„Kaip gali būti profesionalas kurioje nors srityje, jei darydamas kitus darbus neatiduodi širdies?“, – klausė viena iš trijų seserų Zarankaičių, o kitos pritariamai šypsojosi.
Ieva (25 m.), Ugnė (23 m.) ir Eglė (19 m.) – skirtingus, bet kažkuo panašius kelius pasirinkusios uteniškės, kiekvienoje veikloje ieško tobulybės. Kaip ir jų mama – dukterų trenerė ir įkvėpėja Vita Zarankienė (53 m.).
Jos visos turi svajonių, bet pastaraisiais metais deda pastangas, kad didįjį savo tikslą pasiektų vyriausia Ieva. Ant Tokijo olimpinių žaidynių slenksčio stovinti disko metikė stiprybės semiasi šeimoje.
Jos treniruočių partnerė – Eglė, taip pat disko metikė. Tačiau jaunėlė bent kol kas savo ateities nesieja su sportu, o ieško savęs kitose srityse.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politikos mokslų būsimoji antrakursė pernai tapo jauniausia Lietuvoje Utenos savivaldybės tarybos nare.
Ji priklauso Šaulių sąjungai ir Šv.Tomo Moro klubui, šoka ir dainuoja „Ratilio“ folkloro ansamblyje, o nuo rudens dar žada pradėti trejų metų Jaunųjų karininkų vadų mokymus studentams Lietuvos karo akademijoje. Per juos Eglė atliks privalomąją karinę tarnybą ir baigusi gaus atsargos leitenanto laipsnį.
Ugnė vaikystėje irgi sportavo – kaip ir seserys, pradėjo nuo plaukimo, tačiau paskui turėjo pasirinkti: sportas ar muzika. Ji pasirinko muziką ir šią vasarą atsiėmė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos solinio dainavimo bakalauro diplomą.
Ugnė vis dar sportuoja savo malonumui ir yra savotiška seserų psichologė. Saviugda kelerius metus besidominti jauna moteris sportininkes Ievą ir Eglę moko dirbti su savimi kiekvieną dieną, kad per varžybas galva būtų ne trukdys, o stimulas siekti rezultato.
Buvusiai disko metikei V.Zarankienei siekti didesnių aukštumų sporte sukliudė ir tuometė santvarka. Lietuvos rinktinės narė ir nuolatinė šalies čempionatų prizininkė neturėjo galimybių prasimušti į SSRS rinktinę ir karjerą baigė kaip tik tada, kai pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga.
„Po kelerių metų gailėjausi, kad gal per anksti pasitraukiau“, – prisipažino dabar jau trenere dirbanti moteris, kurios svajones galbūt išpildys duktė.
Puikiais pažymiais bakalauro ir magistro studijas Amerikoje baigusi Ieva svajonių šalyje galėjo toliau siekti profesinės karjeros, bet užsibrėžė tikslą vos per metus pabandyti pakliūti į Tokijo olimpines žaidynes. Dėl koronaviruso pandemijos žaidynės nukeltos į 2021-uosius, o į gimtąją Uteną grįžusi Ieva žingsnis po žingsnio artėja jų link.
Ji diską mėtė net tada, kai užsidarė viso pasaulio stadionai ir maniežai. Senelių sodybos pievoje tėtis išliejo disko metimo sektorių, kuriame dukterys diskininkės kasdien atkakliai treniravosi.
– Vita, jūs esate ta, kuri paskatino dukteris sportuoti?
Vita: Visi esame sportiški. Vyras Arūnas mokykloje mėgėjiškai žaidė rankinį. Mano disko metikės karjera buvo nebloga, bet baigiau ją dar 1990 m. Po kelerių metų gimė Ieva, paskui – Ugnė. Jas skiria lygiai dveji metai, nes gimtadienį švenčia tą pačią dieną. Mergaitės buvo labai judrios, tad nuo mažens su jomis vaikščiodavome po miškus, eidavome į stadioną, šliuoždavome slidėmis ir kalnų slidėmis, o paskui išleidome į plaukimą ir sportinius šokius.
Ugnė iki šeštos klasės užsiėmė plaukimu, bet paskui vis dėlto pasirinko muziką.
