Pralėkė dvidešimt metų nuo to laiko, kai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse šaulė D.Gudzinevičiūtė iškovojo aukso medalį.
Ta proga tuo metu 34 metų taikliausia Lietuvos šaulė į skriejančius taikinius papuošė „Stiliaus“ viršelį. Žurnalo skaitytojai tuomet Dainą išrinko ir 2000-ųjų Metų moterimi.
Sidnėjaus auksas sportininkės kolekcijoje yra garbingiausias, bet ne vienintelis. 1988 m. ji laimėjo du Europos čempionato aukso medalius, kitąmet komandoje tapo pasaulio čempione. 1992-aisiais Daina žemyno pirmenybėse pelnė sidabrą ir bronzą. Po Sidnėjaus olimpiados ji dar tris kartus kilo ant garbingiausių apdovanojimų laiptelių – 2002 m. pasaulio čempionate sportininkė iškovojo sidabro medalį, o dar po trejų metų pasipuošė Europos čempionato sidabru, tokiu pat medaliu šaulė džiaugėsi 2009-aisiais vykusiame Europos čempionate.
Aukščiausio olimpinio laimėjimo iš D.Gudzinevičiūtės niekas nesitikėjo. Sportininkė paskutinę akimirką įšoko į olimpinį traukinį gavusi vieną vadinamųjų laisvų kortų, skiriamų normatyvų neįvykdžiusiems sportininkams. Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete buvo planuojama, kad šaulė pateks į antrąjį dešimtuką.
Pirmą kartą olimpiadoje Daina dalyvavo 1996 m. Tuomet Atlantoje ji iškovojo 10 vietą.
Po pergalės Sidnėjuje Daina dvi paras negalėjo nei užmigti, nei valgyti. Prieš išvykdama į olimpines žaidynes šaulė namuose paliko laiškelius, kuriuose sau linkėjo patekti į finalą.
Iš Sidnėjaus į Vilnių grįžusią olimpinę čempionę prie lėktuvo trapo sutiko beveik visa giminė. Tėvai, vyras, brolis su trimis vaikais ir žmona, dėdė su šeima, dvi tetos, dvi pusseserės ir krikštasūnis – iš viso pasveikinti atvyko 18 artimųjų.
Kai Dainos paklausdavo, ar po auksinio pasirodymo ji tapo laimingesnė, sportininkė atsakydavo, kad ne. Kaip buvo laiminga prieš olimpines žaidynes, taip laiminga yra ir po jų. 400 tūkstančių litų premiją už laimėtą aukso medalį ji investavo į dviejų kambarių butą Skaidiškėse – užsisakė naujus baldus ir įsigijo sodybą ant ežero kranto prie Baltarusijos sienos. Iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Daina dovanų gavo automobilį „Rover“.
„Pelnyta premija – ne milijardas, kad galėčiau toliau nieko neveikti, esą jau viską gavai. Bet ir tie pinigai suteikia laisvės, palengvina gyvenimą“, – kalbėjo šaulė.
Daina patyrė, kad užgriuvusi šlovė turi ir bjaurųjį šešėlį. Iki pergalės Sidnėjuje ji neįsivaizdavo, kad aplinkui gali būti tiek daug pavydo. Nuo tada ji žino, kad draugus pažinsi ne tik nelaimėje, bet ir džiaugsme: „Ne tik atsirado norinčių pažinties vien dėl to, kad esu žinoma. Buvo ir tokių, kurie liovėsi draugauti, nes gal įsivaizdavo, kad man viskas nukrito iš dangaus.“
Šaulės olimpinis auksas nepakeitė ir neišpaikino. Savo būseną pirmomis dienomis grįžus iš Sidnėjaus sportininkė vadina klaikiai nejaukia: „Eidavau mieste nunarinusi akis. Jaučiausi taip, tarsi būčiau užmiršusi užsimauti kelnes, – visą laiką sekė įsmeigti žvilgsniai, matydavau susibaksnojimą alkūnėmis.“
Iki auksinio laimėjimo šaulė mėgavosi treniruotėmis, varžybomis, bendravimu su namiškiais ir draugais. Ji nebuvo įpratusi savo laiko ir energijos dalyti masėms.
