Ieva šokti pradėjo būdama penkerių. Mažeikiškė nuoširdi – pirmasis šokėjas šeimoje buvo ne ji, o brolis Tomas. Jo šokių pamokas lydėjo tėvų pastabumas – nė nekilo abejonių, kad ir dukra jaunas dienas leis šokių aikštelėje. Bėgo laikas, tačiau aistra sportiniams šokiams tik stiprėjo.
Iš pradžių Ievos talentą pastebėjo konkursų komisijos nariai, vėliau – žiūrovai internete ir net „Amerikos talentų“ prodiuseris. I.Riepšaitės ir jos partnerio Justino Mejerio (23 m.) vaizdo įrašą peržiūrėjo beveik 2 milijonai „YouTube“ vartotojų.
Žiemą pora pasitinka su dar vienu iššūkiu: jie – projekto „Šokio revoliucija“ nugalėtojai. Nors kartu šoka tik metus, parketo pora pažįstama nuo vaikystės.
„Mus sieja santykiai tik šokių aikštelėje“, – dar rugsėjo pabaigoje „Stiliui“ duotame interviu Ieva nukirto tiems, kuriems sunku patikėti, kad šokyje romantiški jausmai vienas kitam vis dėlto gali neužgimti.
– Labai anksti turėjote į šoną padėti lėles ir ruoštis pasirodymams. Ar jums, kaip vaikui, tai nebuvo sunku?
– Tiesą sakant, su tokiais sunkumais nesusidūriau. Jau nuo pat vaikystės į šokių repeticijas žiūrėdavau labai rimtai ir jų laukdavau.
Jei susirgdavau ar atsirasdavo tam tikrų priežasčių, dėl kurių reikėdavo jas praleisti, man būdavo didžiausias smūgis. Juk repeticijos – šventas dalykas! (Juokiasi.)
Man patikdavo tobulinti judesius salėje, o nuovargis būdavo pats geriausias jausmas. Žinoma, vaikystėje rūpėjo ir konkursai – laimėti taurę ar medalį būdavo toks didžiulis laimėjimas. Nuolat skaičiuodavau, kiek medalių ir taurių stovi mano lentynoje. (Šypsosi.)
– Tačiau dabar profesionaliai nebešokate?
– Ne, tačiau šokiai iš mano gyvenimo tikrai nedingo. Šiuo metu esu šokių vadovė. Dirbu su įvairaus amžiaus vaikais: „Tele Bim Bam“ darželyje vedu šokių pamokas vaikų grupėms, „Upės“ mokyklėlėje – priešmokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams bei „Milana Dance“ šokių studijoje paaugliams.
Dirbu ir su suaugusiaisiais – vedu „solo latino“, porinių šokių pamokas, mokau šokti individualiai. Be mokymo, treniruojuosi ir pati – su partneriu šokame kasdien: kuriame naujus pasirodymus, tobuliname judesius. Labai dažnai su savo šokiais pasirodome įvairiose šventėse – renginiuose, gimtadieniuose, vestuvėse.
– Nemažai šokėjų, kaip ir profesionalių kitos srities sportininkų, baigę karjerą susiduria su emocinėmis problemomis. Yra nemažai pavyzdžių, kai buvę atletai pasiduoda žalingiems įpročiams, moterys laikosi įvairiausių dietų norėdamos susigrąžinti kadaise turėtą figūrą.
– Daugelis su tokiomis problemomis susiduria dingus rutinai. Įsivaizduokite – kiekvieną dieną treniruojiesi, praktikuojiesi, ruošiesi konkursams, salėje praleidi daugiau laiko nei lauke ir staiga visa ši rutina, prie kurios buvai pripratęs visą gyvenimą, dingsta.
Tai tikrai gali sukelti įvairių jausmų. Iš tiesų su tuo susidūriau ir aš. Nustojus šokti profesionaliai atsirado daugiau laisvo laiko, todėl pradėjau kelti klausimą: „Ką veikti dabar?“ Pasigedau fizinės veiklos, sporto.
Dėl šios priežasties pradėjau lankyti sporto salę – ten galėjau gauti fizinio krūvio, kurio man taip trūko. Vėliau laiką užpildė ir kitų šokėjų treniravimas.
Mano nuomone, norint išvengti emocinių sunkumų labai svarbu atrasti tai, kas teiktų džiaugsmą, galbūt atrasti net visai kitokios veiklos. Šokio ilgesys pačiai buvo toks didelis, kad galiausiai ir vėl pradėjau treniruotis. Tik šį kartą ne varžyboms.
– Šokių pasaulyje jaučiamas didelis spaudimas nepriekaištingai atrodyti. Kaip su tuo tvarkosi tie šokėjai, kurie neatitinka tam tikrų išvaizdos standartų?
– Nemeluosiu – šokių pasaulyje tikrai jaučiamas spaudimas. Tam didžiulės įtakos turi sportinių šokių žanras. Išėjus į šokių aikštelę reikia parodyti geriausią savo variantą, o tai ne tik šokis, bet ir visas pasirodymo pateikimas. Dėl šios priežasties šokėjai varžyboms siuvasi specialius rūbus, kurie gali paslėpti tam tikrus trūkumus ir pabrėžti privalumus.