Ugnė: Turėjau rinktis, nes nebegalėjau, o ir nenorėjau plėšytis per dvi skirtingas sritis. Pasirinkau muziką, ne sportą, nes aš gyvenu labiau dėl malonumo. Gal dėl to ir į akademiją stojau, nes man tai asocijavosi su malonumu. Tik įstojusi pamačiau, kad tai toks pat darbas. Kartais net juodesnis nei sportas.
Ieva: Aš iki šeštos klasės lankiau tik plaukimą, bet paskui mama pasiūlė išbandyti ir lengvąją atletiką. Tad kol baigiau mokyklą, rudenį ir žiemą plaukdavau, o pavasarį ir vasarą mėtydavau diską ir rutulį. Vėliau galėjau rinktis plaukimą – esu Lietuvos sporto meistrė, čempionė, bet lengvoji atletika man atrodė patrauklesnė.
Eglė: Aš irgi pradėjau nuo plaukimo. Daugiausia apdovanojimų esu gavusi kaip plaukikė. Nuo dvylikamečių Lietuvos rekordo mane skyrė vos dvi šimtosios sekundės. Bet paskui gavau traumą – ant šlapios žolės žaidžiau futbolą, slydau, lūžo du kojos kaulai ir tris mėnesius nevaikščiojau. Dar metus vyko reabilitacija. Per tą laiką kiti vaikai nuo manęs nutolo. Grįžti buvo per sunku, tad nuėjau į lengvąją atletiką.
Ievai teko rinktis tarp plaukimo ir lengvosios atletikos, o man – tarp muzikos mokyklos ir kurio nors sporto, nes visko nebūčiau spėjusi. Mama įkalbino dalyvauti disko metimo varžybose. Pirmosios varžybos man pasisekė – buvau stipri, tad mesdavau lengvai. Man patiko, kad sekasi, kad yra medaliai ir nėra taip sudėtinga. (Juokiasi.) Be to, lengvąją atletiką buvo lengviau suderinti su muzikos mokykla, nes mama buvo trenerė ir treniruotes pritaikydavo prie mano grafiko.
– Ugne, ar mokate mesti diską kaip seserys ir mama?
Ugnė: Oi, ne! Aš tik stebiu jas ir aiškinu per dainavimo prizmę, kaip reikėtų daryti. Manau, kad bet kurioje srityje norint ko nors pasiekti principas yra tas pat: daug darbo. Dainavimas – labai didelė koncentracija. Metimas – irgi labai didelė koncentracija.
Mesdamas diską turi šešis bandymus, dainuodamas – vieną. Yra skirtingi kūriniai, bet esmė ta pati – prieš kiekvieną kūrinį reikia labai didelės koncentracijos. Kai sesės meta diską, privalo susitelkti į sprogimą, kuriuo turi išplėšti geresnį metimą. Su dainavimu irgi tas pat – profesionalus garsas gimsta iš milžiniškos įtampos.
Kartą bandžiau parodyti sesėms tą judesį. Jis buvo tragiškas, bet svarbiausia buvo parodyti esmę. Daugumoje sričių – ar tai būtų sportas, dainavimas, ar politika – yra daug panašumų.
Vita: Kaip sako Ugnė, ir dainuodamas, ir mesdamas diską turi rasti savo klaidas. Kaip dainavimas būna šalia tono, taip ir judesys būna šalia tinkamo, kai diskas neskrieja 60 metrų.
Ugnė: Kai žengi į sceną, į disko metimo sektorių, visada svarbiausias tavo psichologinis nusiteikimas. Ko nors siekiantys žmonės pirmiausia turi dirbti su savo galva, savo psichologija, mąstymu.
Man patinka posakis, kad kaip elgiesi kažkur, taip elgiesi visur. Jei gyvenime ko nors nepadarome iki galo, nesistengiame, kaip mes galime būti profesionalai kurioje nors kitoje srityje? Kruopštumo reikia visur – ne tik kalbant apie profesionalią karjerą.
– Esate perfekcionistės visose srityse?
– Deja, bet taip, – juokdamosi choru atsakė seserys.