Sidnėjaus šlovė ir visur minima pavardė Dainą gerokai traumavo. Kartais iškovotos pergalės šešėlis nusidriekdavo iki graudžiai komiškų dalykų. Į oficialius priėmimus, susitikimus ir vakarėlius ji kasdien eidavo kaip į darbą.
„Dirbau iš peties: renginiuose, susitikimuose, pokalbiuose. Grįždavau namo vakare pikta ir pavargusi. Skrandyje teliūskuodavo šeši puodeliai kavos ir dešimt saldainių. Rankose – kelios puokštės ir maišeliai su dovanomis. Virtuvės palangės, apstatytos gėlėmis, priminė šermenis“, – apie viešumo skonį prieš daugybę metų kalbėjo D.Gudzinevičiūtė.
Sportininkė buvo laukiama visur: pradedant Seimu, Vyriausybe, Vilniaus savivaldybe, Vidaus reikalų ministerija, sostinės „Rotary“ klubu ir baigiant „Ąžuoliuko“ choru. Čempionė sodino medelius, dalyvavo atidarant gatvę, automobilių serviso įkurtuvėse, vakarėlyje, kuriame singlas „Trys milijonai“ buvo pripažintas auksiniu ir platininiu. Po maratono sostinėje iš sporto vadovų išgirdo: „Vaikeli, su Vilniumi jau apsitvarkei, dabar laukia rajonai.“
„Kartą brolio parapijos kunigas paprašė manęs iš sakyklos tikintiesiems perskaityti laišką. Kadangi po daugybės metų, praleistų šaudykloje, ėmiau girdėti silpniau, kunigas pakartojo prašymą garsiau. O kai jis beveik riktelėjo, vos po suolu nepalindau. Sutikau lipti į sakyklą, nes kunigėlis – simpatiškas, demokratiškas žmogus, be to, buvo prisiekęs mano gerbėjas“, – prisiminė D.Gudzinevičiūtė.
Daina, paklausta apie treniruočių krūvius, sakė, kad jei per treniruotę iššauna 250 šūvių, labai pavargsta ir fiziškai, ir psichologiškai.
„Šiais laikais jau turime ausines, kurios saugo ausis gana patikimai. Tačiau mano ir kitų sportininkų ausims žala padaryta seniai, kai nebuvo specialių ausinių. Kalbėdama klausos problemos nejaučiu, tačiau kažkokio dažnio garsus kartais girdžiu prasčiau“, – pasakojo šaulė.
Nors sportininkė daug metų šaudydavo kone kasdien, nusitaikyti į gyvą žvėrį niekada nebūtų galėjusi: „Esu humaniška. Ir šiaip medžioklė man nepatinka.“ Vietoj medžioklės laisvalaikiu ji renkasi žvejybą.
Dainos giminėje visi vyrai – senelis, dėdės, pusbroliai, tėvas ir brolis nuo mažų dienų draugavo su šautuvais ir dalyvaudavo medžioklėse.
Pirmą kartą į šaudyklą Dainą nusivedė vyresnysis brolis Sigitas. Mergaitė taip susižavėjo šaudymu, kad pamiršo, jog jau keletą mėnesių svajoja išmokti jodinėti. Tik treneris nenorėjo jos priimti, liepė palaukti dar metus. Sulaukusi dvylikos metų Daina jau turėjo keturis kilogramus sveriantį šautuvą ir išdidi vaikščiojo į šaudymo treniruotes.
Paauglės veidas ir pečiai nuo sunkaus šautuvo ir atatrankos dažnai būdavo nusėti mėlynėmis. Tačiau tai jos nesulaikė – šaudymas tapo didžiausia gyvenimo aistra.
Karjerą gana vyriškoje sporto šakoje ji pradėjo nelengvai – vaikinai kaip įmanydami skriaudė ambicingą merginą. Kartą net buvo išmaudę sniege. Tačiau pasitaikius progai ji atsikirsdavo – taip išmoko apsiginti, pakovoti už save. Vėliau reta šventė ar gimtadienis praeidavo be tų pačių „skriaudėjų“.
