirbau daugiau už abu tėvus kartu sudėjus. Buvo smagu, kad galiu sau daug ką leisti, tėvams padaryti ką nors malonaus. Bet iš tikrųjų stengiausi taupyti.

– Kas pastūmėjo išbandyti jėgas vaidyboje?

– Kol šokau teatre, susipažinau su daugybe aktorių, kurie dirbo ir teatre, ir kine. Pokalbiai su jais visada būdavo labai įdomūs. Klausydavausi pasakojimų apie jų vaidybos karjerą, personažus, nuotykius.

Kai buvo baigtas rodyti miuziklas, ėmė rastis didelė tuštuma, nežinojau, ką daryti toliau. Atsimenu, aktoriai, su kuriais tuo metu bendravau, sakė, kad privalau susiimti ir eiti į priekį, nes atsiradusi tuštuma gali paveikti labai skausmingai.

Susiradau agentę, ji mane siųsdavo į kitų miuziklų atrankas, bet ten buvo daug sunkiau, nes reikėjo kitokio stiliaus šokių. Pradėjau mokytis baleto pagrindų, džiazo, šiuolaikinių šokių, bet to neužteko per atrankas, o sportinių šokių poreikio beveik nebūdavo.

Greitai nukrito žvaigždės karūna, prasidėjo psichologiniai sunkumai, depresija.

Tada nusprendžiau lankyti vaidybos kursus. Nors scenos nebijojau, atsidūrusi mažoje studijoje su dar keliais jaunais aktoriais ir kamera priešais nosį suglumau. Prieš tai beveik nebuvo tekę garsiai šnekėti prieš kitus žmones. Kai įpranti kalbėti kūnu, šokiu, labai sunku tai, ką reikia, išreikšti žodžiais.

Po pirmos vaidybos pamokos nusprendžiau, kad tai ne man ir daugiau ten neisiu. Po savaitės ryžausi pabandyti dar kartą, nes charakteris neleido baimės priimti kaip pralaimėjimo. Ir užsikabinau.

Tuomet panorau stoti į Jorko universiteto Dramos fakultetą. Atrankai ruošiausi labai rimtai. Po jos vyko pokalbis su kurso vadovu. Jis žinojo apie mano patirtį „Purvinuose šokiuose“ ir labai stebėjosi, kodėl noriu stoti į universitetą dvejus metus pradirbusi pačiame geidžiamiausiame šou. Atsakiau, kad noriu išmokti vaidybos. Neįstojau. Verkiau kokią savaitę galvodama, kad niekada nebūsiu aktorė. Galiausiai supykau ir nusprendžiau, kad vieną dieną jie gailėsis manęs nepriėmę, tad grįžau į kino vaidybos studijas.

Labai greitai man pasisekė. Gavau pagrindinį vaidmenį ilgametražiame filme „Smeigtukas“ („The Pin“) apie Holokaustą ir dviejų jaunų žydų meilę karo metais.

Visas tekstas buvo jidiš kalba ir man su filmo partneriu kelis mėnesius prieš pradedant filmuotis teko lankyti intensyvias šios kalbos pamokas. Perskaičiau daug įvairios literatūros, kurią įsigijau lankydamasi Lietuvos žydų kultūros ir paveldo muziejuje. Bendravau su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą arba prisilietusiais prie šios istorinės tragedijos.

Filmavimas vyko netoli Toronto esančiame Hamiltono priemiestyje. Kadangi tai buvo meilės istorija apie du paauglius, susitikusius Antrojo pasaulinio karo ir žydų genocido metu, buvo filmuojama apleistame tvarte. Buvo ankstyvas pavasaris, dar kandžiojosi šalnos. Mūsų kostiumai buvo vasariniai, tad kasdien jautėme siaubingą šaltį. Filmas nufilmuotas per penkiolika dienų. Buvo visko: juoko, ašarų, baimės, net buvome stipriai peršalę, tačiau trauktis nebuvo kur – teko filmuotis ir su temperatūra, kartais po šešiolika valandų per parą. Kiekviena diena buvo savotiškas iššūkis, bet šios patirties nekeisčiau į nieką.

– Po šio filmo sulaukėte išties gražių įvertinimų.

– Atsimenu, per premjerą Toronte prie manęs priėjo aktorė, kuri vaidino mūsų filme. Ji prasitarė, kad šalia jos sėdėjo moteris, kuri dirba vaidybos mokytoja Dramos fakultete Jorko universitete, į kurį kažkada bandžiau įstoti. Esą ją labai sužavėjo mano darbas. Nusišypsojau, nieko nesakiau, bet pagalvojau: „Na, va. Įrodžiau, kad šį tą sugebu, nors ir ne tam žmogui, kuris manęs tada nepriėmė studijuoti.“

Pirmoji filmo premjera įvyko Niujorke 2013 m. Anne Frank centre. Buvo daug vyresnio amžiaus žiūrovų, tarp jų ir tų, kurie išgyveno Holokaustą, kalėjo koncentracijos stovyklose.

Viena moteris atsistojo ir su ašaromis akyse padėkojo visai komandai, kad sukūrė filmą apie skaudžius istorinius įvykius.

Filmas ją sugrąžino į jaunystę, priminė jos pačios meilės istoriją ir patirtus išgyvenimus koncentracijos stovykloje. Stovėjome ir verkėme – ir žiūrovė, ir mes, kūrybinė komanda. Ši jaudinanti padėka man buvo didžiausias įvertinimas.

Po premjeros dienraštyje „The New York Times“ ir kituose žiniasklaidos leidiniuose pasirodė itin gerų atsiliepimų.

Nebuvo gailima gerų žodžių režisierei, liaupsių skirta ir mano sukurtam personažui, buvau vadinama netikėtu atradimu.

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.