Žinomas pianistas ir pedagogas P.Geniušas fortepijono specialybę dėsto Škotijos karališkojoje konservatorijoje Glazge. Jis yra etatinis šios mokymo įstaigos darbuotojas.
„Škotijos karališkoji konservatorija – prestižinė. Pagal studijų kokybės reitingus pernai ji buvo trečia pasaulyje“, – sakė P.Geniušas, ten dirbantis trečią sezoną.
Iš Vilniaus jis išskrenda sekmadienio pavakarę. Pirmadienį ir antradienį dirba su studentais visą dieną, trečiadienį – pusę dienos, o vakare grįžta į Vilnių.
Per mokslo metus į Glazgą maestro skrenda kiekvieną savaitę nuo rugsėjo pabaigos iki birželio pradžios – iš viso 27 kartus, išskyrus vasaros, Kalėdų atostogas, studentų savarankiško darbo dienas. Lietuvių profesoriaus kelionę ir viešbutį apmoka konservatorija.
„Gyvenu penkių žvaigždučių „Hilton“ viešbutyje, ten patiekiami ir pusryčiai. Kadangi per tiek laiko turbūt 100 kartų buvau ten apsistojęs, man priklauso ir vakarienė. Ta mokykla yra truputį atokiau nuo kitų Europos mokyklų, todėl škotai skiria finansų, kad pritrauktų gerų profesorių iš toliau. Londone profesoriams lėktuvo bilietų niekas neperka, o Glazge rūpinamasi komanda, kad visi jaustųsi komfortiškai“, – dėstė pašnekovas.
Argi ne vargas kiekvieną sekmadienį skubėti į oro uostą, o ten – dar patikra, kol pateksi į lėktuvą? Be to, žmonių knibždėlynas, triukšmas.
„Man patinka Glazgas, ta mokykla, tas tarptautiškumas, judėjimas. Taip susiklostė, kad visada buvau judantis, keliaujantis žmogus. Man patinka keliauti į oro uostą, atsisėsti lėktuve, išsitraukti savo knygas ir skaityti, studijuoti gaidas, ruoštis koncertams arba žiūrėti filmus, jei esu pavargęs. Man labai patinka tas pervažiavimo procesas iš vienos vietos į kitą. Man tai – didžiulė atgaiva“, – vardijo P.Geniušas. Jo nevargina ir tai, kad nėra tiesioginio skrydžio iš Vilniaus į Glazgą, – Londone tenka persėsti į kitą lėktuvą.
Muziko žmona dailininkė Kristina Norvilaitė neprieštarauja dėl tokio neįprasto vyro darbo grafiko. Maestro patikino, kad dėl jo skraidymų į Glazgą šeimoje konfliktų nekyla. Ir Kristina, ir dukra Laura kartais mielai keliauja kartu su juo. „Jos Glazge irgi jaučiasi puikiai“, – sakė vyras.
Kaip Lietuvoje gyvenantis fortepijono profesorius gavo darbą Škotijoje – ar ten siuntė savo CV, ar jį pakvietė dėstyti, ar kas nors rekomendavo?
„Aš seniai buvau muzikos profesorių rinkoje, – juokėsi P.Geniušas. – Buvau parengęs daug pianistų Japonijoje, Skandinavijoje, Londone, jie tapo tarptautinių konkursų laureatais. Ir Škotijoje buvau žinomas, o jiems tuo metu prireikė fortepijono profesoriaus.“
Iš pradžių – bene prieš dvejus metus – P.Geniušas buvo pakviestas koncertuoti Škotijos karališkojoje konservatorijoje, kitais metais – vesti meistriškumo kursų. Tada konservatorijos vadovybė pradėjo kalbėti, kad jis labai jiems tiktų į vizituojančius profesorius, – atvyktų vesti seminarų keturis ar penkis kartus per metus. Jau beveik abi pusės sutarė, kai pas juos atsirado laisva profesoriaus vieta.
