Politologas, protokolo ir etiketo žinovas Arminas Lydeka (51 m.) su tuo nesiginčija. „Juk kuo aukštesnis žmogaus statusas, tuo daugiau apribojimų jam yra taikoma“, – sako jis.
Mėlynojo kraujo turinčių ar į „Forbes“ sąrašus patenkančių asmenų elgsena jau seniai laikoma pavyzdžiu aplinkiniams. Tiesa, pasitaiko ir tokių, kurie tas normas yra linkę sulaužyti.
Štai Velso princesę Dianą, kaip ir Sasekso kunigaikštienę Meghan Markle, galima vadinti tikromis maištininkėmis prieš protokolą, jų stiliaus pavyzdžiu sekė ir seka tūkstančiai moterų.
Kita vertus, etiketo taisyklės neapsiriboja aklu kitų elgesio sekimu – A.Lydeka įsitikinęs, kad normų turi laikytis visi kultūringi asmenys. Taigi kaip reikėtų elgtis ir rengtis norint į kasdienybę įnešti karališkumo ir kartu pernelyg neatitrūkti nuo realybės?
– Kaip rengiasi kultūringa moteris?
– Protokolas reglamentuoja skirtingus aprangos kodus. Svarbiausia, kad moteris būtų apsirengusi pagal kodą. O jau koks jis, priklauso nuo renginio, institucijos, namų, kuriuose vyksta priėmimas, ir t.t. Taip pat svarbu įsisąmoninti, kad aprangos kodą sudaro tam tikros privalomos detalės, o visa kita yra stiliaus, mados reikalas.
Jeigu kalbame apie iškilmingus aprangos kodus, pavyzdžiui, „Cravate blanche“ (liet. frako), reikia žinoti, kad moteris turėtų rinktis prabangius apdarus.
Taip pat egzistuoja darbinės dalykinės aprangos kodas. Šis kodas apibrėžia moterų, dirbančių valstybinį darbą biure, aprangos etiketą.
Jeigu moters darbas yra laisvesnio pobūdžio, ne toks biurokratiškai suvaržytas, susijęs su, tarkime, verslu, turizmu, menais, jos drabužiai turėtų atitikti aprangos kodą, vadinamą klubiniu kostiumu.
– Stabtelėkime ties darbine dalykine apranga. Kas jai būdinga?
– Remiantis protokolu, pagal šį aprangos kodą moteris turėtų rinktis kostiumėlį, sijoną su palaidine, kelnes su palaidine arba suknelę su švarku. Jeigu moteris pasirinko sijoną, jo ilgis yra protokoliškai reglamentuojamas.
Sijonas negali būti trumpesnis negu 10 cm virš kelių, bet negali būti ir ilgas, siekiantis žemę. Jeigu sijone yra įkirptė, ji negali būti didesnė negu 10 cm virš kelių.
Pasirinkus kelnes būtina atkreipti dėmesį į jų ilgį. Kelnės negali būti trumpos – pagal šį aprangos kodą besirengianti moteris negali nešioti šortų, bridžių.
Palaidinė turi dengti pečius, negali būti permatoma, turi būti bent kiek ilgesnė negu kelnių ar sijono juosmuo.
Šis drabužis gali būti ir be rankovių – svarbiausia, kad pečiai būtų uždengti. Iškirptė negali būti gili.
– Kaip turėtų rengtis į tokį aprangos kodą taikantys vyrai?
– Vyrai dėvi kostiumus. Jie pagal spalvas skirstomi į šviesius ir tamsius. Tamsūs kostiumai tinkami dėvėti bet kokiose situacijose, o šviesūs dėvimi tiktai šiltuoju metų laiku.
Save gerbiantis vyras rudenį ir žiemą niekuomet neapsirengs šviesiu kostiumu. Taip pat toks kostiumas dėvimas tik dieną. Visuose vakariniuose, tuo labiau šventiškesniuose renginiuose vyras puošiasi tamsiu kostiumu.
Prie kostiumo vyras visuomet velkasi marškinius. Labiausiai protokolą atitinkantys, taigi tinkantys visose situacijose, yra balti marškiniai. Tačiau svarbu prisiminti, kad marškiniai visuomet turi būti šviesesni už švarką.
Be to, vyro kelnėse privalo būti įvertas diržas. Būti su kelnėmis ir be diržo yra tas pat, kas būti su diržu ir be kelnių.
– Kuo išsiskiria klubinio kostiumo aprangos kodas?
– Ši apranga yra liberalesnė. Ką tai reiškia? Įprastai tokią vyrų aprangą sudaro šviesiai pilkos kelnės ir tamsiai mėlynas švarkas su metalinėmis sagomis. Tačiau kelnės bei švarkas gali būti skirtingų spalvų ir net audinių.