Baigusi mokyklą Daina Vilniaus universitete studijavo teisę ir gavo karininko laipsnį. Vėliau pakilo iki kapitonės.
Interviu „Stiliui“ paklausta apie vyrus D.Gudzinevičiūtė atsakė lakoniškai: „Aš myliu vyrus. Jų mano gyvenime yra labai daug. Bet man patinka tikri vyrai, o ne visokie vyriokai, vyručiai, vyrukai. Nemėgstu pavydžių vyrų. Kol sutikau savo vyrą, ne vieną varlę teko pabučiuoti.“
Būdama 28-erių Daina ištekėjo už Vilniaus viešosios policijos patrulinės rinktinės policininko, šaulio Tado Griniuko. Tačiau jie susipažino ne prie taikinio. Daina praktikavo stendinį, o Tadas – kulkinį šaudymą. Porą suvedė Dainos draugė.
D.Gudzinevičiūtė beveik visus metus praleisdavo sportuodama: pavasarį prasidėdavo varžybos, stovyklos, intensyvios treniruotės, kurios tęsdavosi beveik iki žiemos.
Su vyru Daina ilgai nesimatydavo, tačiau dėl to sutuoktiniai neišgyveno. Dainos nuomone, sporte yra savotiško žavesio. Esą kai žmonės nuolat matosi, išsenka bendravimo temos, tampa nuobodu.
D.Gudzinevičiūtė visada labai piktindavosi, jei kas nors apie ginklus bandydavo šmaikštauti. Kai kartą viena žurnalistė kalbėdama apie Dainos sportą pavadino jos ginklą žaisliuku, moterį net siaubas apėmė, nes juk ginklas gali ir užmušti. Atvirai viską rėžianti šaulė neslėpdavo, kad nemėgsta diletantų, kurie vaidina profesionalus.
Likus pusantrų metų iki Sidnėjaus olimpinių žaidynių Daina pagal etatų mažinimą buvo atleista iš darbo vidaus reikalų sistemoje. Ji beveik septynerius metus išdirbo vyriausiąja instruktore, olimpinių šakų vyriausiąja trenere Fizinio parengimo ir sporto skyriuje prie Vidaus reikalų ministerijos.
Po olimpinio triumfo Daina tapo Pasienio policijos departamento Vilniaus pasienio rinktinės specialiosios paskirties greitojo reagavimo būrio pompinių ginklų vyresniąja specialiste. Teisininke jai taip ir neteko dirbti.
Nors iš pirmo žvilgsnio galėtų susidaryti įspūdis, kad ne iš kelmo spirta Daina geriausiai atrodytų žvalgyboje su gausia ginklų amunicija arba vadovaujanti karių kuopai, ši sportininkė, padėjusi į šalį ginklą ir pasipuošusi suknele, virsdavo moteriška ir valiūkiška asmenybe.
D.Gudzinevičiūtė neslėpė, kad yra reikli sau ir daug laiko skiria išvaizdai. Priekabiausiai ji renkasi kvepalus.
Sportininkė yra puiki kulinarė. Jei laukia svečių, Daina per keletą valandų paruošia tikrą puotą. Netgi megzti buvo išmokusi ir yra prisimezgusi gražių drabužių, tačiau vėliau šiam pomėgiui nebeliko laiko.
Laisvalaikiu Daina mėgsta linksmybes. Įsimintiniausios šventės jos gyvenime vykdavo Šv.Valentino dieną, kai su pusšimčiu draugų organizuodavo kaukių balius. Kartą D.Gudzinevičiūtė vaizdavo Monicą Lewinsky milžiniškomis raudonomis lūpomis. Tuomet laimėjo prizą už geriausią kaukę. Gimusi Kūčių išvakarėse sportininkė savo gimtadienius švęsdavo kaskart vis kitaip ir skirtingu laiku.
Sodyboje, be netoliese telkšančio ežero, yra ir tvenkinys, kuriame veisiasi karpiai. Daina juos gaudo, bet iškart paleidžia atgal. Kitaip negali, nes karpiai jai labai mieli. Juos vadina „petrais“.