– Kodėl „deja“?
Ieva: Nes kartais dėl to sunku. Pavyzdžiui, universitete Amerikoje būdavo testų, kai galėdavau laikyti tiek kartų, kiek pati noriu. Gaunu 95 procentus. Atrodo, puikus įvertinimas. Bet imu naują testą su naujais klausimais ir vėl viską darau iš naujo. Kartą vieną testą laikiau penkis kartus, kol galiausiai gavau 100 procentų. Universitetą baigiau gerais pažymiais, todėl turiu minčių ateityje studijuoti doktorantūroje.
Eglė: Gal tokį mūsų charakterį išugdė sportas? Plaukti pradėjau mažytė, bet nuo pat pradžių norėjau kovoti, dirbti, laimėti, nepasiduoti. Ugnei tas pat muzikoje.
– Ieva, nors sportavote, JAV baigėte bakalauro ir magistro studijas, po kurių atsidėjote sportui. Kaip tai pavyko? Juk dažnas Amerikoje studijavęs sportininkas dėl didelio fizinio krūvio studijų apskritai nebaigia.
Ieva: Oklahomos valstybiniame universitete baigiau verslo vadybos bakalauro, o Floridos valstybiniame universitete – sporto vadybos magistro studijas. Į Ameriką vykau su mintimi, kad jei nepatiks, grįšiu.
Universitete mūsų šūkis buvo, kad pirmiausia esame studentai, o tik paskui sportininkai.
Amerikos universitetuose sportininko stipendiją gauti galima tik penkerius metus, tad turėjau tikslą per penkerius metus baigti ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas.
Ten yra rudens semestras, pavasario semestras ir galima pasirinkti vasaros semestrą, kuris yra tokios pat vertės kaip pirmieji du. Labai norėjau baigti ir magistro studijas, tad rinkdavausi ir tuos vasaros semestrus – grįždavau namo į Lietuvą, sportuodavau ir toliau mokydavausi, kol kiti mano draugai atostogaudavo.
Magistro studijas pabaigiau per pusantrų metų, o studijuoti kaip universiteto sportininkė galėjau vos metus. Paskutinį pusmetį stipendiją gavau kaip trenerio asistentė. Gauti šias pareigas nelengva, bet treneris matė, kad aš atsidavusi sportui, kad esu komandos žmogus, kad noriu įgyti patirties, ir viskas puikiai susiklostė.
– Egle, o jūs nesvarstėte irgi sportuoti ir studijuoti Amerikoje?
Eglė: Mesdama diską nepasiekdavau tokių aukštų rezultatų kaip Ieva, tad ir kvietimų iš JAV universitetų nesulaukiau. Bet ir neturėjau tokio siekio kaip sesė, kad norėčiau profesionaliai sportuoti.
Mačiau, kad Ieva tik treniruojasi ir mokosi, privalo paisyti griežto režimo, o aš labiau renginių, veiklos žmogus. Man reikėjo daugiau laisvės, tad nusprendžiau pirmiausia pabandyti studijuoti Lietuvoje, o ne bėgti į kitą pasaulio kraštą net nežinant galimybių čia. Sakiau sau panašiai kaip Ieva: „Jei nepatiks, man atviros durys bet kur.“
Aš kaip ir pusiau profesionali sportininkė, nes dalyvauju varžybose, siekiu rezultato, bet tai nėra mano gyvenimo variklis. Tai labiau papildoma veikla, kurioje galiu save išreikšti.
Mano ateities mintys sukasi kitokia linkme. Studijuoju politikos mokslus, kurie atveria daug galimybių. Tai ir ekonomika, ir teisė, ir tarptautiniai santykiai. Turiu įvairių minčių, bet kol kas tikslų siekiu tyliai.
– Ieva, olimpinė svajonė atsirado studijuojant Amerikoje?
Ieva: Metai po metų tobulėjau. Svajojau diską mesti per 60 metrų. Iki to ėjau 13 metų nuosekliai dirbdama. Baigiantis birželiui per varžybas Vilniuje šią ribą pagaliau perkopiau ir diską nusviedžiau 60 m 60 cm. Pagerinau mamos asmeninį rekordą – 60 m 10 cm.