Švarkas gali turėti modernesnių detalių, o kelnės gali būti net džinsinės. Po švarku vyras gali rinktis trikotažinius marškinius, golfą, įmantresnę palaidinę. Taip pat galima puoštis kaklaskare.
Moteris irgi gali mūvėti džinsines kelnes, vilkėti švarkelį, laisvesnę palaidinę. Gražiosios lyties atstovėms taikomos tos pačios įvairesnių drabužių spalvų ir audinių normos.
– Ar vyriškam ir moteriškam etiketui taikomi vienodi apribojimai?
– Manau, kad tiek vyrams, tiek moterims apribojimų taikoma vienodai. Pavyzdžiui, etiketo taisyklės, kad susitikus žmogų reikia su juo pasisveikinti, laikytis turi abiejų lyčių atstovai.
Tas pat galioja ir kitose srityse – įteikiant dovanas ar prie vaišių stalo. Tačiau moterims su apranga gerokai lengviau – vyrų aprangos taisyklės kur kas griežčiau reglamentuojamos.
– Kaip pasikeitė vyriškas ir moteriškas etiketas per 50 metų?
– Elgesio ir aprangos taisyklės paprastėja. Nyksta daug seniau buvusių įprastų normų. Prieš penkiasdešimt metų pagal darbinės dalykinės aprangos kodą besirengianti moteris privalėjo mūvėti kojines. Šiandien tokio reikalavimo nebėra. Savo vaidmenį suvaidino ir tam tikros istorinės asmenybės.
– Etiketo turėtume laikytis tik viešumoje ar vis dėlto nuo tam tikrų taisyklių negalime pabėgti ir grįžę namo?
– Etiketas yra neverbalinė, nežodinė komunikavimo kalba. Kai esi vienas, gali elgtis taip, kaip nori. Bet išsilavinęs žmogus normų stengsis laikytis ir grįžęs namo: valgydamas jis naudos stalo įrankius, vyną gers kultūringai – iš taurės.
– Nuo kokio amžiaus etiketo reikėtų pradėti mokyti vaikus?
– Manau, jog vaiką reikėtų pradėti mokyti tada, kai jis pradeda suvokti, kad jį supa žmonės, su kuriais reikia bendrauti.
Be abejo, tai yra ikimokyklinio amžiaus vaikai. Liūdna, kad mokykloje tokių pamokų nėra.
Vyrauja požiūris, kad dar iki pradėdami lankyti mokyklą vaikai, padedami tėvų, senelių ir auklių, išmoks visų etiketo normų. Deja, taip nenutinka. Dėl to mokyklose klesti patyčios, kitų žmonių žeminimas.
Skiriant kiek mažiau dėmesio algoritmams, sinusams ir kitiems dalykams, kurie didesnei daliai užaugusių jaunuolių nebus tokie reikšmingi, būtų galima daugiau orientuotis į etiketą, nes jis būtinas visiems civilizuotiems žmonėms.
– Protokolas vienodas visose šalyse, o etiketo normos kiek skiriasi. Jų specifiškumui įtakos turi šalių tradicijos, religiniai papročiai, istorija. Išskirkite, kokiose šalyse etiketo taisyklių labiausiai paisoma.
– Kur kas griežčiau etiketo laikosi monarchijos. Istorinis tęstinumas nuo senų laikų sociume labiau suformuoja požiūrį į klasikines bendravimo normas.
Šiaurietiškose valstybėse viena ar kita etiketo taisyklė greičiau pakeičiama, žmonės yra modernesni. Įdomiu pavyzdžiu būtų galima laikyti Švediją.
Nors ši šalis yra monarchija, dėl švedų sociumo ypatybių čia tam tikros normos yra nuneigiamos. Tarkime, tarp švedų išplitusios feminizmo idėjos turi didelę įtaką vyrų ir moterų bendravimui.
– Ar lietuviai etiketo atžvilgiu yra išprususi tauta?
– Esame geri vidutiniokai. Jeigu lyginsimės su Prancūzija, mes etiketo prasme esame šiek tiek neraštingi. Tačiau jeigu lyginsimės su Rusija ar Jungtinėmis Valstijomis, esame kur kas aukščiau.
– Visai neseniai lankėtės Kuboje. Kaip ten laikomasi etiketo normų?
– Kuba yra unikali valstybė. Ten tikras sociumų kratinys! Kuboje susijungusios dvi kultūros. Ispaniškoji, tai yra klasikinė, karališkoji, europietiškoji kilmė yra susijungusi su afrikietiškąja kultūra.
Taip pat Kuboje pastebima istorinių įvykių įtaka. XX a. viduryje ten buvo amerikiečių mėgstamas prabangus kurortas, padiktavęs prabangaus etiketo normas. Po komunistinės revoliucijos viskas apvirto aukštyn kojomis – seniau vyravę aprangos kodai bei elgesio taisyklės nebuvo pripažįstami sovietų.
