Dėl pastaruosius metus pasaulį stingdančios pandemijos dažnas savo darbo kampelį įsikūrė namuose. Tokiu režimu V.Mikutytė gyvena trejus metus ir jau įprato darbo laiką skaičiuotis pati, o įkvėpimo ieškoti tarp keturių sienų.
Londono name su keliais draugais gyvenančios Vaidos kambaryje – meniška, tarsi vaizdinguose filmuose, vyraujanti atmosfera, padedanti įkvėpti kūrybos gurkšnio. Visur kabo įvairių iliustracijų darbai, fotografijos, „Vogue“ žurnalo viršeliai. Darbo stalas nukrautas indeliais, puodukais, vazonais, markeriais ir, žinoma, svarbiais pieštukais.
„Džiaugiuosi galėdama atskirti darbo vietą nuo poilsio kampelio. Dirbant iš namų, manau, labai svarbu turėti darbo stalą kitame namo gale, kad ryte, nors ir netoli, jaustumeisi tarsi eidamas į darbą. Man tai padeda susikoncentruoti“, – pasakojo ji.
Vaidos, kaip menininkės, istorija prasidėjo dar nebaigus mokyklos, kai iš nedidelio Šilalės miesto iškeliavo į JAV. Dėl mokyklinės ir stojamųjų sistemos svetur, V.Mikutytė dvyliktą klasę baigė Amerikoje.
„Ten nėra abitūros egzaminų, o stojamieji vyksta kitaip, vertinant mokslo metų pažymių vidurkį. Pamenu, jau balandžio pradžioje, dar net nebaigusi 12 klasės, žinojau, kur įstojau“, – apie savo svarbius gyvenimo pasirinkimus kalbėjo menininkė.
Tuomet ji svajojo tapti drabužių dizainere. Amerikoje baigusi drabužių ir mados dizaino studijas, ji sumanė pagyventi gyvybe pulsuojančiame Londone, kuris kaip mat tapo mylimais namais.
„Tai yra menininkų miestas, pilnas įvairiausių žmonių, gyvenančių savo gyvenimą taip, kaip nori. Niekam nekliudant. Esu daug kur keliavusi ir gyvenusi, bet niekur kitur nesijaučiau labiau savimi nei Londone“, – kalba Vaida ir pakviečia į savo meniškus užkulisius.
– Kaip drabužių ir mados dizaino studijos virto iliustracijų piešimu? Ar tai buvo lengvas, o gal vingiuotas kelias link savo pašaukimo?
– Devynerių metų pradėjau lankyti Šilalės meno mokyklą, dailės studijas ir, kaip šiandien atsimenu, trečiais metais gavome drabužių dizaino užduotį. Reikėjo sukurti 8 įvaizdžius: keturis – iš džinso ir keturis – megztus. Dar dabar tebeturiu tuos piešinius. Buvau papirkta.
Visada mėgau pasipuošti, modeliuodavau lėlėms drabužius ir panašiai, bet turbūt iki tos akimirkos nežinojau, kad tokia specialybė, kai gali suderinti madą ir meną, egzistuoja. Nors tai buvo tik trumpa užduotis meno mokykloje, pradėjau piešti modelius namie, svajoti apie tokį darbą ir šiek tiek paaugus, ieškoti galimybių, kaip tą svajonę paversti realybe.
Tiesa, ko nesuvokiau tada ir turbūt pilnai iki studijų, kad mano mėgstamiausia dalis buvo kurti šias vizijas ant popieriaus, kaip senieji mados industrijos meistrai. Neskaitant aukštosios mados namų, industrija šiais laikais pasikeitusi: masiška gamyba, dizainai piešti kompiuterinėmis programomis.
Beje, siuvimo, gamybos procesas irgi nebuvo toks mielas širdžiai. Baigusi studijas nebuvau tos svajonės praradusi, gal tik šiek tiek labiau nusileidusi ant žemės, be to, reikėjo susirasti darbą, kad galėčiau susimokėti už nuomą.
Amerikoje visi profesoriai sakė, kad visada pravartu padirbti drabužių pardavimo srityje, kad savo akimis įvertintume klientų norus. Šių žodžių paskatinta, įsidarbinau drabužių parduotuvėje ir buvau laiminga gavusi vizualistės pareigas. Teko modeliuoti parduotuvės įvaizdį, rengti manekenus, šiek tiek leisti kūrybinei gyslelei pasireikšti.