Svarbios net tokios detalės kaip makiažas, kūno rudinimas. Dažnai šokėjai, ypač merginos, pradeda laikytis įvairių dietų.
Tačiau labai svarbu nealinti organizmo, nes treniruotėse reikia daug energijos. Tad reikėtų peržvelgti maisto racioną, užsiimti papildoma fizine veikla.
– Išduokite: kiek jūsų spintoje kabo šokėjos suknelių?
– Šiuo metu septynios.
– Ne paslaptis, kad šokėjams sunku ne tik išlaikyti puikią fizinę formą, bet ir rasti tinkamą šokių partnerį. Kaip surasti tą vienintelį?
– Daug įtakos turi amžius. Pavyzdžiui, būnant vaiku daug atrankos kriterijų nėra, nes dažnai porą parenka treneris.
Tačiau daugiau treniruojantis ir augant kriterijų atsiranda vis daugiau – ūgis, fizinės vienas kito galimybės, tarpusavio ryšys, vaizdas, kaip pora atrodo kartu: vizualiai iš šono, ar tinka, dera vienas prie kito, finansinės galimybės, trenerių nuomonė, vieta, kurioje gyveni, kur treniruosiesi, kokiam kolektyvui atstovausi...
– Su Justinu susipažinote labai anksti, vaikų šokių stovykloje, kartu praleidžiate daugybę laiko ir nė vienas neturite antrųjų pusių. Kaip manote – romantiški santykiai ant parketo ir gyvenime yra privalumas ar trūkumas?
– Jei atvirai, teisingo atsakymo nežinau. Romantiški santykiai gali suteikti tam tikros aistros, tačiau tai gali ir pakenkti.
Susipykus repeticijoje visas pyktis keliauja kartu su tavimi. O jei tai ne tik šokių partneris, tai gali kenkti ir santykiams. Aš visuomet stengiuosi romantiškų santykių su šokiais nepainioti.
– Ar galima teigti, kad šokiai jus daug ko išmokė ir romantiškuose santykiuose? Juk jau vaikystėje turėjote išmokti pasitikėti savo partneriu ir kitų bendravimo su priešingos lyties atstovais subtilybių...
– Žinoma! Kai kasdien treniruojiesi ir matai savo partnerį, labiau ir vyrus pradedi suprasti. (Juokiasi.)
Tik galbūt tos pamokos buvo labiau susijusios ne su romantiškais santykiais, o santykiais apskritai.
Jau anksti teko išmokti priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visais jo trūkumais ir privalumais, išklausyti, atsiprašyti, padėti, mokėti nusileisti ir girdėti ne tik savo nuomonę, priimti kompromisus, gerbti vienam kitą.
– Vasarį jūsų įkeltas vaizdo įrašas „YouTube“ išpopuliarėjo žaibiškai. Kas tam turėjo įtakos?
– Neįsivaizduoju. Abu tikrai buvome nustebę, kad sulaukėme tiek peržiūrų. Juk viską filmavome tiesiog telefonu, o ir choreografija nebuvo sudėtinga.
Galbūt daugiausia įtakos padarė daina, kuri tuo metu buvo ant bangos, bei šokio stilius. Daugeliui žmonių šiuo metu labai patinka Lotynų Amerikos muzika ir šokių judesiai, ypač Jungtinėse Valstijose. O iš ten mes ir sulaukėme daugiausia peržiūrų.
– Papasakokite apie „Amerikos talentų“prodiuserio pasiūlymą. Ar jį priėmėte?
– „Amerikos talentų“ prodiuseris su manimi susisiekė per „Messenger“ programėlę.
Parašė žinutę, jog matė kitą mūsų šokį „YouTube“ ir jam jis labai patiko. Išsakė daug komplimentų apie mus, mūsų šokimą ir pasiūlė atvykti dalyvauti 2020 metų „Amerikos talentų“ sezone.
Neslėpsiu, tokia žinutė sukėlė tikrai daug emocijų – ne kiekvieną dieną rašo tokie žmonės.
Žinoma, nuslūgus emocijoms apie tai pasikalbėjome rimtai, svarstėme įvairias galimybes, tačiau galutinio sprendimo nepriėmėme, nes pradėjome dalyvauti „Šokio revoliucijos“ projekte.
– Ar lietuviško projekto užkulisiuose vyrauja tokia pat konkurencija, kaip ir išėjus į aikštelę?
– Kol kas viskas einasi puikiai – perėjome pirmąsias perklausas ir esame labai dėl to laimingi.
Toliau dėsime dar daugiau pastangų ir stengsimės paruošti puikius šokių numerius. Kalbant apie užkulisius, kad ir kaip būtų keista, konkurencijos visai nejaučiame – visi labai draugiški, nuoširdūs ir palaikantys.
Prieš kiekvieną pasirodymą visus išlydime plojimais ir su didžiuliu palaikymu.
– Darbas nuo ryto iki vakaro, treniruotės, šokių projektas, o kas po to? Galbūt svajojate vieną dieną atidaryti savo šokių studiją?
– Ateityje ir toliau norėčiau dirbti su šokiais susijusį darbą.
Vieną dieną planuoju atidaryti ir savo šokių studiją.