Sodyboje visada prieglobstį surasdavo vieniši, laukiniai šunys ir katės. Įvairiais laikotarpiais gyvūnų skaičius keisdavosi – kartais būdavo daugiau kačių, kartais šunų.
Nors dėmesio nestokodavo visi gyviai, išskirtinę meilę Daina jaučia katėms. Sodyboje ji turi daug draugų dovanotų molinių, medinių, pūkinių kačių figūrėlių. Ir pati radusi įdomesnį suvenyrą nusiperka. Žiemomis, kai turėdavo daugiau laisvo laiko, šaulė mokydavosi kalbų. Savarankiškai išmoko angliškai, itališkai.
2002 m. Daina nėrė į televizinę avantiūrą – gavo pasiūlymą vesti TV laidą „Farai“.
Daina 2003 metus vadina juodais metais. Tada po sunkios ligos mirė jos tėvas. Dainai netektis buvo didžiulis smūgis, kol atsigavo, praėjo beveik metai. Ilgai gedėti artimo žmogaus D.Gudzinevičiūtė negalėjo, nes reikėjo ruoštis 2004-ųjų Atėnų olimpiadai.
Prieš ją šaulė iš brunetės virto blondine. Pokytį paaiškino paprastai: „Norėjau, kad gyvenimas prašviesėtų.“
Atėnuose sportininkė liko 14-a tarp 17 dalyvių.
Tais pačiais metais Daina Rygos kolegijoje pradėjo studijuoti psichologiją. Studijos truko trejus metus. Stendinio šaudymo meistrė pasitelkdama įtaigą išmoko tramdyti pyktį, be vaistų numalšinti galvos ar peties skausmą.
„Pati susidūriau su problema, kai prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes negalėjau rasti psichologo. Tuo metu mane persekiojo baisus nesėkmių ruožas ir viskas ritosi žemyn.
Galų gale buvau supažindinta su vienu specialistu, jis man labai padėjo.
Į Sidnėjų išvykau atsikračiusi daugybės „juodų uodegų“, kurios trukdė normaliai gyventi ir sportuoti. Nuo tada susidomėjau psichologija, ėmiau rinkti ir skaityti įvairią literatūrą“, – kalbėjo sportininkė, kuri po kurio laiko baigė ir trenerio kursus tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete.
2006 m. guvi, vietoje nenustygstanti Daina jėgas nutarė išbandyti ant parketo ir tapo TV šokių projekto dalyve.
Publikos simpatijas ji pelnydavo artistiškumu ir šou elementais. Pasirodymams dažnai pasirinkdavo visiems puikiai pažįstamą lietuvių atlikėjų muziką. Šokdama ča ča Daina trypė pagal grupės „inCulto“ karibietiškus ritmus, valsui buvo pasirinkusi Ryčio Cicino dainą ir šoko vilkėdama tautinį kostiumą, užsimaukšlino geltonas kasas.
„Nelengva nebijoti pasirodyti juokingam. Straksėti scenoje su trumpa suknele, pamiršus savo žingsnelius reikia turėti pakankamai humoro jausmo, kad sugebėtum atlaidžiai pasižiūrėti į save. Aš savo šokimą vertinu blaiviai – na, ne šokėjėlė aš, bet pasilinksminome puikiai“, – pasakojo D.Gudzinevičiūtė, projekte nepriėjusi iki finalo.
Smalsi ir daug ką išbandyti trokštanti Daina ne visiems pasiūlymams yra sakiusi „taip“.
„Kartą siūlė vesti renginį. Sako: „Tu čia pašaudysi, šou padarysi.“ Mane užmušė vietoje. Likome nesupratę vienas kito. Pamaniau: „Tai pakviesk Virgilijų Alekną, jis tau lėkštes pamėtys! Arba chirurgą, kad gražiai supjaustytų vištą“, – prisiminė šaulė.
2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse D.Gudzinevičiūtė liko per vieną taiklų šūvį nuo olimpinės bronzos.
Nuo intensyvaus sportavimo šaulei paūmėjo problemos dėl stuburo. Ilgą laiką nugaros ir kojos skausmus kentusi moteris ryžosi stuburo išvaržos operacijai.
