Ne vieną pravirkdžiusioje dainoje Austieja kalba apie iki skausmo gražią žiemą, meilę, klausytojo širdį virpina švelnus jos balso tembras ir visa apimantis nuoširdumas. Pianino akordus dainininkė spaudo be perdėto patoso. Čia svarbiausia – tyras jausmas, o ne suvaidintos emocijos.
Neaišku, ar kūrinys sėkmės sulaukė dėl to, kad buvo paviešintas paskutinę praėjusių metų dieną, ar todėl, kad karantino ir spalvotų paveikslėlių socialiniuose tinkluose išvarginti žmonės pasiilgo ko nors tikro ir gero. Galbūt suveikė ir paprasčiausias atsitiktinumas.
Kad ir kokios būtų priežastys, šimtai tūkstančių peržiūrų internete parodė, jog tokios muzikos paklausa yra, o ir pati A.Gendvilaitė leistis apakinamai trumpalaikės šlovės tikrai neketina – ir toliau sieks, kad jos dainas išgirstų kuo daugiau žmonių.
Pokalbis su Austėja vyko kiek aprimus kūrinio bumui ir į savo vėžes nusėdus kasdienybei.
Susiskambinome, kai Šiauliuose gyvenanti, kino ir teatro bakalauro studijas baigusi, o dabar Kelmės mažajame teatre dirbanti jauna moteris jau mezgė planus, kaip nelikti pamirštai.
– Kai rašėte didžiulio populiarumo sulaukusią dainą, ar jūsų mintyse buvo koks nors ypatingas žmogus?
– Kuriant dainas asmeninių išgyvenimų įtaka dažniausiai neišvengiama. Nuo to jos tampa tik tikresnės.
– Muzika jūsų gyvenime svarbią vietą užėmė visada, bet apie dainininkės karjerą nesvajojote. Ar labai nustebino netikėtai užklupęs populiarumas?
– Staiga užplūdęs dėmesys tikrai nustebino gerąja prasme. Kuriu jau seniai, o čia „išgirdimas“ įvyko netolygiai, staiga, su visu buvusiu įdirbiu.
Nepaisant natūralios nuostabos ir nustebimo, jaučiuosi ypač rami, manau, kad taip ir turėjo būti. O mano artimieji, kaip ir pridera, palaikė ir profilaktiškai neleido užsisvajoti.
– Jūsų kūryboje daug gamtos motyvų. Kas formavo jūsų pasaulėžiūrą, kaip atrodė jūsų vaikystė?
– Vaikystė buvo labai graži. Užaugau gamtoje, šalia miško, ežero, buvau apsupta gyvūnų, žirgų. Tikriausiai mano pasaulėžiūrą daugiausia ir formavo aplinka ir giluminis jos pajautimas.
– Nuo vaikystės ne tik kalbate žemaitiškai, bet ir kuriate dainas. Norite išsiskirti?
– Nesakyčiau, kad kalbėdami žemaitiškai mes puoselėjame identitetą. Gal kitiems ir atrodo, kad kalbėdami tarmiškai jį puoselėjame, bet mums tai natūralu, nieko neįprasto. Manau, visi turėtų tai daryti. Tiesiog esame savimi, žinome, kas esame.
Tiesa, seniau mano tėvai organizuodavo žirgų žemaitukų varžybas, aš ir pati jose dalyvaudavau. Tėtis turėjo žemaitukų veislyną, prisidėjo prie šios veislės išsaugojimo.
Žemaitukai buvo prie išnykimo ribos, žinoma, ir dabar šių žirgų skaičius nėra itin didelis. Šiuo metu žemaitukus laikome savo malonumui, nebeturime veislinių bandų.
– Turbūt Lietuvoje nėra regiono, kuris turėtų tokį aiškiai apibrėžtą kitoniškumą kaip Žemaitija. Joje, ypač provincijoje, įprasta prie namų pasikabinti baltą-raudoną vėliavą su juodu lokiu, leidžiamos žemaičių tarme parašytos knygos, yra net tokių, kurie gaminasi simboliškus žemaitiškus pasus. Kaip manote, kodėl?
