Kad konsultuotum, turi neprastai išmanyti. Živilės karjeros pokyčiai gana įspūdingi – nuo televizijos žurnalistės, laidų vedėjos iki įmonių konsultantės tvarumo klausimais. Kaip ji iki čia atėjo?
„Tie, kurie gerai mane pažįsta, žino, kad ekologija domėjausi jau mokykloje, svarsčiau ir studijuoti šį mokslą. Tačiau su Klaipėdos universitetu dalyvaudama ekologijos projekte pasikalbėjau su ekologais ir jie mus, entuziastus jaunuolius, nuleido ant žemės, šią profesiją pavadinę idealistų svajonėmis, kova su vėjo malūnais“, – atviravo žinoma moteris.
Tačiau dabar, praėjus daugiau nei 20 metų, situacija visai kitokia. Dabar ir visuomenei rūpi, kokioje aplinkoje gyvename, verslas nebeturi tiek galių, kad prieš jo taršią veiklą visi užsimerktų.
Živilei ekologija visada buvo labai svarbi, ji visuomet stengėsi gyventi kuo švariau, ekologiškiau: ar rinktųsi maisto produktus, ar kosmetiką, ar valymo priemones.
Kiek tai įmanoma, ji stengiasi rinktis kuo natūralesnius, ekologiškus dalykus, nekenkti aplinkai. Šeima rūšiuoja šiukšles, o nerūšiuojamų atliekų, metamų į bendras šiukšles, jų buityje yra mažas maišelis per mėnesį. Kadangi gyvena šalia miško, maisto, daržovių likučius neša į specialią vietą kompostuoti.
„Anksčiau, kai mokslininkai kalbėdavo apie ledynus, tai lyg ir neatrodė labai grėsminga, bet kai jau pradeda kilti vanduo, kai patys pradedame jausti, kiek ir kokie laikosi karščiai, matome, kad buvo metų be tikros žiemos, suprantame, kad vyksta negeri dalykai.
Ištikus pandemijai labai mažai buvo filmuojama laidų, buvau namuose su vaikais ir man kilo klausimų. Pirmas – kodėl mums, žmonijai, apskritai buvo atsiųsta ta pandemija. Tai yra kažkoks ženklas, kurį mes turime suvokti tinkamai. Ar mes tai padarėme?“ – svarstė Ž.Vaškytė-Lubienė.
Pandemija, pasak moters, visiems parodė, kiek nedaug mums tereikia, kaip gausiai mes gyvenome ir to net nevertinome, kiek tai kainuoja planetai. Kiekvienas turėjo puikią progą pamatyti, ką mūsų patogus gyvenimas reiškia gamtai, planetai ir kas nutinka, kai mes pristabdome savo gyvenimą, kai neskraido lėktuvai, yra tylu ir ramu.
– Tačiau pandemijos metu tarsi sustojęs pasaulis ne vienam atnešė ir didelių psichologinių problemų. Žinoma, daugeliui – ir vertybių inventorizaciją. Kaip jūs išgyvenote tą etapą?
– Priėmiau tai kaip realybę. Žinoma, man nepatiko sėdėti bute ir su vaikais negalėti išeiti į lauką pasivaikščioti gryname ore. Man nepatiko, kad su draugais ir jų vaikais negalėjome susitikti parke. Bet juk visada yra išeitis. Tuomet su šeima važiuodavome už miesto, į mišką, kur nereikėjo skaičiuoti asmenų ir baimintis, kur galėjome laisvai vaikščioti ir nieko nesutikti.
Pandemijos pradžioje itin sudėtingai parskridome iš Balio – beveik parą sėdėjome lėktuve ir negalėjome iš jo išlipti. Tuomet supratome, kad užteks vieno sergančiojo ir sirgsime mes visi 200 tame lėktuve esančių keleivių. Ką gali padaryti? Arba išprotėti iš nerimo, arba priimti ir susitaikyti su realybe. Nepanikavau, gyvenau gyvenimą, stengiuosi daugiau dėmesio skirti vaikams, šeimai, gaminti namuose maistą.