2012 m. į olimpiadą Londone nuvykusi Daina nepateko į finalą ir užėmė 14 vietą. Penkeriose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi sportininkė nutarė atsisveikinti su 34 metus trukusia sportininkės karjera ir darbuotis sporto varžybų užkulisiuose.
Tais pačiais metais D.Gudzinevičiūtė tapo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidente. Ji atsisakė asmeninio vairuotojo, nes pati mėgsta vairuoti.
Prezidentės drabužių stilius kardinaliai pasikeitė, atsirado daug klasikinių kostiumėlių, aukštakulnių.
„Manau, kad aukštakulniai yra nuostabus žmonijos išradimas. Nepaprasta juos avėti, bet už tai koks vaizdas. Žinoma, reikėjo laiko nuo sportinių batelių pereiti prie aukštakulnių.
Kai po Sidnėjaus olimpinių žaidynių pasirodžiau jais apsiavusi, viena praeivė man mestelėjo: „Aha, manei, taip lengva.“ Laikui bėgant kulnai aukštėjo. Prieš dešimt metų septynių centimetrų kulną būčiau pavadinusi kosmosu, o dabar ramiai visą dieną su tokiais batais ant kojų galiu išbūti“, – pasakojo D.Gudzinevičiūtė.
2014 m. Daina buvo išrinkta į Europos olimpinių komitetų vykdomąjį komitetą. Tais pačiais metais ji buvo paskirta Lyčių lygybės sporte komisijos vadove.
Prezidentės darbotvarkėje atsirado daug įvairių renginių, susitikimų su svarbiais asmenimis, komandiruočių į užsienį. Apie savo santuoką niekada per daug nepasakojusi moteris tylėjo ir 2015-aisiais,
kai iširo jos ir T.Griniuko santuoka.
„Likti vienai dažnai gal net šimtą kartų geriau – prasideda kitas gyvenimas“, – sakė Daina.
2016 m. ji buvo perrinkta LTOK prezidente naujai kadencijai ir 2017 m. Europos olimpinių komitetų nare antrai kadencijai.
Anksčiau šaulės komanda buvo tik ji ir treneris, o Olimpiniame komitete ji išmoko dirbti komandoje ir suvokti jos prasmę.
2018-ųjų spalį Daina tapo Tarptautinio olimpinio komiteto nare ir buvo įvertinta apdovanojimu „Moteris ir sportas“ už indėlį siekiant lyčių lygybės sporte.
– Nuo to laiko, kai iškovojote olimpinį auksą ir tapote Metų moterimi, prabėgo dvidešimt metų. Kokie įvykiai labiausiai įsirėžė kaip įsimintiniausi, brangiausi ar skausmingiausi?
– Būtų galima ilgai vardyti. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus save mato. Vieniems ryškiau įsispaudžia netektys, kitiems – atradimai. Mano gyvenime buvo ir to, ir to.
Patyriau skaudžių netekčių, nes anapilin iškeliavo mano tėvai, ne vienas draugas. Bet gerų, įdomių dalykų tikrai buvo kur kas daugiau. Bet kokiu atveju auksiniai šūviai stipriai pakeitė gyvenimą. Tai nereiškia, kad į lengvąją – į įdomiąją pusę.
– Nepažįstamiems galite pasirodyti išoriškai šalta, oficiali, bet iš tiesų viduje turite daug paslėptų velniukų. Ar nėra sunku būti įspraustai į siaurus valdininkiškus rėmus, laikytis disciplinos?
– Teko mokytis, kaip kalbėti, klausyti, nepiršti savo nuomonės, diskutuoti, kartais kalbėti apie nieką, kaip išlaikyti mandagų, tačiau orų toną. Kaip sportininkė save įsivaizdavau taip: kuprinė ant pečių, rankos kišenėse. Jei kas nors nepatikdavo, sakydavau: eik sau, o aš einu toliau savo keliu.
Staigumą, kategoriškumą, kartais sarkastišką humoro jausmą teko suvaldyti. O juk galėčiau pasakyti taip, kad visi nukristų. Man net artimi žmonės yra sakę, kad tu mažiau šypsokis, nes tavo šypsena labai šelmiška. Na, sakau, kokia esu, tokia esu.