Tada lietuvio buvo paklausta: „O gal jūs norėtumėte tiesiog dėstyti mūsų konservatorijoje?“ „Žinoma. Kodėl ne“, – sutiko P.Geniušas. Paaiškėjo, kad nemažai profesorių skraido į darbą šioje konservatorijoje iš kitų šalių.
„Visame pasaulyje profesoriai skraido į darbą žymiuose universitetuose. Amerikoje – didžiulius atstumus. O man dėstymas visada buvo labai svarbus ir įdomus. Man tai – kaip kūryba. Jau nuo vaikystės man muzikanto idealas siejosi ne tiktai su koncertuojančiu pianistu, bet ir su dėstančiu pedagogu.
Mano pedagogė Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje Vera Gornostajeva buvo labai ryški asmenybė. Dėstė ir kitos ryškios asmenybės, ir man visada buvo įdomiausia žymaus muziko meistriškumo pamokos. Turėjau muzikos guru, kurie labiausiai imponavo. Aš irgi norėjau būti toks, kuris dalijasi savo žiniomis, ir man tai neblogai sekėsi.
Labai anksti pradėjau pedagogo karjerą. Mano maršrutas nuo 1992 iki 2000 metų buvo Londonas–Maskva–Tokijas. Tada galvodavau: „Na, ar negali būti kas nors arčiau?“ Skraidyti į Japoniją keturis kartus per metus iš tikrųjų buvo sunku, nes laiko juostų skirtumas didžiulis, jis labai veikia žmogaus kūną, kokias tris dienas jautiesi kaip ligonis“, – pasakojo P.Geniušas.
Tokijuje P.Geniušas „Yamaha“ meistriškumo kursuose dėstė šešerius metus. Ten buvo suburta pedagogų komanda, kuri vaikus jau nuo 12 metų rengė tarptautiniams pianistų konkursams. Jie laimėdavo daugybę konkursų.
Karališkojoje muzikos akademijoje Londone muzikas dėstė dvejus metus, bet tada ten ir gyveno. Vėliau tapo vizituojančiu profesoriumi.
Pradėjęs dirbti Škotijos karališkojoje konservatorijoje P.Geniušas ir Lietuvoje ėmė gyventi pagal Škotijos laiką – atsilikęs dviem valandomis.
„Kadangi mano toks režimas, reikia gyventi pagal vieną kurį nors laiką. Tad dabar gyvenu pagal Glazgo laiką, tiksliau, pagal Grinvičo laiką. Glazge einu miegoti vidurnaktį, kai Lietuvoje jau būna 2 val., keliuosi 8 val., kai Lietuvoje – 10 val. Taigi Lietuvoje einu miegoti 2 val. nakties, keliuosi 10 val. – viskas taip, kaip Glazge. Man nereikia, kaip Japonijoje, keisti laiko juostos. Gyvenu pagal Glazgo laiko juostą – Vilniuje esu vėlyvas. Čia savo darbus su studentais baigiu tiktai 22 valandą. Esu atsilikęs nuo gyvenimo“, – šmaikštavo maestro.
Kaip Glazge profesoriai bendrauja su savo studentais? Ar būna neformalių susitikimų, per kuriuos ir vieni, ir kiti gurkšnoja viskį?
Anot pašnekovo, Škotijoje viskio niekas negeria, tai – mitas. Ten populiaru ir madinga bokalas alaus. Įeini į konservatorijos pastatą ir iš karto atsiduri didelėje erdvėje, kurioje įsikūrusi kavinė. Ir visi – vienoje krūvoje: arba pietauja, arba geria kavą. Iš karto sutinki daug studentų ir daug dėstytojų vienoje vietoje. Ir po darbo bendravimas vyksta. Šalia konservatorijos yra kavinė, kurioje vakare renkasi ir studentai, ir dėstytojai. P.Geniušas ten dažnai susitinka ir su lietuviais.
Nors konservatorijoje yra kavinė, per pietų pertrauką nusidriekia ilga eilė prie šalia jos esančios mažos būdelės. Joje sėdi pakistanietis ir ruošia falafelius – aliejuje kepa kotletus iš avinžirnių.
