Agnė mokykloje stropiai mokėsi, o baigusi ją pradėjo krimsti tiksliuosius mokslus, kuriems gabi visa Agnės šeima. Tačiau nutiko tai, kas nutinka daugeliui staiga prabudusių menininkų, – mergina suprato, kad nori kurti madą, kuriai, kitaip nei matematikoje, negalioja jokios taisyklės.
– Agne, kodėl pasirinkote mados, o ne skaičių pasaulį?
– Visą gyvenimą buvau ruošiama tiksliesiems mokslams. Kartais atrodydavo, kad norėčiau ką nors nupiešti. Tačiau piešimas man nelabai sekėsi. Niekada nelankiau dailės mokyklos, tad mintį apie menus vis nustumdavau į šalį. Baigusi mokyklą įstojau į ISM vadybos ir ekonomikos universitetą, čia mokiausi tarptautinio verslo ir komunikacijos. Bet jau po trijų mėnesių supratau, kad nenoriu to daryti.
Užbaigiau pirmą kursą, bandžiau stoti į kolegiją, mat niekuomet nepiešusi į akademiją tikrai nebūčiau įstojusi. Tris savaites lankiau piešimo pamokas. Jose kasdien praleisdavau po šešias valandas. Ir įstojau!
Į tokį mano sprendimą šeima reagavo skirtingai. Mama stengėsi nesikišti, visapusiškai mane palaikyti. Tėtis nebuvo labai patenkintas, bet dabar jau su tuo susitaikė ir mane palaiko, duoda nemažai vertingų patarimų.
– Pirmą įspūdį apie jus susidariau socialiniuose tinkluose. Akį iš karto patraukė jūsų kurti rafinuoto stiliaus drabužiai.
– Matytoje kolekcijoje aš rėmiausi rokoko laikotarpiu. Kolekciją, kurioje norėjau šiuolaikiškai perteikti anų laikų madą, pavadinau „Plurality“ (liet. „dauguma“, šiuo atveju – ištaigingas kūrinys, atsiskleidžiantis detalių gausoje). Pati be galo domiuosi mados istorija, mane įkvepia viskas, kas susiję su senove.
Jeigu žiūriu televizijos serialus, jie būna susiję su praėjusio šimtmečio įvykiais. Jeigu keliauju, vykstu į istorines vietas. Neišskirčiau vieno konkretaus periodo, bet manau, kad anksčiau buvo kuriama išskirtinė architektūra, visai kitoks buvo ir moterų stilius.
Šiandien daug moterų mūvi džinsus, o seniau stengdavosi atrodyti elegantiškai. Kalbant apie rokoko periodą, išskirčiau nėrinius, kaspinėlius, pūstas sukneles – viską, kas puošnu. XVIII amžiuje moterys tepėsi daug makiažo, darėsi pakeltų plaukų šukuosenas. Taip pat dėvėjo korsetus, kuriais vėliau ėmė manipuliuoti, – apsimesdavo alpstančios norėdamos suvilioti vyrus.
Ant žandų moterys klijuodavo museles. Pavyzdžiui, ant vieno žando užklijuota muselė leisdavo perduoti žinutę, kad jos vyro šiuo metu nėra namuose. Daug reikšmių turėjo ir vienaip ar kitaip gulančios drabužių rankovės. Tuo metu vyrai nešiojo žabo (vyriškų marškinių puošnius raukinukus. – Red.), kuriuos kolekcijoje pritaikiau moterims.
Įdomu tai, kad šis laikotarpis laikomas pačiu nešvariausiu, nors kartu buvo ir pats puošniausias.
– Prie kokių dar kolekcijų teko prisiliesti?
– Pirmąją kolekciją pavadinau „Uniqueness“ („Unikalumas“). Ji buvo skirta vyrams, susijusi su karo laikotarpiu – fotožurnalisto Roberto Capos kūryba.
Kita kolekcija – „Evocative Creations“ („Išskirtiniai kūriniai“). Su ja ginsiuosi ir bakalauro darbą Vilniaus dizaino kolegijoje. Tokiu pavadinimu pasauliui norėjau parodyti, kaip tekstilė teršia aplinką.
Plačiau domėjausi Kinija – šalimi, kurioje be galo daug fabrikų. Kiekvieną sezoną tokie fabrikai į upes, kurių vandenį geria ir žmonės, nelegaliai pila dažus. Dėl to kiekvieną sezoną upės nusidažo skirtingomis spalvomis.
Norėdama atvaizduoti gamtos taršą pasirinkau languotas medžiagas, kurios man leido parodyti tų spalvų susiliejimą.
Kolekcijos idėja – paskatinti žmones vengti masinės gamybos, pirkti kokybiškesnius, ilgesnį laiką nešiojamus drabužius. Suprantu, kad tai sunku įgyvendinti. Juk mada labai greitai keičiasi, žmonės propaguoja greitąją madą. Viena alternatyvų galėtų būti dėvėtų drabužių parduotuvės.