– Širdyje esate šiek tiek chuliganė. Kai perskaičiau viską, kas apie jus per 20 metų buvo parašyta, radau tokių perlų... Nemažai prisijuokiau. Jūsų posakius būtų galima surinkti ir išleisti atskirą leidinį. Žaismingas kalbos razinas lengvai ir nepasiruošusi traukiate iš užančio. Iš kur tas talentas taikliai ir smagiai žongliruoti žodžiais?
– Ačiū, bet man, kaip prestižinės organizacijos vadovei, tie pokštai ne visada tiktų. Kita vertus, per rytinius pasitarimus pasitaiko nemažai pašmaikštavimų, tik jie neišeina į viešą eterį.
Šiaip liežuvis – mano priešas. Esu nukentėjusi nuo to, ką leptelėjau. Sportininkei buvo paprasčiau, bet dabar labiau savo kalbą seku. Ir paleidžiu liežuvį nuo pavadžio tik tada, kai girdi patys artimiausi.
Labiausiai patinka šaipytis iš savęs. Tai labai patinka ir aplinkiniams.
– Kai iš savęs išsišaipai, kitam nebekyla noro to daryti. Prisimenu, pasakojote, kaip kartą dėjote šiukšles į konteinerį ir netyčia taip stipriai susižeidėte pirštą, kad net teko važiuoti į ligoninę. Kai jūsų paklausė, kodėl kaišiojote rankas į šiukšlyną, atsakėte, kad labai norėjote valgyti.
– Na, taip, tas buvo. Kartą vienas mano šuo susižalojo ir jam teko amputuoti koją. Kai nusibosdavo aiškinti, kodėl šuniui amputavome koją, sakydavau: „Na, valgyti norėjome.“
– Kalbėdama apie savo šeimą nuolat žmones ir gyvūnus skaičiuodavote kartu. Ir visada skaičiai šiek tiek keisdavosi.
– Šiuo metu mano šeimą sudaro penkios merginos: aš, kalė, trys katės. Kalė, vardu Saulė, nepasižymi labai dideliu intelektu, bet yra neįtikėtinai laiminga ir linksma. Dvylikametės katės Spurga ir Špilka buvo rastos prie sportininkų bendrabučio Pekino olimpinių žaidynių metais, o Florenciją draugas iš kažkokios sodybos atvežė.
Pastarajai toks vardas duotas ne todėl, kad ji didinga ir išpuoselėta kaip senas Italijos miestas, bet todėl, kad yra velnio nešta ir pamesta floristė – visas mano gėles nuėda.
Gyvūnų tarpusavio santykiuose būna visko. Aš esu gaujos vadas, po manęs – viena katė. Kai ilgesniam laikui išvykstu, augintiniais pasirūpina netoliese gyvenantis mano giminaitis. Tam tikru aspektu pandemija man visai patiko, nes sodyboje su gyvūnais praleidau daug laiko.
Taip pat paaiškėjo, kad darbinius reikalus puikiausiai galima tvarkyti nuotoliniu būdu. Karantino metu iš rankų nepaleidau telefono ir kompiuterio. Darbas sukosi įprastu ritmu, nuo ryto iki vakaro.
Iki šiol tarptautiniai posėdžiai vyksta per atstumą.
– Gal per pandemiją atsirado naujų pomėgių?
– Knygų skaitymas šiek tiek atsigavo. Sodyboje niekada anksčiau nebuvo tiek augalų kaip šiemet. Jeigu jau užsiėmiau rožių auginimu, tai jau rimta. Dar tik pirmą vasarą jos pas mane auga, jei nušals, naujų pasisodinsiu, nes man labai gražu. Be gėlių, auginu cukinijas, moliūgus, prieskonines daržoves. Ir šiltnamį turiu.
Tiesa, jo viduje augančiomis gėrybėmis labiau rūpinasi draugai, dar negaliu didžiuotis prisiekusios daržininkės titulu. Drįstu save vadinti vyresniuoju jaunesniojo sodininko padėjėju.
– Ar randate laiko žvejybai, grybavimui, uogavimui?