Kiek vėliau buvau trumpam išsikrausčiusi į Švediją. Likau toje pačioje industrijoje, tačiau gavau daug širdžiai mielesnes pareigas. Dirbau „Mango“ kompanijos parduotuvių vitrinų įrenginėtoja-koordinatore. Būtent šio darbo dėka keliavau aplink šalį įrenginėdama visų parduotuvių vitrinas.
Po dviejų metų su tuo pačiu darbu grįžau į Angliją. Šioje šalyje mano prižiūrimų parduotuvių regionas išsiplėtė ir praktiškai gyvenau ant lagamino keliaudama aplink Angliją ir Airiją. Dirbdama šį darbą, pradėjau vėl piešti modelius, svajoti apie dizainus.
– Koks buvo kertinis taškas, kai nusprendėte savo pomėgį paversti darbu?
– Savo dizainus parodžiau labai stilingai kolegei ir ji be galo susižavėjo mano piešimo stiliumi. Po kelių mėnesių, atėjus tos kolegės gimtadieniui, sugalvojau savo mados dizainų piešimo stiliumi įamžinti vieną jos man įsimintiną įvaizdį. Tai buvo pirmas kartas, kai piešiau ne tiesiog savo dizainą, bet mėginau perteikti kitą žmogų mados iliustracijos stiliumi.
Išpakavusi dovaną, ji apsiverkė. Ir po poros mėnesių paprašė taip nupiešti jos draugę, nes norėjo padovanoti piešinį kaip gimtadienio dovaną. Tai buvo mano pirmasis užsakymas.
Kurį laiką galvojau, kad tai visai smagi idėja taip pamėginti prisidurti finansų iš savo pomėgio. Tačiau 2018-aisiais tai tapo nebe tik laikina idėja, bet nauja svajone, dėl kurios surizikavau. Mečiau savo stabilų, rimtą darbą ir įmerkiau kojas į menininkės gyvenimą. Ir dabar tai jau mano pagrindinė veikla ir darbas.
– Jūsų darbuose matyti daug kruopštumo reikalaujančių detalių. Kokią techniką naudojate ir per kiek laiko nupiešiate iliustraciją?
– Mano kūrybinis procesas priklauso nuo keleto faktorių. Visų pirma, ar tai darbas klientui, ar tiesiog mano sugalvota idėja, kurią nusprendžiu nupiešti. Darbas klientui visada prasideda nuo konsultacijos su juo, ko jis nori, ko tikisi. Ar nori tiesiog perteikti įsimintiną nuotrauką, momentą, ar tai daugiau koliažinis projektas, kuriame sukomponuojame įvairias idėjas, nuotraukas.
Pirmasis variantas daug paprastesnis ir tiesioginis. Antrasis – šiek tiek sudėtingesnis, bet asmeniškai man daug malonesnis sukurti.
Kai kurios iliustracijos išsivysto greitai, tačiau prie daugumos dirbu etapais kelias dienas, ar net savaites.
Įkvėpimas ateina įvairiais keliais. Kartais tai – kažkur pamatyta fotografija, ar meno kūrinys, ar tiesiog vaizduotėje gimusi tobula suknelė. Kartais tai – tiesiog jausmas, ar tiksliau noras perteikti tą jausmą.
– Kodėl pasirinkote ant popieriaus piešti žmones, o ne, pavyzdžiui, gamtą?
– Ironiška tai, kad augdama ir lankydama meno mokyklą labiausiai mėgau piešti ar, tiksliau, tapyti gamtą. Žmonių piešti ne tik kad nemėgau, bet ir tai labiausiai nesisekė. Net pradėjusi kurti šias iliustracijas, jas kūriau kaip mados iliustracijas, susikoncentruodavau į drabužius, veidų net nepiešdavau – tik stilistinę vieną ilgą blakstieną.
Klientai po truputį išsireikalavo vis detalesnių bruožų, kol pasiekiau tokį iliustravimo stilių, kokį turiu dabar. Nuoširdžiai veidus išmokau piešti tik per paskutinius ketverius metus.