Daug dirbu tobulindama metimą, kuris trunka vos dvi sekundes, techniką, stiprėju fiziškai ir psichologiškai. Kai pernai baigiau mokslus, pasakiau, kad duosiu sau metus pakliūti į olimpines žaidynes. Pakliūsiu – puiku. Nepakliūsiu – bent jau būsiu pabandžiusi.
Nuoseklus juodas darbas duoda vaisių. Dar tik antros varžybos buvo, bet jau metu daugiau kaip 60 metrų, nebedaug trūksta iki olimpinio normatyvo (63 m 50 cm).
Normatyvo dar nepasiekiau, bet dar galiu pakliūti ir per reitingų sistemą. Jame esu 33-ia, o į žaidynes pakliūva 32 disko metikės. Dėl pandemijos reitingas sustabdytas iki gruodžio, ir net jei įvykdyčiau normatyvą, jis nesiskaitytų. Jei viskas normaliai skaičiuotųsi, su dabartiniais rezultatais jau turėčiau kelialapį, bet tikiu, kad galiu jį turėti ir kitais metais.
– Girdėjau, jog susirašote savo tikslus, kad niekada nepamirštumėte.
Ieva: Aš visada turiu tikslų, pagrindiniai jų surašyti ant sienos, kad nuolat juos matyčiau. Tikiu pasąmonės galia: tai, ką užfiksuoji galvoje, paveikia tavo gyvenimą ir kelią to tikslo link.
Kasdien darau ką nors, kas padėtų priartėti prie mano tikslo. Tarkime, mityba. Penktadienis, žiūrime filmą, namuose turime traškučių. Bet žinau, kad tie traškučiai nepadės priartėti prie tikslo, todėl jų nevalgau.
Ilgalaikis tikslas – olimpinės žaidynės. Turiu susirašiusi net vietas ir rezultatus, kurių norėčiau ten pasiekti.
Vita: Ieva Amerikoje turėjo kalendorių, kuriame susirašydavo viską – kada kokios varžybos, atsiskaitymai, kokius darbus kada reikia atiduoti, kada teisėjauti, kada savanoriauti. Sakydavo, kad ji nori matyti bendrą vaizdą. Tai – mėnesio planas. O diena irgi buvo griežtai sudėliota. Grafikas visada įtemptas. Kai jis įtemptas, išmoksti valdyti laiką. Savo auklėtiniams dažnai sakau: „Atsisukite atgal ir pažiūrėkite, kiek nuveikėte.“ Ir aš nuolat stengiuosi atsisukti ir pažiūrėti, ką nuveikiau.
Eglė: Žmogus be tikslų negali gyventi. Dirbi ar sportuoji, visada nori ko nors pasiekti. Didieji mano tikslai nėra tokie aiškūs kaip Ievos, bet nuolat galvoju, kas naudinga man, ko dar norėčiau išmokti ar sužinoti, o tos sukauptos žinios atvers galimybių ir kur nors nuves.
Ugnė: Ievos olimpiada – mums visiems didelis bendras tikslas. O aš su savo soliniu dainavimu taip pat turiu įvairių galimybių – yra skirtingo lygio operos teatrų, įvairių miuziklų. Kelių daug, tad kol kas stebiu ir ieškau, kas man tinka ir patinka.
Kaip Ieva vakarais susirašo savo kitos dienos tikslus, taip aš po savo dainavimo pamokos susirašau, ką supratau, kaip mąsčiau, kai kas nors pavyko, nes dainavimo gerumo nepačiupinėsi ir nepamatuosi. Tai – emocijos, įsivaizdavimas, pojūčiai.
Ieva: Žmogaus tikslai nuolat keičiasi. Dabar aš gyvenu ir mąstau sportu. Pabaigusi mokslus daviau sau metus pakliūti į olimpines žaidynes. Juk būna, kad sportininkui nesiseka: diskas neskrenda, trauma ar dar kas nors nutinka. Tada, vadinasi, nelemta. Man kol kas – tfiu, tfiu, tfiu – viskas sekasi. Bet ir pati labai saugausi. Pavyzdžiui, kviečia Eglė su draugais žaisti tinklinio, man iš karto galvoje: draugė žaidė tinklinį, patempė raiščius, kita žaidė tinklinį – raiščius nusitraukė. Galiu važiuoti pažiūrėti, kaip jie žaidžia tinklinį, bet pati nežaisiu.