– Grybauju, uogauju kaip visi lietuviai. Ir pažvejoju. Meilę gamtai ir gyvūnams įskiepijo miškininkas tėtis. Man gražu viskas, kas gyva. Patinka rupūžės, žalčiai. Jeigu uodas nekąstų, aš jo net nemuščiau. Žalčiai atšliaužia net iki sodybos. Šiemet jų mačiau kaip niekada daug. Gal ir jiems karantinas patiko. Žalčiai kūdroje ir ežere plaukioja atsipalaidavę, ir man tai taip žavu.
– Psichologijos studijose įgytos žinios jums padėjo sporte susitelkti, sumažinti įtampą. Gal dabar tai praverčia bendraujant su kolegomis, priimant įvairius sprendimus, motyvuojant darbuotojus?
– Taikomoji psichologija gyvenime labiausiai keičia požiūrį į stereotipus, padeda į viską žiūrėti plačiau ir laisviau. Žinoma, ne visus draudimus reikia laužyti. Kai kada žmonės sako: „Aš mėgstu laužyti taisykles.“ Bet, pavyzdžiui, Kelių eismo taisyklių laužymas gali labai brangiai atsieiti. Stereotipų laužymas – tai ne taisyklių laužymas.
– Sakėte, kad nebijote bėgančių metų, neturite laiko liūdėti, savęs gailėtis. O moterims, kurios skausmingai gyvena vienatvės labirinte, pasiūlėte iš prieglaudos pasiimti katę.
– Bėgantys metai – tik įrašas pase. Yra daug jaunų senučių ir daug pagyvenusių jauniklių. Tai nereiškia, kad aš sėsiu ant triratuko, nors kas gali žinoti... Žinoma, nereikia visiškai nusileisti į vaikystę ar paauglystę, tačiau užsidarymas kokioje nors amžiaus grupėje pagal metus nėra gerai.
Aš šiuo metu gyvenu viena ir man tai netgi labai patinka. Man nesuprantamas moterų noras bet kokia kaina prisirišti prie vyro, neretai ir nelabai tikusio. Nesuvokiu, kai moteris sako: „Oi, man vyras leido.“ Palaukit, aš ne katė, kad man kas nors leistų ar draustų užlipti ant sofos.
– Vadinasi, kol kas jūsų širdies neužkariavo žmogus, su kuriuo galėtumėte būti lygiaverčiai partneriai, draugai, gerbiantys savo asmenines ribas, išsaugantys savo pomėgius, įsitikinimus, priimantys vienas kitą su trūkumais?
– Kol kas tokio neatsirado. Bet nereiškia, kad jausmų fronte visiškas štilis.
– Kai tapote Europos olimpinių komitetų asociacijos Vykdomojo komiteto nare, jums buvo pavestos Lyčių lygybės komisijos pirmininko pareigos. Ar su daug iššūkių susidūrėte?
– Vienas pirmųjų užsienio vizitų buvo į Azerbaidžaną. Atvykau su kolege. Šeimininko žmona, matydama, kaip dairomės ir kad nieko nepažįstame, su pačiais geriausiais ketinimais sako: „Merginos, jūs ateikite prie mūsų, nes ten vyrai apie reikalus nori pasikalbėti.“ Tai buvo naudingas šaltas dušas. Tada supratome, kad teks padirbėti.
Pradžioje nežinojome, nuo ko pradėti. Įsivažiuoti padėjo Vilniuje įsikūrusio Europos Sąjungos lyčių lygybės instituto direktorė Virginija Langbakk. Vienas projektų buvo išstudijuoti, kaip žiniasklaidoje vaizduojami sportininkai ir sportininkės.
Sportininkas – puikus atletas, padaręs tiek ir tiek naudingų padavimų ar tiek kartų iškovojęs pergales, o moteris – graži, gera šeimininkė, trijų vaikų motina ir dar jai vyras leidžia sportuoti. Čia šiek tiek šaržuotai pasakiau, bet iš tikrųjų būna ir taip.
– Ar esate susidūrusi su moterų ir vyrų lygybės svertų neatitikimu, seksizmu?
