Pirmosios Lietuvoje gerai žinomo atlikėjo M. Mikutavičiaus dainos suskambo jam lankant darželį, tačiau tuo metu ne visi dėl to buvo patenkinti.
„Buvau gana aktyvus vaikas, nenorėdavau miegoti. Jau po lopšelio-darželio miegodavau šalia tokios mergaitės ir dainuodavau jai daineles iš tuomečių sovietinių filmukų. Dainavau, atbėgo auklytė su šlapiu skuduru ir liepė miegoti“, – prisimena jis.
Pradėjęs lankyti mokyklą, dainininkas žaidė futbolą, grojo fortepijonu, tačiau veiklos pradėjo trukdyti viena kitai. Galiausiai M. Mikutavičius apsisprendė ir pasirinko vieną iš užsiėmimų.
„Muzikos mokykla man buvo labiau prievolė negu džiaugsmas, o futbolas – jėga. Žaisdavome futbolą „Marakanoje“, o ten balos, tad likdavome purvini. Visas murzinas užsivelki drapanas ir važiuoji į Dvariono mokyklą. Tuo metu labai sunku ir persigrupuoti: nuo kontaktinio sporto, jėgos turi pereiti prie jautrių dalykų, lyrikos.
Pradėjau sukčiauti ir ėmiau praleisti muzikos pamokas, kaip visi vaikai kurdamas istorijas: troleibusas užsitrenkė, bilieto neturėjau... Paskutinis smūgis buvo, kai daktarai rado netinkamus garsus širdyje. Jie pasiūlė mažinti krūvį, tada tėtis sako: „Tu pakankamai suaugęs, pasirink, ko labiau nori.“ Manau, kad jis skaudančia širdimi sutiko, jog vis dėlto pasirinkau futbolą“, – dalijasi M. Mikutavičius.
Žurnalistika atvedė į muzikos pasaulį
Atėjus metui rinktis studijų kryptį, M. Mikutavičius nerado ramybės: „Nebuvau apsisprendęs. Lyg ir norėjau muzikuoti, groti, bet nebuvo grupės ir planų. Pagal savo darbo, gabumų specifiką žinojau, kad galiu rašyti rašinius. Avantiūriškiausia ir tokių prisiplakėlių profesija atrodė žurnalistika, tai padaviau popierius.“
Įstoti jam pavyko, o tarp kurso draugų – ryškios asmenybės: Vytaras Radzevičius, Giedrius Drukteinis, Algirdas Paleckis, Artūras Zuokas.
„Tuo metu Paleckis nebuvo valstybės išdavikas, o Zuokas nebuvo susikompromitavęs Vilniaus meras. Kursas buvo nuostabus. Mėgavausi studentišku gyvenimu ir gėriau alų kalbėdamas niekus, bet įsivaizduodamas, kad esu akademinio pasaulio dalis.
Išėjus iš žurnalistikos, gyvenimas viską apvertė aukštyn kojomis ir staiga pamačiau, kas yra užsakomieji straipsniai, kad žiniasklaida gali būti susidorojimo įrankis, kad ji turi ne tik etiką, bet yra ir bulvarinė. Vienas kursiokas pradėjo leisti pigius laikraštukus, kurie tuo metu buvo populiarūs. Galėjai rašyti apie ateivius, puodą, sriubą...“ – pasakoja jis.
M. Mikutavičiaus karjera kaip dainininko prasidėjo būtent nuo žurnalistikos – išėjęs į koncertą rašyti teksto, tapo roko grupės solistu: „Ten grojo jaunos grupės. Viena iš jų buvo „Bovy“. Grupė buvo šauni, bet man pasirodė, kad atlikėjas blogai dainuoja. Jo nereikėjo atleisti, jis buvo tos grupės gitaristas. Susipažinome per interviu ir pasakiau jam: „Kaip manai, gal tu grok, o aš dainuosiu?“ Įžūlus buvau. Taip ir prasidėjo muzikinė karjera.“
Išgarsino televizija, bet ar tai teisinga?
Greitai M. Mikutavičius tapo žvaigžde – žmonės atpažino gatvėje, prašė autografų, o jis, kaip pats pasakoja, pasileido kartu su srove.
