Tokį poelgį padiktavo noras grįžti prie savo šaknų.
„Nauja, bet sena!
Mano senelis Akiles Martirosian Jerevane gimusiam tėčiui perdavė ne tik armėniškus bruožus, bet ir savo pavardę.
Vėliau tėtis atvyko gyventi į Lietuvą ir tuometine tvarka prie pavardės buvo pridėta papildoma galūnė.
Praėjus beveik penkiems dešimtmečiams iškilo identiteto klausimas. Kas aš? Kokios mano šaknys? Kokią pavardę su savimi nešioju?
O juk sutiksit – visiems norisi nešioti savo giminės ir tęsti ją!
Tad su tėčiu priešaky, mūsų šeima susigrąžino tikrą, originalią ir senelio perduotą pavardę. Tad sveiki, aš Gabrielė Martirosian!“ – rašė ji.