– Daugybę kartų, ypač anksčiau. Būdavo, jaunystėje krepšteli už kurios nors vietos ir sako: „Tai jau mergų pakibinti nebegalima?“ Dabar, kai esu vidurinėje jaunystėje, taip elgtis vyrai privengia.
Papasakosiu juokingą nuotykį. Kadencijos pradžioje, kai mes su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru atvykdavome į kokius nors renginius, niekam nekildavo klausimų, kas yra generalinis sekretorius ir kas prezidentas. Valentinas ryškiai matomas, aukštas, stambus vyras. Viešbutyje jis visą laiką gaudavo geresnį kambarį ir ilgą laiką buvo laikomas prezidentu. Iš to abu smagiai pasijuokdavome.
Pavyzdžiui, Armėnijoje, prieš pasirašant sutartį, šalies Tautinio olimpinio komiteto prezidentas ilgai tapšnojo Valentinui per petį, o po to atrodė labai nustebęs, kai sutartį ėmiau pasirašinėti aš. Bet dabar labai gražiai su visais draugaujame.
– O koks santykis vyrų ir moterų, vadovaujančių šalių olimpiniams komitetams?
– Europos olimpiniame komitete, mano apskaičiavimu, yra penkios moterys iš penkiasdešimties narių. Pasaulyje yra 206 olimpiniai komitetai, iš jų maždaug 15 vadovauja moterys. Tarptautiniame olimpiniame komitete moterų yra apie 30 procentų. Airija šiuo metu vienintelė Europoje, kur šalies Olimpiniame komitete ir prezidentė, ir generalinė sekretorė yra moterys.
– Bandau įsivaizduoti, kaip tarptautinėje arenoje skamba jūsų pavardė. Tikriausiai ne vienas užsienio kolega yra priverstas gerokai pamiklinti liežuvį?
– Taip, nutinka visokių kuriozų.Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas man sakė, kad repetavo mano pavardę ir kai reikėjo ją pasakyti, jam buvo nelengva, bet šiaip ne taip ištarė.
Kur kas geriau pavykdavo dabar jau mirusiam slovėnui, buvusiam Europos olimpinio komiteto prezidentui. Jo pavardė irgi buvo sunki – Janezas Kocijančius.
– Gal įsisukus į darbų ratą būna sunku sustoti ir ilsėtis?
– Telefono neišjungiu jau seniai. Anksčiau neišjungdavau, kai tėvai sirgo ir bet kada galėjo paskambinti iš ligoninės. Dabar neišjungiu, nes nežinau, kada kas gali nutikti. Ir darbuotojams pasakyta, kad jei skambinu po darbo ar savaitgalį, tai dėl rimto reikalo. Ir kad nepyktų. Mūsų darbas nėra visiškai normuotas, mes ir savaitgaliais dirbame, ypač anksčiau, kai būdavo daug renginių, komandiruočių.
Bet iš sportinės patirties žinau, koks svarbus poilsis. Tas, kuris giriasi esantis darboholikas ir niekada nesiilsi, man neatrodo labai protingas. Jei nepailsėsi, tavo darbo kokybė greičiausiai bus prasta.
– Ar kada nors apsilankote šaudykloje, kad patikrintumėte rankos taiklumą?
– Kai matau gražiose varžybose gražią šaudyklą, kažkas viduje sukirba. Bet šaudymui visiškai nelieka laiko, matyt, jau atsišaudžiau.
– Ar turite savo gyvenimo šūkį?
– Dar būdama sportininkė išmokau, kad nesėkmės – tai pamokos, todėl išanalizavusi kokią nors bėdą ir supratusi, kodėl taip nutiko, mėgstu sakyti: „Ai, bet tai buvo vakar.“ Mėgstamų posakių turiu ne vieną. Pavyzdžiui, patinka prancūzų dizainerės Coco Chanel citata: „Negalima nuleisti rankų, nes viskas mūsų rankose.“
– O ką manote apie rytdieną?
– Aš neturiu svajonių, aš kuriu planus. Pagalvoju, kur norėčiau atostogauti, ką norėčiau pakeisti. Pavyzdžiui, norėčiau, kad vieną dieną mūsų sportininkų skaičius olimpinėse žaidynėse siektų bent šimtą. Šiuo metu dar toli iki to.