– Nenorėčiau pernelyg veltis į istoriją – nenoriu supriešinimo. Žemaičiai ir lietuviai yra giminės.
Vis dėlto natūralus pojūtis, kad esi kitoks, yra. Mes, žemaičiai, jaučiame, kad mūsų mąstymas, būdas kiek skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies gyventojų.
Nenoriu būti neteisingai suprasta – nėra nei geresnių, nei blogesnių. Tiesiog vyrauja stiprus savitumas, drįsčiau teigti – ypač stiprus ryšys su gamta. Tad natūralu, kad šį savitumą norisi pabrėžti.
– Tas savitumas, apie kurį kalbate, dažnai išnyksta, kai jauni žmonės išvyksta į didesnius miestus. Dažnai tampa net gėdinga kalbėti savo tarme. Nebijote, kad taip gali nutikti ir jums?
– Sakyčiau, tam įtakos gali turėti netinkamai susiformavę visuomenės standartai. Tarmės visuomenėje dažnai pateikiamos pašiepiamai, apie jas sukurta daug anekdotų.
Manau, kad daugeliui žmonių būdingas susitapatinimo su sociumu jausmas: norisi neišsiskirti, būti tokiam kaip visi.
Tačiau Žemaitijoje, ypač Plungėje, tas identitetas labai stiprus, jam puoselėti skiriama daug dėmesio, vyksta daug renginių.
Mano gimtinėje yra natūralu, kad identitetą reikia saugoti, juo didžiuotis. Supanašėjimo su kitais jausmas mums nėra žavus.
– Jūs žemaitiškai kalbate visur. Ar nepapuolate į situacijas, kuriose vis dėlto liekate nesuprasta?
– Nesijaučiu nesuprasta. Aišku, būna situacijų, kai kalbu lietuviškai, bet prieš nieką nesu kategoriškai nusistačiusi.
Dažniausiai bendraudama su žmogumi pokalbį pradedu žemaitiškai.
Jeigu matau, kad žmogus nesupranta, – tai išgirstu arba pamatau jo akyse, iš karto pradedu kalbėti taisyklinga lietuvių kalba.
Na, o jei pastebiu, kad viskas gerai, o taip dažniausiai ir būna, su žmogumi ir toliau kalbu kaip pradėjusi. Aš pati niekada nesu jautusi jokios pajuokos dėl savo tarmės.
– Jūsų dainose, kaip ir šiandien vartojamose tarmėse, susipina praeitis ir modernumas. Dėl to gerbėjų esate vadinama lietuviškąja Enya ar Lana Del Rey. Kokios muzikos klausotės?
– Tuos atlikėjus, su kuriais žmonės mane lygina, tikrai gerbiu ir pati jų klausausi. Vis dėlto man labai patinka Peteris Gabrielis, „Era“, „Enigma“ – tos grupės, kurių muzikoje atsispindi amžinybė.
– Jūsų gerbėjams smalsu dėl „Eurovizijos“. Lietuviai šiame dainų konkurse nėra linkę dainuoti gimtąja kalba, tad kūrinys, nuskambėjęs žemaičių tarme, būtų itin originalus sprendimas. Ar pasvarstote apie tai?
– Be abejo, nesu nusiteikusi prieš.
– Sėkmė ir populiarumas gali būti labai laikini palydovai. Koks jūsų planas – kaip dar bandysite pasinaudoti netikėtai užklupusia šlove?
– Labai noriu tuo pasinaudoti, tik nežinau, ar pavyks. Šiomis dienomis svarstau, kaip panaudoti šį laiką, neužmigti ant laurų, mąstau apie konkrečius žingsnius.
Toks išgarsėjimas net įpareigoja. Kad viskas pasisektų, reikia panaudoti ne tik savo svajoklinį, bet ir loginį protą.