– Esate išsakiusi mintį: „Žmones vis dar piešiu su ilgomis kojomis ir kuriu modelio įvaizdį, nes jiems patinka pasižiūrėti į save ir atrodyti kaip nužengusiems nuo žurnalo viršelių“. Stengiatės juos pagražinti?
– Niekada nepiešiu žmonių turėdama tikslą juos pagražinti. Kiekvienas grožį suprantame savitai. Tiesiog mano piešimo stilius nėra portretinis, o mados iliustracijų stiliaus figūros standartiškai visada būna išilgintos.
Kadangi tokio braižo iliustracijas matome žurnaluose, madų knygose ar dizainerių atelje, matydami save įamžintus tokiu braižu, tarsi sukuriame iliuziją, kad ir mes lyg modeliai nužengę nuo podiumo.
– Šiandien iš iliustracijų piešimo pragyvenate. Kokios vyrauja jūsų darbų kainos kainos? Ar tai užtektina suma patogiam gyvenimui?
– Nuo COVID-19 pandemijos pradžios, metai, kaip ir daugeliui, nebuvo patys lengviausi, tačiau faktas, kad iš savo meno galiu pragyventi ir žmonės nenustojo užsakinėti, yra tikra palaima.
Pastebėjau, kad mano iliustracijos dažniausiai yra užsakomos kaip dovanos gimtadienio bei vestuvių, draugystės metinių proga. Tiesa, nemažai ir kalėdinių dovanų užsakymų sulaukiu.
Kainos labai įvairios, nes yra didelis darbo laiko ir priemonių sąnaudų skirtumas tarp dviejų žmonių A5 formatu iliustracijos ir penkių žmonių šeimos iliustracijos A3 formatu. Tačiau norint vienetinės, specialiai tau kurtos rankų darbo iliustracijos, reikia būti pasiruošus išleisti 200-300 eurų.
– Ar būna momentų, dienų, kai į piešimą negalite net pažiūrėti ir reikia poilsio?
– Ne tik dienų, bet ir savaičių. Ypač po sunkesnio sezono, kai daugiau užsakymų ir nebelieka laiko piešti savo malonumui. Tada, jei turiu galimybę, leidžiu sau bent kelias dienas pailsėti, visiškai nepiešti ir atgal prie piešimo darbų grįžti su kokia lengva savo sugalvota iliustracija, ar kažkuo, kas piešta tik savo malonumui, kitokiu stiliumi, galbūt ir kitokiomis priemonėmis.
Žinoma, būna, kai apatiškumas piešimui aplanko ir momentais, kai negaliu sau leisti kelias dienas nepiešti, nes klientai laukia darbų. Tada stengiuosi negalvoti apie visa piešinį, bet susikoncentruoti į detales. Kai galvoju tik į kaip nuspalvinti kokį nors batelį, kažkiek atsipalaiduoju, nes, visgi, rankos jau žino ką daryti.
– Ar pati savo iliustracijoms esate kritiška?
– Esu didžiausia savo kritikė ir turbūt ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti darbus, kuriems neturiu didelių priekaištų.
Tačiau iš kitų negatyvios kritikos neatsimenu, kad būčiau sulaukusi. Nesakau, jog mano darbai kažkokie tobuli. Tiesiog, kai dirbu su klientu, daug bendrauju, siunčiu eskizą ir koreguoju pagal pageidavimus, tad pasiekus galutinį variantą jis būna pagal pageidavimus.
– Ar jums piešiant reikia ypatingo susikaupimo, o galbūt tai galite daryti tarkim bendraudama su žmonėmis, geriant kartu kavą?
– Piešdama visada šalia turiu turėti puodelį kavos, tik kai jau širdis lipa lauk, arba pati susivokiu, kad gal per daug kavos, į antrą dienos pusę pereinu prie arbatos. Kažkaip, su karštu gėrimu rankoje tarsi nusiteikiu save darbui.
Darbą ryte pradedu su tyla, tada dienos metu mėgstu paskambinti šeimai, giminėm ar draugams ir piešti su jais bendraudama. Tai mane dažnai nuramina, ypač, jei dėl kažkokios iliustracijos nerimauju, ar bijau sugadinti. Kalbėjimas su artimais žmonėmis man visada padeda nukreipti tas negatyvias mintis ir tiesiog susikoncentruoti į patį piešinį.