Kieme susitikdavome su kaimyne Romena, kuri taip pat augina du vaikus, pabendraudavome, pradėjome aptarinėti, ką pandemija reiškia žmonėms ir planetai. Mūsų mintys buvo labai panašios ir vieną dieną sugalvojome, kad ką nors reikia daryti.
Iš pradžių galvojome apie dalykus, skirtus šeimai: prekes, parduotuves, informaciją ir patarimus žmonėms. Paskui pradėjome pačios domėtis, skaityti, dalyvauti seminaruose, siurbti informaciją ir pamatėme, kad daugumai verslų tai – nauja sritis. Čia atsivėrė nauja plotmė, kur galima veikti, tobulėti ir padėti kitiems. Tad įkūrėme konsultacijų įmonę „Enough“. Mokslų Lietuvoje šia tema nebuvo, tad mokėmės ir sertifikatus laikomės savarankiškai. Man ši veikla – įdomi, aktuali, o svarbiausia – prasminga.
– Konsultuojate tvarumo klausimais. Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Tvarumas – labai plati tema, mūsų konsultacijos priklauso nuo to, ko reikia įmonei, – ar tik įsivertinimo, kuriame tvarumo lygyje ji yra, ar pasiruošti auditui, ar sutvarkyti vidinę tvarką, susikurti funkcijas, kas ir kaip bus atsakingas už tvarumą, sukurti strategiją ar ataskaitą, ar apskritai keisti filosofiją.
Pirmiausia, žinoma, įvertiname, kartais turime įrodyti, kad reikia. Vieniems atrodo, kad ši „mada“ greitai baigsis, kiti supranta, kad reikia ką nors daryti, antraip nesibaigs geruoju.
– Ar tvarumas įmonėms yra apibrėžtas kokiais nors įstatymais, ar tai tik žmonių, verslams – kompanijų vadovų ir darbuotojų sąmoningumo klausimas?
– Tai priklauso nuo įmonės veiklos ir dydžio. Didelės įmonės, kurios prekiauja savo akcijomis biržoje, privalo teikti ataskaitas, tokia tvarka. Kitos ruošiasi savarankiškai. Netrukus Europos Komisija turėtų paskelbti, kokie bus bendri standartai Europos Sąjungos įmonėms, pagal kuriuos įmonės turės pateikti ataskaitas ir vėliau bus vertinamos.
Dabar tai aktualu tik didelėms, turinčioms 500 ar daugiau darbuotojų ir savo akcijomis biržoje prekiaujančioms įmonėms. Tačiau netrukus savo tvarumo rodiklius turės pradėti fiksuoti ir kompanijos, turinčios 250 darbuotojų ar atitinkančios tam tikrus pelningumo, turto rodiklius.
Tokioms įmonėms jau derėtų ne tik pradėti daryti namų darbus, bet ir rimtai imtis savo tvarumo rodiklių fiksavimo. Kadangi sritis plati, ir vertinamų rodiklių išties daug, ataskaita labai detali, o ir duomenis reikia rinkti visus metus. Mes siūlome pradėti jau dabar.
Europos Komisija paskelbė, kad Europa turi būti klimatui neutralus žemynas jau 2050-aisiais, tad suvokiant, kiek daug darbo, jėgų, žmonių sąmoningumo ir panašiai tai reikalauja, laiko yra nedaug.
Žinoma, tie pokyčiai vyksta jau dabar. Matau, kad naujai besikuriančių įmonių vadovai, ypač jei tai jauni žmonės, jau supranta, jog tvarumas – neatsiejama šio pasaulio dalis, ateitis ir neišvengiama kryptis.
Šiuos pokyčius sunkiau priima vyresnės kartos atstovai, kadaise įkūrę didžiules įmones: tvarumas jiems atrodo vienas ateinančių ir praeinančių dalykų, jei dar sveria, galvoja, nenori investuoti, taupo.