„Vis dar galvojau, kad nesu televizijos žmogus, gal net nenoriu ten užsibūti. Žiūrėjau kaip į nuotykį, bet kartais gyvenime žmogus pasileidžia pasroviui, susitaiko, pradeda sektis, gauna uždarbį, esi patenkintas kolektyvu, susipažįsti su naujais žmonėmis ir mažiau pradedi galvoti, ką veiki šitame gyvenime. Tiesiog leidiesi, kaip neša srovė“, – tikina žurnalistas.
Atlikėjas neslepia – jį išgarsino televizija, o tai nėra teisinga: „Mane žinomu padarė televizija ir dėl to liūdna. Net po to, kai įsidarbinau televizijoje ir tapau žinomas, mane susirado laikraštis ir davė darbą, kurio nesiūlė, kai buvau niekas ir kai labai reikėjo. Gyvenimas neteisingas.“
Kaip atsirado legendinė daina „Trys milijonai“? M. Mikutavičius su draugais pradėjo kurti laidą, skirtą olimpiados naujienoms apžvelgti.
„Priedainis gimė tėvų namuose. Kažkada buvau užvažiavęs valgyti cepelinų, prisėdau prie savo vaikystės pianino ir uždainavau. Tekstas dėliojosi įvairiai: gabaliukas ten, gabaliukas ten.
Manau, kad daina išėjo. Žinojau tą pačią akimirką, kai išgirdau galutinį variantą. Įsitikinau, kad ji išėjo, kai paleidau tėčiui. Pirmąkart išklausęs sakė: „Paleisk dar kartą.“ Tada paleidau keletui draugų, o visa kita padarė pati olimpiada. Dainą gražiai su vaizdais sumontavo LTV žmonės, ją pradėjo leisti siaubingais kiekiais kasdien. Tas laikmetis buvo vieni fejerverkai ir džiaugsmas“, – prisimena M. Mikutavičius
Reikia kalbėtis su žmonėmis, o ne jiems
Jis – žurnalistas, dainininkas, sukūręs ne vieną populiariausią visų laikų Lietuvos hitą, charizmatiškas televizijos laidų vedėjas už kūrybą, sutelkiančią lietuvius visame pasaulyje, Prezidentės apdovanotas ordinu.
„Aš esu dvilypė asmenybė. Nekenčiu niekšų, kurie džiaugiasi savo gyvenimu vien dėl to, kad jiems susiklostė aplinkybės ir niekina gyvenančius blogiau. Nekenčiu pagyrūnų, besididžiuojančių savimi, nekenčiu tų, kurie niekina žemesnio socialinio sluoksnio žmones. Sunkiai virškinu piktą, dumbliną, nepasitenkinantį bambėjimą ant viso pasaulio dėl to, kas gyvenime nenusisekė. Nežinau, kurioje lėkštelės pusėje esu“, – pripažįsta jis.
M. Mikutavičius įsitikinęs – būtent pokalbių su žmonėmis mūsų šalyje trūksta. Anot jo, reikia jausti empatiją kitam, neatsiskirti ir neužsisklęsti savyje.
„Žinau, kad šitoje šalyje yra per daug pūtimosi, per daug didžiavimosi savo statusu, per daug bandymo pasirodyti. Jeigu rodytume daugiau gerumo vienas kitam, elementarios empatijos, suvokimo, gebėjimo komunikuoti, manau, mums padėtų išgyventi ir sugebėtų naikinti tą atskirtį.
Užsisklendžiame savyje, bijome reikšti emocijas. Pasižiūri į tuos politikus, kaip jie apauga tokiomis bendromis, korektiškomis, tvarkingomis frazėmis, kurios nieko nereiškia. Per jas nebematai žmogaus, tada nori jį supurtyti ir pasakyti: „Atsimink, kad ne visą laiką tave rodo per televiziją.“ Turi kalbėti su žmonėmis, o ne kalbėti jiems. Mano galva, šito mūsų šalyje trūksta“, – sako atlikėjas ir žurnalistas M. Mikutavičius.