Tiesa, jei kažkas sėdėtų šalia ir bendrautų, negalėčiau piešti.
Į pavakarę, arba jei visi paskendę darbuose ir neatsiliepia į mano skambučius, klausau muzikos. Turiu įvairių grojaraščių įvairioms nuotaikoms: nuo operos, klasikinio džiazo, miuziklų muzikos, amerikietiškos kantri iki šiuolaikinės muzikos, grojančios per radiją.
– Operos muzika išties jūsų gyvenime artima ir dėl kitų priežasčių. Iki pandemijos, kai dar visi teatrai buvo pilnutėliai, jūs ne tik piešėte iliustracijas, bet ir dirbote su kostiumais Anglijos nacionaliniame operos teatre. Koks tai darbas?
– Anglijos nacionaliniame operos teatre atsidūriau gan netikėtai. Viena mano geriausių draugių, profesionali šokėja, po dviejų metų pertraukos darė vienkartinį sugrįžimą į sceną „The Mikado“ operai ir sugalvojo, kad būtų smagu, jei aš ten įsidarbinčiau kaip kostiumų asistentė ir galėtume dirbti kartu.
Tuo metu jau metus dirbau vien iliustratore ir buvau jau pajautusi, kad keturios sienos ne visada taip linksma. Trūksta bendravimo, trūksta socializacijos. Norėjau susirasti kokį laikiną, ne pilno etato darbą, kad būtų proga ištrūkti iš namų, pabendrauti su žmonėmis. Tačiau tiesa ta, kad aš įsimylėjau operos pasaulį, užkulisių adrenaliną, šeimos kultūrą operos namuose. Pasilikau ne tik visam likusiam tam sezonui, bet ir grįžau sekančiam. Tikiuosi, kai teatrai vėl atsidarys, bus proga vėl ten sugrįžti.
Nacionaliniame operos teatre mano darbas gan paprastas: esu tarsi tarpinis žmogus tarp atlikėjų ir viso kostiumų departamento. Dirbu tiesiogiai su atlikėjais ir esu atsakingą už jų kostiumus, kad viskas būtų savo vietose. Jei reikia – išsiųsti pataisyti, išvalyti ir panašiai.
Šou metu tampi tarsi savo atlikėjų asmenine asistente ir pasirūpini, kad jie turėtų, ką reikia, kad ant scenos viskas vyktų sklandžiai.
Kostiumų operai nekuriu, neturiu tokių nei norų, nei idėjų. Visas savo kūrybines sultis palieku savo iliustracijose.
– Svarstėte grįžti į Lietuvą ir savo mėgiama veikla užsiimti gimtinėje?
– Idėja grįžti į Lietuvą aplanko bent kartą per metus, tačiau tokiam žingsniu dar nepasiryžau. Niekada nesakau niekada, bet man patinka mano gyvenimas ir Londone. Turiu svajonę ateityje gyventi tarp Vilniaus ir Londono. Su darbu galiu lengvai keliauti.
Praėjusių metų vasarą buvau parsivežusi viską į Lietuvą ir du mėnesius dirbau iš Vilniaus, tad realus variantas, kad ateityje savo gyvenimą dalinsiu tarp abiejų širdžiai mielų šalių.
– Kalbamės žurnalui, skirtam stiliui, madai. Daug kas ją atranda drabužiuose, o ne veikloje. Ką jums dvi sąvokos – stilius ir mada – reiškia?
– Man mada ir stilius yra saviraiška ir gyvenimo būdas. Visada atsakingai rinkausi kaip apsirengti, kaip save pateikti pasauliui.
Net pamačius senas paauglystės nuotraukas, kur pažiūrėjus nežinai, ar juoktis ar verkti, suvokiu, kad tuo metu aš taip mėginau save išreikšti.
Skirtingais gyvenimo etapais žavėjausi ir domėjausi skirtingais dalykais ir galiu tai atsekti pagal tuo metu pasirinktą stilių. Ir nekalbu vien apie aprangą. Manau, mūsų asmeninis stilius atsispindi tiek mūsų spintoje, tiek namų dekoracijose, tiek knygose, kurias skaitom ir filmuose, kuriuos žiūrim.
Mada yra tarsi meno galerija, pilna įvairiausių menininkų, skirtingų stilių, braižo, spalvų ir tekstūrų. Stilius – tai tie meno kūriniai, kuriuos iš tos galerijos parsinešam namo.
