Paskui, kai suknelės jau prireikė, ši buvo išėjusi iš mados ir suėsta kandžių, tad gerbiant močiutės norą puoštis, buvo išrinkta kita iš „Vero Moda“ parduotuvės, ne iš tų kraupių „Pasakaitės iš rūsio“ krautuvėlių su popieriniais batais – su mielom smulkiom gėlytėm, šviesi ir visai visai nebaisi. Taip neskausmingai tada išaugau šią pagrabo fobiją, tačiau tapau labai priekabus ne tik visokių drabužių dėvėtojams visokiose gyvenimo situacijose, tačiau ir patiems drabužiams. Ir štai, kai kokį žymesnį pasaulio žmogų už rankos nučiumpa pats Šv.Petras, visada atkreipiu dėmesį į gedulingus palydėtuvių svečius.
Pamenu baisiai graudžias princesės Dianos laidotuves, transliuotas per namų svetainės TV, kai ašaras šluostė visi ir gerėjosi dailiom kukliom ponių eilutėm – kad ir kaip liūdna būtų, niekas procesijoje ir pamaldose nesėdėjo apšliurpęs, išgėręs ar apsivėmęs – na, mėlynakraujai, vis tik. O antai, peržvelgdamas ne vienerias garsių Lietuvos žmonių palydėtuves į Amžinąją Šviesą, negaliu nesistebėti žmonių išradingumu, o gal apsileidimu.
Sunku patikėti, tačiau užregistravau ir plėšytų ir šiaip ne itin švarių džinsų, ir skarmalų sijonų, marškinėlių su užrašais, margaspalvių suknelių, labiau skirtų į pasimatymą nei kapinėsna, mini ir sportinių džemperių su gobtuvais. Džemperių! Jei netikit, į paiešką įsiveskit kokio garsesnio Anapilin iškeliavusio asmens laidotuvių ceremoniją – ir nustebsit labiau, nei nustebo Žalieji, kai Saulius nelaimėjo pirmam ture. Tarsi koks renginys Kalnų parke, tik liepta truputį tamsiau apsirengt, kad ne itin blaškytų atlikėjus.
Visuotinis noras atrodyti pasitempus ir padaryti įspūdį visiems spoksantiems, „klasės“ demonstravimas ir apsimestinė etiketo išmanymo mina, kai dar velioniui gyvam esant einama jo sveikinti į puotą, deja, numiršta kartu su pačiu velioniu ir dar pastovi pašarvota tris paras be ledo. Kur dingsta tos juodos gedulingos suknelės, kostiumėliai, tie puikūs susiglamžėliai kostiumai, kuriais taip mėgstama visi eiti į visokius rimtus renginius? Ai, taigi nuomotis laidotuvėms neapsimoka, nebus fotosienelės ir neįdės į žurnalą, be to, niekas neišiuntė kvietimo prieš dvi savaites, jau visai užmiršau, kvailys.
Įdomiausia, jog patys artimiausi gedėtojai, kuriems iš tiesų skausmo akimirkomis tikrai ne batelių kulno forma rūpi ir tikrai neturi laiko gedėjimui pasiruošti iš anksto, išlieka santūrūs, tvarkingi ir kažkodėl nedėvi treningų. Ir ačiū Dievui!
Tai, kad gedulo mada nėra kažkoks Pudelio išgalvotas dalykas, įrodo Niujorko Metropoliteno Meno muziejuje prieš kelerius metus net veikusi ištisų amžių gedulo mados restrospektyva – kiekviena muziejaus kolekcijos suknelė savyje sutalpino tokį multikultūrinį ir emocinį užtaisą, jog į jas bežiūrint be žodžių aišku, kokia griežta Viktorijos laikotarpio pozicija gedulo bei etiketo klausimais ir kaip ši pozicija, glaudžiai susijusi su moterų emancipacija, keičiasi bėgant metams. Dar 17-18a. vyravo dramatiškas tiulis, našlių ankšti korsetai, krinolinai, juodas šilkas ar satinas, griežtos formos ir... toks glitus kaustantis liūdesys, persismelkęs į kiekvieną šių suknelių centimetrą.
Bėgant amžiams, dramatiškas formas pakeitė kiek kuklesni siluetai, juodą naratyvą- gaivesnės spalvos, netgi siuvinėjimai ir akmenėliai, tačiau išliko ta pati- minorinė- nata. Ir net atkeliavus iki šių laikų, kai amžinai, ar eitum į darbą, ar į sodą, it kokia „Škoda“, dėvimas džemperis, o prie užpakalio priaugęs sėdmaišis netrukdo nei važiuoti elektriniu paspirtuku, nei atlikinėti jogos, gedulo aprangos aukso standartu „Celine“ mados namų viceprezidentė Michelle Ng vis tik apibūdina „Audrey Hepburn aprangos stilių, tik reiktų atimti tamsius akinius bei perlus“.
Aišku, nebūtina vilkėti „Prados“, galite palikti šį darbą velniui, tačiau tikrai nesusirgsite vėžiu ir genai nemutuos, jei sykį apsivilksite tą nelemtą švarką ir marškinius, jūs, YOLO džemperių karta! Gilias iškirptes taip pat palikite namuose, nebent esate Kate Moss ir einate į Alexanderio McQeeno laidotuves. Ar aukštakulnius su platforma. Ir tą demonstratyvų „aš esu menininkas/hipis/rokeris/pornožvaigždė/reperis/etc.“ įvaizdį. Net jei ir skaudžiai gedite, gedulas nėra nė krislo apie jus. Gedulas yra apie tą žmogų, dėl kurio visi susirinko. Pasistenkite dėl jo, paskutinįkart, prašau (atsistoju ant galinių kojų).
Prisipažinsiu, dabar mirti bijau ne dėl to, kad kasryt negalėsiu peržvelgti portalų ir žurnalų ir gėrėtis marguoju pasauliu. Bijau, nes į mano pakasynas visi ateitų įkvėpti mano publikuotų stiliaus perlų nuotraukų ar su tais prakeiktais džemperiais. Už tai planuoju gyventi amžinai!