– Panašu, kad jūsų braižas laviruoja tarp istorinės mados ir šiuolaikinių tendencijų. Iš kur dar teko semtis įkvėpimo?
– Atlikau trijų mėnesių praktiką Portugalijoje. Ten dirbau pas dizainerę Susaną Bettencourt, su kuria pirmą kartą pasimatėme per Lisabonos mados savaitę. Ši portugalė kūrėja mokslus baigė Didžiojoje Britanijoje, dabar turi savo prekės ženklą. Dizainerė išsiskiria originaliais apdarais, S.Bettencourt kūryba jau seniai buvo mano dėmesio centre, todėl sulaukusi patvirtinimo nedvejojau.
Darbai, kuriuos atlikome, buvo susiję su vadyba. Pavyzdžiui, man teko karpyti drabužių pavyzdžius žurnalams. Taip pat naujajai dizainerės kolekcijai kūrėme įvairius raštus.
Teko vykti ir į vietinį universitetą, kuriame vyko bakalauro darbų pristatymas. Pastebėjau, kad dauguma Portugalijos kūrėjų yra labai paveikti greitosios mados. Tam įtakos gali turėti daugybė ten esančių fabrikų, kurie užsiima itin greitai visuomenei pristatomų madingų drabužių gamyba. Buvo net laikotarpis, kai 60 procentų „Zara“ gaminių buvo siuvama Portugalijoje.
Tarkime, jei greitosios mados prekybos centruose madingi raišteliai ar sportinės kelnės, tai būtinai pamatysite ir portugalų kūrėjų darbuose. Jie bijo netekti darbo, dauguma savo ateitį įsivaizduoja minėtuose fabrikuose, dėl to prisitaiko prie vyraujančių mados tendencijų. Lietuviai greitajai madai nėra tokie paveikūs.
– Susidaro nuomonė, kad esate prieš greitąją madą.
– Taip ir yra. Nors esu mados studentė ir iš dalies turėčiau savo stiliuje atkartoti naujausias tendencijas, saviraišką pasilieku ypatingoms progoms: vakarėliams, gimtadieniams, renginiams. Paprastą dieną stengiuosi atrodyti paprasčiau. Priešingu atveju mano spintoje turėtų būti pilna visko, ką galėčiau rasti greitosios mados parduotuvėse.
– Ar planuojate magistro studijas?
– Šiuo metu ne. Baigusi dabartines studijas galvoju apie nuosavo prekės ženklo kūrimą. Norėčiau baigti siuvimo studijas ir per metus išmokti profesionaliai siūti. Esu įsitikinusi, kad, norint ko nors reikalauti iš kitų, reikia ir pačiai gerai išmanyti tą amatą. Kiti į tokį mano planą žiūrėtų kreivai. Juk esame mados kūrėjai, turime pateikti idėjas, o kiti turi jas įgyvendinti... Tačiau aš su tuo nesutinku.
Labai norėčiau nuvykti į Londoną ir ten dalyvauti kelias savaites trunkančiuose mokymuose. Visam laikui išvykti iš Lietuvos nenoriu. Tikiu, kad čia gyventi geriausia. Tai supratau ir per praktiką. Manau, kad šiais laikais visus darbus galima sutvarkyti internetu, reikalui esant nesunku kitą šalį pasiekti lėktuvu.
– Ką manote apie aukštosios mados drabužių kūrimą?
– Aukštosios mados situacija Lietuvoje šiek tiek sudėtinga. Tačiau ką mes laikome aukštąja mada? Įsivaizduoju, kad mūsų šalyje su tokia mada yra siejamos vakarinės suknelės.
Tiesa, Lietuvoje keblumų kyla ir dėl vyriškos mados. Dauguma lietuvių vyrų nėra linkę labai puoštis ir išsiskirti iš minios. Nieko keista, kad šiuo metu daugiau gilinamės į moteriškų drabužių specifiką. Vyrų madoje viskas sudėtingiau. Jie – fiziškai stipresni, todėl jų apdaruose vyrauja dvigubos siūlės, tvirtesni audiniai. Vis dėlto ateityje norėčiau keletą drabužių sukurti ir vyrams.
– Bet jus įkvepia aukštosios mados kūrėjai?
– Negalėčiau išskirti vieno dizainerio. Savo nuomonę keičiu kiekvieną dieną. Stengiuosi laviruoti ir nebūti pastovi. Gal vėl noriu grįžti į praeitį, 5–6 dešimtmečius, kai dar gyvas buvo pats Christianas Dioras. Anuomet kiekvienas dizaineris turėjo savo skiriamąjį bruožą – tam tikro silueto sukneles. Dabar mes jau nebegalime nieko išrasti, nes viskas jau sukurta. Galime nebent perteikti specifines detales, semtis įkvėpimo iš praėjusių laikų. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad man patinka dabartiniai „Dior“ darbai.