Vis dėlto situacija yra tokia, kad investuoti reikia dabar, nes vėliau tai kainuos brangiau. Ką šiandien bandysi taupyti, rytoj vis tiek reikės sumokėti. Juk atsiras ir baudos, ir priežiūros institucijos, ir neišvengiamai sąnaudos bus kur kas didesnės nei dabar ramiai pasidarant namų darbus.
Tai – galvojimas apie ateitį, apie savo vaikus ir anūkus, kokį pasaulį tu paliksi jiems, o ne savanaudiškas: „Man šiam gyvenimui užteks.“ Norėčiau, kad vaikai ir anūkai neprakeiktų mūsų kartos, nes mes dar galime kažką pakeisti, galime sustabdyti tuos grėsmingus pokyčius. Numoti ranka ir nieko nedaryti – palikti ateities kartoms užterštą planetą, jos vandenis, geriamojo vandens trūkumą – būtų labai neprotinga.
– Kas jums pačiai gyvenime yra tvarumas? Ar tai tik ekologija?
– Man tvarumas yra sąmoningas gyvenimo būdas, kai gyvendamas, ką nors veikdamas nekenki kitam žmogui ir gamtai, planetai. Kartais užtenka pasirinkti mažesnę blogybę – ir tai jau yra pokytis. Kartais žmonės mano, kad, norint gyventi tvariai, reikia visko atsisakyti, nes viskas, kad ir ką darome, yra blogai. Ne. Visada sakau, kad reikia rinktis, pasižiūrėti, ko gali atsisakyti. Gal negali atsisakyti ko nors didelio, tad pradėk nuo mažo.
Gal gali nepirkti ko nors, o pasiskolinti? Gal gali pirkti jau naudotą? Gal iš turimo daikto ar drabužio gali ką nors persidaryti? Maistas – nepirk tiek daug, sunaudok net likučius, pamąstyk, kaip suvartoti viską, o ne išmesti.
Aš stengiuosi visa tai daryti ir manau, kad man pavyksta. Kai įpranti, tai nei sudėtinga, nei juo labiau galvos skausmas.
– Ar perkate dėvėtus drabužius, daiktus?
– Perku. Štai neseniai skridau į Indiją – sukroviau savo ir vaikų išaugtų batų ir rūbų pilną didžiulį lagaminą. Žinau, kad ten žmonės juos dar nešios. Vaikams – 9 metų Fridai ir 6-mečiam Herkui – drabužių išvis beveik neperku naujų, nebent staigiai prastypsta ir reikia greitai. Ir tai, jei galiu rinktis, pirmiausia keliauju į dėvėtų drabužių parduotuvę. Žinau, kad po mano vaikų juos dar dėvės ne vieni vaikai. Ką jau kalbėti apie finansus – mažieji labai greitai auga, man būtų skausminga finansiškai jiems kas sezoną supirkti naujus drabužius ir batus.
Turime ratą draugių, su kuriomis keičiamės vaikų daiktais. Ta mamų bendrystė man be galo miela ir ją labai vertinu.
Man labai smagu matyti, kaip sesers mažėlis bėgioja su mano vaikų drabužiais. Mano dukra Frida net dėvi mano sukneles, kurias išsaugojo mano mama! Ji turi palėpę, iš kurios vis ištraukia mūsų su sesėmis drabužius vaikams, su brangiomis istorijomis ir pasakojimais. Tokie dalykai man ir yra vertybės, o ne beprasmis drabužių pirkimas.
– O kaip dėl knygų? Ne visi tėvai nori, kad jų vaikai knygas skaitytų planšetėse, o ir patiems mieliau rankose laikyti tikrą knygą. O popierius juk – medžiai...
