Agnė Grigaliūnienė: „Skurdas ir vargas nėra dorybė“

„Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“ rubrikoje „Mano piniginė“ pakalbino komunikacijos agentūros „OLIVE“ bendraturtę Agnę Grigaliūnienę (39 m.). 

 Agnė Grigaliūnienė.<br>L.Griciaus nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>L.Griciaus nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>T.Bauro nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>T.Bauro nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>T.Bauro nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>T.Bauro nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>D.Umbraso nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>D.Umbraso nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>Organizatorių nuotr.
 Agnė Grigaliūnienė.<br>Organizatorių nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Nov 30, 2020, 9:37 AM

– Kaip susiformavo jūsų požiūris į pinigus? Ką šia tema nuo vaikystės skiepijo tėvai?

– Kai buvau maža, šeima turėjo tikrai dideles finansines galimybes, bet nebuvau labai lepinama. Pirmieji darbai prasidėjo nuo šešiolikos metų – turėjau užsidirbti savo atostogoms Palangoje. Už tokią savarankiškumo patirtį tėvams dėkoju iki šiol. Daug lėšų jie investavo tik į mano išsilavinimą ir keliones. Dabar jiems galiu nuoširdžiai pasakyti ačiū, kad jų dėka suprantu pinigų vertę.

Žinau, ką reiškia, kai gali sau leisti daugiau, bet lygiai taip pat visai nesutrinku, kai to padaryti negaliu.

– Ar dažnai investuojate į savo emocijas? Ar leidžiate sau neracionalius, bet širdžiai malonius pirkinius?

– Leidžiu, nes jų vis mažiau. Buvo laikas, kai pirkdavau daug daugiau, bet laimę tokie dalykai atneša tik trumpam. Ko gero, dabar į pirkinius tiesiog žiūriu paprasčiau. Ateina laikas, kai daiktai nebeteikia tiek džiaugsmo, todėl savo jaunesnėms draugėms patariu nestabdyti savęs, pirkti sukneles, rankinukus, nes ateis laikas, kai norėsis visai kitų gėrybių.

Tai toli gražu ne mano sugalvota ir patirta tiesa, šia įžvalga su manimi kadaise pasidalijo vyresnė bičiulė. Tąkart ja nelabai patikėjau, o dabar puikiai suprantu, apie ką ji kalbėjo.

– Kada būtina save lepinti?

– Tuomet, kai pasiektas geras rezultatas darbuose ir kai reikia pailsėti. Mano amžius jau toks, kai yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, jiems reikia padėti, pasirūpinti, prižiūrėti jų sveikatą – šiandien gyvenu tikrai intensyviai. Dėl to stengiuosi nepamiršti ir savo emocinės būklės, nes šiandieniam gyvenimui manęs reikia itin stiprios ir nepasiduodančios.

– Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų požiūris į finansus, pinigų leidimą savo reikmėms?

– Ko gero, didžiausias pokytis jaunystėje atsitinka tuomet, kai iš tikrųjų pradedi uždirbti pats – tuomet itin mėgaujiesi ir nieko iš to, ką gali sau leisti, neatsisakai. Paskui ateina vaikų laikas, jų išsilavinimo reikalai, kurie tampa prioritetu, tad pinigų sau mažėja.

Vis dėlto nesu iš tų mamų, kuri save pamiršta, tad savo sveikatai, sportui, pramogai ir kelionei kartkartėmis leidžiu pinigus be jokios sąžinės graužaties: tiesiog to darau mažiau ir rečiau. Taip atsiranda gera vidinė pusiausvyra.

– Kokia buvo pirmoji alga? Gal pamenate, ką už tuos pinigus pirkote?

– Pamenu, kad tai buvo 400 litų. Tuo metu sesuo Solveiga studijavo Švedijoje. Iš ten atsivežė tradiciją už pirmą algą pirkti šeimos nariams dovanų, tai ir padariau. Visiems nupirkau vardinius puodelius, o likusius pinigus gerai prašvenčiau.

