Britė Adeline Virginia Woolf (1882–1941) plunksną į rankas paėmė ankstyvoje vaikystėje. Kaip ir daugeliui sėkmės lydimų kūrėjų, jai nebuvo svetimas skausmas.
Būdama vos trejų Virginia neteko mamos, po to buvo sesers ir tėvo mirtis – visa tai moters gyvenime ir kūryboje paliko ryškų pėdsaką.
Būdama trisdešimties Virginia ištekėjo už savo brolio universiteto draugo leidėjo ir rašytojo Leonardo Woolfo, tačiau santuoka širdies žaizdų neišgydė.
Visą gyvenimą moteris kentėjo nuo psichikos ligos – manoma, kad tai buvo menininkus dažnai lydintis bipolinis sutrikimas, apie kurio gydymą prieš šimtmetį mažai kas buvo žinoma.
Aristokratiškos prigimties Vita Sackville-West (1892–1962) užaugo prabangiuose namuose, kuriuos jų šeima gavo iš karalienės Elžbietos I.
Dar XVI amžiuje įgytas turtas moteriai kėlė visokių jausmų – vienturtė ilgai išgyveno, kad niekuomet negalės paveldėti šių namų dėl savo lyties, – vyrams pirmenybę teikiančios aristokratiškos taisyklės vėliau įkvėpė Vitą drąsiai reikšti feministines idėjas.
Turtinga rašytoja buvo linkusi įsimylėti – jos širdį užkariaudavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Kai moteriai sukako 21-eri, ji ištekėjo už jauno diplomato Haroldo Nicolsono.
Vitos tėvai priešinosi santuokai, pagrindiniu jų motyvu tapo prasta jaunikio finansinė padėtis. Poros santuoka buvo atvira – tiek rašytoja, tiek jos vyras turėjo santykių su tos pačios lyties asmenimis.
V.Sackville-West save dalijo į dvi dalis: vieną – moterišką ir švelnią, kurią traukė vyrai, ir kitą – šiurkštesnę ir vyriškesnę, kuriai patiko moterys.
Aristokratės pašto dėžutė nebūdavo tuščia – į Vitos ir jos vyro namus keliaudavo meilužės, su kuria ji susipažino dar paauglystėje, irgi rašytojos Violetos Keppel laiškai.
Moterų neišskyrė nei vedybos su vyrais, nei prieš tokius santykius nusistatę jų giminaičiai.
1917-aisiais tarp aristokratijos grietinėlės nuvilnijo nematytas skandalas – Vita ir Violeta pabėgo iš vyrų namų.
Dvejus metus jos praleido tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Europos valstybių – net ir grąžinamos į namus rasdavo būdų, kaip viena pas kitą pabėgti.
V.Sackville-West ir V.Wolf keliai susikirto 1922-ųjų gruodį. Jas suartino Londone rengiami vakarėliai.
„Aš tiesiog dievinu Virginią. Tu irgi turėtum“, – taip savo vyrui laiške jau po pirmųjų susitikimų su Virginia rašė Vita.
Nors moterys nebijojo rodyti jausmų viena kitai, jų santykius visuomenė ignoravo. Tuo metu Didžioji Britanija vis dar buvo konservatyvi valstybė, santykiai tarp vyrų buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu, tačiau moterų meilė į įstatymų rėmus nepakliuvo.
Rašytojos traukė viena kitą lyg magnetas – Virginia vis dar mylėjo savo vyrą, tačiau negalėjo atsispirti lepūnėlės Vitos žavesiui, o Vita – vaikystėje psichologiškai sužalotos Virginios intelektui.
Skyrėsi ne tik charakteriai, bet ir karjeros perspektyvos. Vitos knygos buvo noriai perkamos, o Virginios daugelis to meto skaitytojų tiesiog nesuprato.
Manoma, jog V.Woolf suvokė, kad yra kiek gabesnė rašytoja, tačiau ji pavydėjo Vitai motinystės, grožio, pasitikėjimo savimi – Virginia norėjo vaikų, tačiau jos vyras manė, kad atžalos dar labiau pakenks jos psichikos sveikatai.
Vidinis konfliktas įkvėpė V.Woolf parašyti vieną garsiausių savo kūrinių „Orlando“. Vėliau jį Vitos sūnus apibūdino kaip „ilgiausią ir žavingiausią meilės laišką literatūroje“.
Po Virginios savižudybės ir kartu santykių su Vita baigties praėjus daugeliui metų kiti knygą įvardijo pirmąja „transnovele“ anglų kalba.
Šiandien moterų meilės istorija įkvepia. Neseniai Paryžiaus aukštosios mados savaitėje „Givenchy“ meno vadovė Clare Waight Keller prisiminė slaptus rašytojų meilės laiškus, moterų meilės motyvais pastatytas ir filmas „Vita ir Virginia“ (2018 m.).