„Tai nežmoniškai skanu ir nežmoniškai pigu. Todėl ir stovi visi per pertrauką prie to langelio. Ir profesoriai, ir studentai susitinka toje eilėje, nors konservatorijoje – kavinė. Bet falafeliai skaniau“, – palygino muzikas.
Studentai iš Kinijos dažniausiai valgo kinų restoranuose, kitokį maistą jų organizmas nelabai toleruoja. Be to, jie įsitikinę, kad kiniški patiekalai – geriausi.
Darbo grafikas Škotijos karališkojoje konservatorijoje labai aiškus, kompiuterizuotas – kiekvienas pedagogas gali sužinoti, kokiose paskaitose šiuo metu yra jo studentas, savo ruožtu kiekvienas studentas gali sužinoti, kur yra jo dėstytojas.
„Ten viskas labai tikslu. Ypač tų profesorių, kurie atvyksta dėstyti iš kitur, darbo grafikas labai aiškus“, – pažymėjo P.Geniušas.
Škotų kalbos Glazge muzikas nepramoko. Esą ką jau kalbėti apie škotų kalbą, kuri jam pasirodė labai sudėtinga, jei net angliškai škotai kalba su keistu akcentu – žemaičiuoja. Net anglai jų nesupranta.
Tačiau konservatorijoje visi bendrauja tarptautine anglų kalba – ten verda toks tarptautinis katilas. P.Geniušas neturi nė vieno anglo ir nė vieno škoto studento. Jo klasėje – net trys studentai iš Singapūro ir trys studentės iš Lietuvos, kiti – iš Kinijos, Korėjos, Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos. Viena jo studentė – pusiau kubietė, pusiau vietnamietė, o gyvena Ispanijoje.
Nenuostabu, kad kartais net studentai patiria kultūrinį šoką. Atvažiuoja pirmakursiai, pavyzdžiui, iš Kinijos, o jiems Europoje viskas nauja. Su jais kartais nepavyksta susikalbėti, nors būna išlaikę anglų kalbos egzaminą. Kinai – tikri darboholikai, labai ištvermingi. „Iš keturių gerų pianistų vis tiek vienas bus kinas“, – užtikrino profesorius.
Dėstytojams išmokti kiniškas, korėjietiškas, indonezietiškas pavardes ne taip paprasta. Studentams ištarti jo pavardę taip pat sunku.
„Man labai patinka dėstyti. Laikui bėgant pradedi suprasti, kad čia ir yra gyvenimas. Anksčiau atrodė, kad dėstyti šešias valandas – labai daug. Dabar atrodo, kad tai – normalu. Mano ištvermė padidėjo – jeigu reikia, galiu dėstyti ir devynias valandas“, – pokštavo charizmatiškasis muzikantas ir pedagogas.
Šiais mokslo metais jis dėsto ir Karališkojoje muzikos akademijoje Londone, kur vyksta kaip kviestinis profesorius. Londone per šiuos mokslo metus turi dėstyti tris kartus. Kartu aplanko ir ten gyvenantį sūnų – pianistą Luką Geniušą.
Fortepijono specialybę P.Geniušas dėsto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vilniuje jis dirba ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, dažniausiai – vakarais.
Tai kada jis ilsisi? Lėktuve?
„Taip, – nusikvatojo maestro. – Ir sekmadienio rytą iki skrydžio į Glazgą. Vilniuje iki paskaitų turiu laisvus pusdienius. Tada groju.“
Ar nebus taip, kad puikų pianistą P.Geniušą nurungs pedagogas P.Geniušas?
Maestro susimąstė: „Ar prarasiu savo, kaip muzikanto, kvalifikaciją? Ne. Juk dėstydamas visą dieną sėdi prie instrumento, demonstruoji studentams, kaip groti. Vyksta nuolatinis sąlytis su muzika. O viso to atgaiva – koncertas, įsiveržimas į individualią savo erdvę. Persijungti iš pedagogo į pianistą man nesunku.“