– Neabejoju, kad pasirinkusi menininkės kelią susidūrėte su kitiems nematomais iššūkiais. Pripažinkime, kad tai nėra gerai apmokama specialybė, reikia daug dirbti, kad užsitarnautum savo vardą ir pripažinimą, o kur dar artimųjų spaudimas susirasti „normalų darbą“. Ar galėtumėte šiandien savo iššūkius įvardinti ir galbūt net jiems padėkoti?
– Man buvo jau 27 metai, kai nusprendžiau ne tik kad keisti karjerą, bet eiti keliu, apie kurį sakoma „iš meno neišgyvensi“. Atsimenu, kad ir kaip norėjau, tikėjau ir svajojau, visgi, labai bijojau.
Tačiau tuo pačiu metu, supratau, jei to pirmojo žingsnio nežengsiu iki 30-mečio, tai turbūt niekada neišdrįsiu. Supratau, kad bent jau kuriam laikui atsisakysiu stabilių pajamų, labai gražiai ant popieriaus atrodančio darbo, na, ir, žinoma, mėgstamiausio tuometinio darbo ir visų kelionių privalumo – viešbučio pusryčių (Šypsosi.).
Vienas didžiausių iššūkių buvo atrasti tikro, stipraus ir neišblėstančio tikėjimo savimi, savo menu, savo darbo verte. To pasitikėjimo labai prireikia kai užsakymų nėra, sąskaita irgi greitai tuštėja. Ne tik kad nežinai, kada gausi kitą užsakymą, bet ir pradeda lysti mintys: „O kas jei daugiau niekada neateis? Kas, jeigu tai tikrai buvo tik trumpalaikė sėkmė?“ Nors, tiesa, dar ir dabar to pasitikėjimo kartais pritrūksta ir nebūtinai dėl užsakymų trūkumo.
Tomis akimirkomis labai svarbu ne tik rasti vidinės stiprybės, bet ir apsupti save tais žmonėmis, kurie skatina skintis kelią toliau. Kai kurie, net ir artimiausi, nuoširdžiai gero linkintys žmonės, gali pasakyti: „Gal jau tiesiog laikas susirasti paprastą darbą“. Tai be galo sunku girdėti, nors ir suprantu jų geranoriškumą.
Man labai pasisekė, kad turiu šeimą, kuri manim tiki bei draugų iš menų industrijos: rašytojų, šokėjų, aktorių, muzikantų. Labai daug ką duoda šalia buvimas žmonių, kurie taip pat kaip ir tu mėgina prasiskinti sau kelią ir įrodyti savo vertę pasaulyje.
Antras milžiniškas iššūkis buvo savo darbo finansinis įvertinimas. Vienas didžiausių trūkumų meno industrijoje yra tai, kad nėra universalaus įkainio standarto. Dažniausiai, kai dirbi bet kurioje kitoje industrijoje, gali rasti tos industrijos apmokestinimo standartą ar vidurkį, kuris padeda tau įvertinti koks turėtų būti tavo paslaugos įkainis, ar produkto kaina, ar kiek tavo darbo valanda verta.
Bet kaip save įsivertinti industrijoje, kurioje gali įsigyti nerealaus detalumo portretą Palangos gatvėje už 50 eurų ir tą pačią dieną abstraktus paveikslas su tik 3 horizontaliomis linijomis yra įvertinamas 50 milijonų eurų? Kaip žinoti, kur toje skalėje padėti savo taškiuką? Čia vėl tenka grįžti prie tikėjimo ir pasitikėjimo savimi ir tuo, ką kuri. Asmeniškai ta savęs įvertinimo kelionė buvo viena sudėtingiausių.
Trečią iššūkį kurį norėčiau paminėti išmokimą atsijungti nuo visko. Tik aš pati to dar neišmokau. Neseniai leidau sau savaitę paatostogauti, tačiau tris dienas nežinojau kur dėtis ir ką su savim daryti be piešimo, planavimo, marketingo strategijų kūrimo...
Ateityje tikiuosi įveikti ir tai. O jei nepavyks, tai gal ir nedidele kaina sumokėti už tai, kad galiu dirbti mylimą darbą ir džiuginti žmones spalvingomis iliustracijomis.