Dėl savo tikslo turiu daug ko atsisakyti: savaitgalių, maudynių.
– Kuo neįtinka maudynės tokią karštą vasarą?
Ieva: Maudantis atsipalaiduoja raumenys, o mano sporto šaka sprogstamoji. Prieš varžybas negalima maudytis, ilgai važinėti dviračiu, nes raumenys persiregistruoja į ištvermės sportą.
– Ar tarp sesių jaučiasi konkurencija?
Eglė: Aš visada noriu varžytis. Jei ne per disko metimo treniruotes, sugalvoju kokias nors lenktynes, jėgos ar ištvermės varžybas. Visos trys mėgstame pasilyginti. Nes viena ištvermingesnė, kita staigesnė. Ugnė irgi su mumis sportuoja savo malonumui.
Vita: Ir olimpinę mylią per Olimpinę dieną bėgome visos drauge.
Ieva: Ugnė mūsų psichologė.
Ugnė: Pastaruosius ketverius metus aš labiau orientavausi į muziką, bet dabar pamėgau ir kitus menus. Pavyzdžiui, siuvimą. Turiu planų grožio srityje. Vis dėlto su muzika man koja kojon ėjo saviugda. Iki šiol pusė mano gyvenimo skirta psichologiniam pasirengimui, darbui su savimi, vaikystės traumų nagrinėjimui.
– Buvo ir tokių?
Ugnė: Kiekvienas esame jų pilni, nes mėgstame prisigalvoti. Saviugda man atvėrė daug durų, kartu ir akis. Viskas prasidėjo nuo paprastų vaizdo įrašų internete. Kadangi man tai buvo labai įdomu, pradėjau važinėti po įvairias stovyklas, skirtas meditacijai, saviugdai, kvėpavimo pratimams. Tos stovyklos itin brangios, tad norėdama ten būti trejus metus savanoriavau.
Su sesėmis kalbuosi, kad siekiant tikslų neužtenka pakalbėti prieš varžybas. Turi nuolat gyventi ramybėje, nuolat būti susikoncentravęs, mokėti orientuoti savo mintis. O kad orientuotum savo mintis į didelį tikslą, turi būti ramybė ir aplinkui, ir tavo viduje. Ramybei pasiekti reikia nuolatinio darbo su savimi, su savo mąstymu, santykiais.
Negali tiesiog paskirti laiko, kad padirbėtum ir taptum ramesnis. Tai vyksta natūraliai – bendraujant, diskutuojant, net politikuojant. Tada mąstai, kad gal čia verta nusileisti, o čia – patylėti. Žmonės dažnai nesusikalba, nes kalba skirtingomis kalbomis. Nori pasakyti tą patį, bet sako skirtingais žodžiais, ir iš to kyla konfliktas.
– Tai kada ir dėl ko pastarąjį kartą buvote susipykusios?
Pauzė.
Ugnė: Mūsų namuose neskraido lėkštės, durų irgi netrankome. Mes kalbamės. Eglė prieš kurį laiką sako: „Ugne, aš nesuprantu tavo elgesio. Sakyk, kas yra?“ Kai tavęs taip gražiai paklausia, turi progą irgi gražiai atsakyti. Ir tada nebūna tos milžiniškos įtampos, kai viena pusė nepatenkinta, kita – irgi nepatenkina, bet abi tyli. Vaikšto du ožiai ir visą savaitę tyli, o tada nukrinta plunksna ant žemės, ir prasideda konfliktų karalystė. Mes viską sprendžiame čia ir dabar.
– Tai, kad mama jūsų trenerė, privalumas ar trūkumas?
Eglė: Privalumų nepaprastai daug: palaikymas, laiko planavimas, pavyzdys. Kita vertus, tai mama, o ne šiaip treneris, su kuriuo po treniruotės atsisveikini iki kito susitikimo. Mes visada drauge – ir namuose, ir per treniruotes.