– Knygos – jautri man tema. Stengiuosi valdytis, bet knygų perku daug ir sau, ir vaikams. Tačiau pirmiausia knygomis keičiamės – ir su draugais, ir šeimoje. Nemažai jų skolinamės. Net eidami sveikinti kitų vaikų gimtadienio proga pasiklausiame, ar dovanai tinka naudoti žaislai ar jau skaitytos knygos. Ir, beje, dažniausiai sulaukiu atsakymo, kad tinka kuo puikiausiai.
Visada esu už labai atsakingą pirkimą. Kai jau labai reikia, o kitos išeities nėra – kai niekas neturi paskolinti, kai nėra pirkti skaitytų knygų platformose, galiausiai kai nerandu ir bibliotekoje.
– Apie tvarumą dabar girdime labai daug. Ar nemanote, kad tai mada, kuri greitai praeis?
– Ne. Tai yra vienintelis kelias į ateitį. Jei kalbame apie tokią gyvenimo kokybę, kokią turime dabar, jei norime ją išsaugoti, kito kelio nėra.
Taip, sutinku, kad aiškumo trūksta, tema be galo plati. Tačiau yra institucijos, kurios reguliuoja vadinamąjį žaliąjį smegenų plovimą, nauja tvarka ir reguliavimo priemonės garantuos didesnį skaidrumą. Be to, šiais laikais viešumas labai padeda. Juk ne veltui sakoma, kad apgauti gali tik vieną kartą. Daugiau tavimi tiesiog nebetikės.
Verslas, ypač tas, kuris siekia investicijų, pirmiausia turi galvoti apie skaidrumą. Įmonės laikui bėgant privalės atskleisti, pasakoti, edukuoti vartotoją, suteikti jam visą reikiamą informaciją, o ne manipuliuoti, nutylėti ir žongliruoti rinkodaros frazėmis.
Kodėl tai tvaru, kaip tai tvaru, kodėl tvariau yra geriau – viso to aiškumo, o ne daug klausimų ir mažai atsakymų, tikrai bus daugiau. Sąmoningas verslininkas žvelgia į ateitį, mąsto tarsi peržengdamas laiką. Tvarumą puoselėjantis šiandien, rytoj bus visa galva aukščiau už kitus. Man tai sąmoningumo klausimas ir jau sutinku daug verslininkų, kurie tai suvokia ir jau dabar imasi veiksmų dėl saugaus rytojaus, kurio netemdytų graužatis dėl to, ką galėjai padaryti, bet nedarei.
– Ar būna situacijų, kai skeptiškai tvarumo klausimu nusiteikęs įmonės vadovas po susitikimo su jumis iš esmės pakeičia nuomonę?
– Tikrai taip. Kartais net be žodžių jaučiu nusistatymą. Tačiau kai viską paaiškini, sudėlioji, parodai su pavyzdžiais, aptari jų konkurentus Lietuvoje ar užsienio rinkose, į kurias jie nori eiti, net didžiausias konkuruoti norintis skeptikas supranta, kad reikės rinktis ir šį kelią.
Vis dėlto tai yra natūralu. Klausau profesorių, kurie šioje srityje dirba su moksliniais tyrimais, žmonių, kurie konsultuoja verslus kitose šalyse, – visur girdžiu tą patį. Yra stadijos, kurias dažnas turi pereiti, kol priima tai, kas jam nauja ir neįprasta. Tarp jų yra ir neigimas, skepticizmas, naudos įžvelgimas, abejonės, kol ateina priėmimas ir matymas šių procesų kaip neišvengiamų.
Yra ir aukštesni lygmenys vedant įmonę sąmoningos veiklos keliu – tai regeneratyvaus veikimo modelis. Bet tam jau reikia kitos mąstysenos. Tad tikiu, kad mažais žingsneliais, bet ateisime ir iki to.
Kiekvienas žmogus įmonėje nori jaustis svarbus, būti vertingas, kurti – giliau žvelgiantys vadovai tai jau supranta. Svarbu sąmoningą ryšį kurti ir viduje, ne tik saugoti gamtą.