– Ar asmeninius pirkinius argumentuojate kitiems?

– Tariuosi nebent tuomet, kai pirkinio kaina didesnė.

– Kas motyvuoja uždirbti?

– Dabar tai virto būtinybe, nes noriu gyventi komfortiškai. Kita vertus, karantino metu mano darbo sferą viskas palietė žiauriau – mums buvo uždrausta organizuoti renginius ir dirbti. Pradžioje ilsėjausi, o paskui suvokiau, ką reiškia gyventi nedirbant mėgstamo darbo ir nedarant to, ką su komanda mokame puikiai.

Dabar pinigai ir uždarbis man siejasi su asmenine saviraiška. Mano pasirinkta sritis yra dinamiška, emocionali, kupina nuotykių, todėl darbas suteikia spalvų, nuolatinio tobulėjimo, gerų emocijų. Juk mes kuriame ir parduodame akimirkos stebuklą, teikiantį žmonėms emocinę sveikatą ir džiaugsmą.

– Kokia yra jūsų pinigų filosofija?

– Jie – puiku. Nėra – ką galiu padaryti, kad būtų. Ir – laimę galiausiai neša ne patys pinigai, o mėgstama veikla, kuri teikia didelį džiaugsmą ir pajamas.

– Gal turite kokių nors asmeninių ritualų, kad pinigų visada būtų? Kas lemia tai, kad jų yra arba nėra?

– Žodis „ritualai“ man primena XIX amžių, bet prisipažinsiu keistenybę. Sakoma, kad pačiulių kvapas (tokia žolė, kaip mėtos ar rozmarinai) traukia pinigus. Eidama pristatyti naujo renginio ar komunikacijos koncepcijos klientams kvepinuosi būtent šiuo aromatu. Galiausiai jis man tiesiog patinka.

– O ką manote apie skurdą ir pasakymą „būk biednas, bet teisingas“?

– Nesąmonė! Nebūkime „biedni“, o teisingiems būti reikia stengtis. Apskritai skurdas ir vargas nėra dorybė. Lietuviams reikėtų išsitrinti šias sąvokas iš galvos.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Manau, būna visaip. Pinigai dažniausiai gadina žmones, kurie jų neužsidirba patys. Yra tokių, kurie paveldi juos, dalis tokių žmonių nedirba – tai, manau, yra blogai. Likusieji, kurie, nepaisant patogesnės būties, nusprendžia dirbti ir save išreikšti, tegul būna pasveikinti.

– Kaip parenkate dovanas kitiems? Ar jums patinka pats dovanojimo procesas?

– Labai patinka ir įkvepia. Dabar dovanoju rečiau, bet išties reikalingus, vertingus arba apgalvotus daiktus bei patirtis.

– Ar pagaunate save, kad kitiems dovanojate geresnius ir brangesnius dalykus nei sau?

– Niekada nebuvau gailikė, esu svetinga – dėl to labai džiaugiuosi. Man patinka kurti šventes kitiems. Jos neretai rengiamos mano pačios sąskaita. Bet manau, kad viena didžiausių dovanų kitiems – gražus laikas drauge.

– Koks žmogus vertas geriausių dovanų?

– Visiems dovanoju iš širdies.

– Jei gaunate dovaną, kuri nedžiugina, kaip elgiatės?

– Dažniausiai pasakau šeimos nariams ir draugams, ko norėčiau.

– Kokia šiandien jūsų materiali svajonė, pageidavimas, noras? Patirti, paragauti, nukeliauti, užuosti, išbandyti..?

– Mano uošvis Gražvydas dažnai sako: „Kaip gerai, kai tu visuomet žinai, ko nori.“ Labai dažnai taip ir yra. Mano svajonės šiandien yra labai gyvenimiškos. Noriu pasidovanoti remontą mūsų su Simonu namams.

Be jokios abejonės, noriu keliauti su šeima ir draugais ir noriu „Porsche“. Pažiūrėsime, kaip čia seksis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?