Ieva: Pasitaiko, vakarieniaujame, o mama prisimena, kaip mečiau diską per treniruotę. Ji sako: „Man nepatiko, kaip tu nepasukai kojos“ ir atsistojusi parodo judesį.
Eglė: Vakar ateina palinkėti labos nakties, aš jau beveik miegu, o ji: „Žinok, šiandien visai neblogai mėtei, tik ranką reikėjo labiau palaikyti.“ – „Gerai, mama! Iki rytojaus.“ Bet gal čia irgi gera situacija, nes visos gyvename bendru tikslu.
Ugnė: Sesėms sudaromos labai geros sąlygos, nes mama žino, kaip turi būti. Dažnai pagalvoju, o kaip būtų, jei sesės sportuotų ir ne mama būtų trenerė? Būtų kur kas sunkiau.
Turime nuostabius tėvus. Reta šeima, kur tėvai sako: „Grįžk namo, sudarysime tau sąlygas, gyvenk, sportuok, realizuok save.“ Mama niekada neprašo pagalbos. Ji sako: „Žiūrėk pagal savo laiką, galimybes, jei gali, ateik padėti į daržą ar lauką, jei negali, žiūrėk savo reikalų.“ Tėvai dovanoja save mums, mūsų perspektyvai, tikslams, mūsų darbams ir suteikia išskirtines sąlygas tobulėti, augti, rinktis savo kelią.
Ar žinote daugiau tėvų, kurie supiltų dukterims disko metimo sektorių pievoje?
Eglė: Jei šeimoje tėvai neturi to paties tikslo kaip ir vaikas, vaikas visko siekia vienas. O mes, jei ko nors norime, svarstome šeimoje, ką galėtume padaryti, kad tai pasiektume.
Tėvai mums išugdė atsakomybę. Pamenu, laukdavau 25 laipsnių šalčio, kad būtų galima neiti į mokyklą. Mama ateina ir sako: „Tu gali neiti, aš tavęs neverčiu. Mokykla – tavo atsakomybė. Jei nenori į mokyklą, gali toliau miegoti. Bet kas iš to?“ Guliu ir galvoju: „Nenoriu, bet kas iš to?“, tad keliuosi ir einu.
Ugnė: Kai įstojome į universitetą, mes negalvojome, kad kas nors ką nors mums turi duoti. Žinojau, kad turiu pati imti, o ne ko nors laukti.
Vita: Tikslai ir svajonės savo prigimtimi labai artimi. Aš mėgstu svajoti apie viską – šeimą, vaikus, gėrį, grožį, aplinką, namus, darbus, draugus ir artimuosius, santykius. Svajodama planuoju ir organizuoju, prisigalvoju veiklos. Gal dėl to ir dukterys žino, kad geriau padaryti nei nedaryti, geriau išmokti nei nesimokyti. O šiaip gyvenime dar yra meilė.
– Ar ir jai atsiranda vietos jūsų gyvenime?
Eglė: Tai – vienas mano gyvenimo tikslų. Noriu rasti mylimą ir mane suprantantį žmogų, tačiau tam reikia skirti daug laiko ir pastangų, kuriuos šiuo metu labiausiai skiriu mokslams, renginiams, kitiems žmonėms, apskritai gyvenimui atrasti.
Ieva: Turiu draugą amerikietį – kol kas bendraujame internetu. Susipažinome studijų metais. Jis supranta mano tikslus, aš – jo, nors jis ne sportininkas.
Jis supranta, kad man būtinai reikėjo išvažiuoti, pabandyti pakliūti į olimpines žaidynes, nors galėjau likti Amerikoje ir ten siekti karjeros. Jei turi tikslą, turi ką nors aukoti.
Ugnė: Aš irgi turiu nuostabų draugą. Bet kuris žmogus tavo gyvenime koreguoja jo kelią. Poroje nesi vienas, tai – dviejų žmonių susitarimas, derinimasis.
Su draugu irgi suprantame vienas kito tikslus. Mes dar labai jauni. Turime turėti savo gyvenimus, išreikšti save ir neskubame įpulti į buitį, šeimą.
