Moteris socialinio tinklo paskyroje gerbėjams paaiškino, kokią reikšmę jai ir jos draugei turi šis piešinys ant kūno.
„Per tuos aštuonis mūsų draugystės su Emilija metus buvo ir spontaniškų kelionių ir nuotykių ir tokių nesąmonių, kad būtų gėda (bet juokinga) aprašyti. Tačiau visų svarbiausias elementas – besąlygiškas buvimas šalia.
Kai man buvo šešiolika, taip jau nutiko, kad ji buvo vienintelis žmogus, kuris buvo šalia – kritinę ir sunkiausią mano paauglystės akimirką. Tuo metu mes nė nebuvom gerai pažįstamos, bet atsitiktinai dėl kažko susirašėme. Nepamenu, kaip ir ką pasakiau, bet pamenu, kad Emilija tada metė savo pasimatymą nė nesudvejojusi (kurio, vėliau kažkada pasakė, kad beprotiškai laukė) ir atvažiavo pabūti su manimi. Atsivežė pleduką, saldumynų ir dar šį bei tą. Ir…tiesiog…buvo su manim, kalbėjomės.
Apie viską: bernus, mokyklą, šeimą ir pasaulines problemas. Atrodė lyg esam senos draugės. Tai buvo pradžia. Tas neieškojimas naudos sau ir rūpestis žmogui, kurio nė nepažįsti.
Šie dalykai man parodė, koks ji žmogus iš tiesų yra ir kiekvieną dieną skaičiuojant metus tai tik dar syk įrodo. Ir nuo tada iš paauglystės viena kitą lydėjom į suaugėlišką gyvenimą, ir tikiuosi palydėsim ir į pensiją.
Tai yra ilgiausias ir tvirčiausias ryšys, kokį esu sukūrusi kartu su kitu žmogumi, kuris nebūtų mano šeima. Kitavertus, mes esam sesės – nenuginčijamai ir nenugalimai.
Prieš metus aš parašiau dainą Emilijai (ji dar neišleista, bet gal kadanors?). Žodžiai „you go i go, you talk I talk, i cry you cry, i break you call“ tobulai apibūdina mūsų draugystę nuo pat pirmos dienos. Kad ir kokia bloga ar gera idėja šauna į galvą – jeigu aš einu, ir ji eis. Jeigu jai reikia kalbėti, kalbėsiu su ja kiek reikės.
Kai man liūdna ir aš verkiu, verkia ir ji. Ir kai kuri nors iš mūsų palūžta – esam vos vieno skambučio atstumu. Manau nereikia sakyti, kaip stipriai tave myliu. Ai, jau pasakiau. Nu nesvarbu“, – socialinio tinklo paskyroje rašė dainininkė.