Darbo santykiai – irgi tvarumo dalis. Visa tai narplioti, matyti skirtingus požiūrius man be galo patinka, o žurnalistiniai gebėjimai bendraujant su žmonėmis, informacijos radimas ir jos analizavimas, kitos pusės išklausymas, sugebėjimas pasverti čia labai padeda.
– Ar padeda ir tai, kad esate žinoma? O gal kaip tik suformuoja požiūrį, kad televizijos veidas nelabai gali išmanyti apie tokius rimtus dalykus?
– Visada sakau, kad kiekvienas žmogus turi teisę ne tik turėti savo nuomonę, bet ir nusiteikimą mano atžvilgiu. Juk dažnas turime kokį nors vaizdinį apie žmogų, kurio net nepažįstame asmeniškai.
O mano reikalas, ar jį norėsiu pakeisti, ar papildyti, ar man patiks ar ne, ar norėsiu ką nors įrodyti. Žinoma, jaučiu tuos dalykus ir darbe, ir gyvenime. Esu sulaukusi ir piktų dalykų. Tačiau yra labai geras posakis: „Karma niekada nesupainioja adreso.“
Jei yra tokia situacija, kai suprantu, kad reikia brėžti ribas, jas nubrėžiu ir pasakau, kad jei mane matė televizijos ekrane, tai nesuteikia jiems privilegijų mane teisti ar vertinti kaip nors kitaip. Vis dėlto tokių situacijų yra nutikę tikrai vos viena kita. Jei man prikiša mano profesiją, paklausiu žmogaus profesijos. Jis sutrinka.
– Kaip tvarumo klausimais auklėjate vaikus? Ar yra dalykų, kuriais jie stebisi, – namuose mato vienaip, o visuomenėje priešingai?
– Vaikai visada nustemba miške radę šiukšlių – visada pakomentuoja, nusistebi, kaip taip galima? Ir, žinoma, tą šiukšlę pakelia.
Dabar vaikai mąsto, jiems rūpi, jie domisi. Jie galvoja ir apie besikeičiančią gamtą, ir apie gyvūnus. Jie turi klausimų ir apie potvynius, ir apie alinančius karščius. Man tie klausimai ir diskusijos labai patinka, o teisingą elgesį rodome pavyzdžiu, esame autoritetas. Pasakoti gali ką nori, bet jie mato, kaip tu elgiesi.
Stengiuosi su vaikais palaikyti atvirą santykį, atsakyti į visus jų keliamus klausimus, jei nežinau – atsakymų visi ieškome knygose ar internete. Taip išgyvename ir atradimo džiaugsmą.
– Jau seniai esate veganai. Tik jūs su vyru Edgaru ar ir vaikai valgo tik augalinį maistą?
– Vegetariškai maitinamės jau daugiau nei 10 metų. Stengiamės laikytis labiau veganiškos mitybos. Vaikai, tiesa, kartais paragauja pieniškų patiekalų, svečiuose, būna, suvalgo varškės ar varškės apkepo, sviesto. Tačiau mėsos, žuvies, kiaušinių mūsų meniu nebūna niekada.
– Tikiu, kad vis dar dažnai sulaukiate klausimo – tai ką jūs valgote?
– Visa kita. Daržovės, vaisiai, sėklos, riešutai, ankštiniai augalai. Esu atradusi skanų augalinį sviestą, gėrimą, kurį vartojame vietoj pieno. Žinoma, augalinę produkciją irgi reikia atsirinkti, kokybė ne visų gera. Labai daug gaminu, vaikams ir į mokyklą, ir į darželį maistą taip pat dedu iš namų.
Kas ilgisi skonių ar nori lengviau pereiti prie kitokios mitybos, yra veganiškų patiekalų, kuriuose galima išgauti įvairių skonių, pavyzdžiui, žuvies ar vištienos. Bet aš tų skonių nepasiilgstu, man jų nereikia.
Turime mėgstamus veganiškus restoranėlius, į kuriuos keliaujame, kai norime pasilepinti. O ir įprastuose restoranuose jau daug kur yra veganams skirtų patiekalų. Pasirinkimas jau tikrai neskurdus.
– Kokią ateitį siekiate sukurti savo vaikams ir anūkams? Kas, manote, bus pasiekta per kelis ateinančius dešimtmečius?
– Esu optimistė. Tikiu žmonėmis, tikiu, kad sąmoningumas išliks ir savo vaikams bei anūkams galėsime palikti bent jau tai, ką turime patys, o ne prastesnes gyvenimo sąlygas. Jei jas sugebėsime pagerinti, mūsų vaikai toliau eis tuo keliu ir išsaugos dar daugiau.
Paklausius kai kurių mokslininkų kartais viskas tikrai atrodo beviltiškai, tačiau tie patys mokslo žmonės sako, kad galimybė dar yra, dar ne viskas prarasta, galime bent jau sustabdyti pražūtingus procesus. Galime šviesti žmones, atkreipti dėmesį, paraginti rinktis tvaresnį variantą.
Jaunesnė karta jau pasiryžusi mokėti daugiau už produktą, kuris yra tvaresnis, – tyrimai tai rodo. Absoliuto nebus niekada, nereikia dėl to nusivilti. Kai problema yra didžiulė, reikia džiaugtis ir tais mažais žingsneliais. Geras pavyzdys yra užkrečiamas, sudominantis, keliantis klausimų, o tai jau privers susimąstyti.
– Ką norėtumėte pasakyti žmogui, kuriam tvarumas šiandien nereiškia absoliučiai nieko? Kaip pradėti neskausmingai, t.y. liekant savo komforto zonoje ir nedarant didžiulių pokyčių savo buityje ar gyvenime?
– Galima tokio žmogaus paklausti paprastai: „O ką tu pasakysi savo anūkui, kai jis nebegalės atsigerti vandens iš čiaupo, o turės už jį mokėti brangiai parduotuvėje?“ Juk tu galėjai padaryti pokytį, bet nepadarei nieko. Tavo karta nedarė nieko – tiesiog manė, kad po manęs nors ir tvanas. O gal tau nusišypsos laimė sutikti ne tik savo anūką, bet ir proanūkį?
Žmonės mano, kad viskas labai toli. Bet gyvenimas eina labai greitai ir galimybė susitikti su po tavęs ateinančiomis kartomis, pažiūrėti jų atstovams į akis ir pasakyti, kad labai dėl jų stengeisi ir darei, labai didelė. Man būtų labai gera ištarti tokius žodžius savo ateities kartoms, o ne apgailestauti, kad buvau kaip visi ar kad kalta valdžia.
Tai asmeninė perspektyva. Jei žiūrėsime globaliau – geriamojo vandens mažėja, Pietuose žmonės skursta, o vaikai miršta, serga baisiomis ligomis dėl užteršto oro ir vandens. Tu išmeti maistą, o kitas jį valgytų ne vieną dieną, nes neturi nė tiek.
Tam nieko nedarančiam žmogui pasiūlyčiau susipažinti su Jungtinių Tautų iniciatyva „Tinginio gidas, kaip išgelbėti pasaulį“.
– Ką gali padaryti net ir gulėdamas ant sofos
– Taupykite elektrą – kai elektros prietaisų nenaudojate, ištraukite kištuką iš maitinimo lizdo.
Atsisakykite popierinių sąskaitų ir išrašų, sąskaitas apmokėkite internetu.
Dalinkitės. Jei socialiniuose tinkluose pamatėte įdomų įrašą tvarumo tema, pasidalinkite juo, kad pamatytų kuo daugiau žmonių.
Išjunkite šviesą. Televizoriaus ar kompiuterio ekranas skleidžia jaukią šviesą, todėl išjunkite kitas šviesas, jei jums jų nereikia.
