Daivos fotografija „Stiliaus“ viršelį puošė du kartus: 2004 m. kovo 26 d. ir 2013 m. birželio 11 d. Nuo pirmojo viršelio prašvilpė net 17 metų! Daugybė dalykų per tiek laiko nutiko jos gyvenime. O neseniai ji įsikraustė į naują hiugės (danų k.–„hygge“) stiliumi įrengtą butą Vilniuje, Užupyje – tokį, apie kokį svajojo.
Vos įžengus į jos namus žvilgsnis iš karto nukrypsta į didžiulį angelo paveikslą. Angelai – neatskiriama Užupio dalis, jo simbolis.
„Šis paveikslas – mano tėvų dovana. Tai dailininkės Vilmos Vasiliauskaitės darbas, specialiai nutapytas maniesiems Užupio namams“, – pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos instituto docentė D.Janulaitytė-Günther.
Angelas sukuria šventiškumo, didingumo, net amžinybės pojūtį, o sendinti veidrodžiai, puošiantys didžiulę namų sieną, suteikia apartamentams erdvės ir tarsi išsiveda į nežinomą begalybę. Tada tereikia įkvėpti šviežių gėlių aromato, uždegti žvakes ir leisti tekėti šios Užupio gyventojos istorijai.
– Jūsų darbovietė – Kaune, o butą įsigijote Vilniuje. Kodėl pasirinkote sostinę?
– Užupis – nedidelė jauki salelė netoli sostinės Senamiesčio. Patogu gyventi šiame rajone. Nusileidus nuo kalno ranka pasiekiami Vilniaus universitetas ir Katedros aikštė, mano sporto klubas. Man patinka seni kiemai, prašantys perskaityti jų istoriją, siauros gatvelės ir mandagūs žmonės, kurie, nors ir nepažįstami, sveikinasi.
Patinka rytais be makiažo nubėgti į šalia esančią saldumynų krautuvėlę, kurioje net pamiršus piniginę tau nusišypsos ir pasakys: „Smulkmena, sumokėsite kitą kartą.“
Pasiilgusi dvasios polėkio galiu nuskubėti prie Šv.apaštalo Baltramiejaus bažnyčios – mažiausios Vilniuje, nuo jos atsiveria nuostabiausi vaizdai į modernųjį Paupį. O kai pasiilgstu bendravimo, keliauju pas savo bičiulę aktorę Aureliją Tamulytę. Bendravimas su ja visada pažadina svajas ir teatro, meno ir grožio ilgesį.
– Ar stovėjote statybininkams už nugaros, kad bute viską darytų taip, kaip norite?
– Kai tiktai įsigijome butą, vyras man įteikė jo dokumentus, raktus ir kitą dieną prieš išskrisdamas į Vokietiją pareiškė norą lygiai po metų matyti baigtus remonto darbus. Po kelių dienų paštu iš jo gavau dovaną – geltoną neoninį šalmą, kad, vykstant buto įrengimo darbams, nepažeisčiau saugumo taisyklių.
Be abejo, ne tik stovėjau statybininkams už nugaros, bet ir dažnai su jais kartu aptarinėjome darbų eigą ir strategiją. Pirmajame etape man talkino architektai, antrasis etapas – interjeras. Labai tiksliai žinojau ir žinau, kaip turi atrodyti mano namai. Deja, kai kurios idėjos net ir su profesionalių interjero dizainerių konsultacijomis vis dar neįgyvendintos.
– Po karantino teks važinėti skaityti paskaitų į Kauną ir grįžti namo į Vilnių. Ar nepavargsite?
– Atsikelti 5 val. ryto Vilniuje ir vykti automobiliu į Kauną – daug kartų išbandytas dalykas. Man tai – privalumas ir, sakyčiau, savotiškas malonumas. Tokiu metu – ryto tyloje, be žmonių – ir Užupis, ir Vilniaus Katedros aikštė man įspūdingiausi. Gatvėse ir greitkelyje į Kauną tik keletas automobilių, tad visą kelionę ramiai galiu klausytis švietėjiškų laidų ar mokslinių konferencijų pranešimų.
Be to, ankstyvo rytinio važiavimo į darbą privalumas ir tai, kad atvykusi į Kauną dar spėju pasimėgaudama išgerti rytinį puodelį šviežios espreso kavos su kolegėmis. Ir su šypsena pasitikti kiekvieną į paskaitą ar į laboratorinį darbą atskubantį studentą.
Daug sunkesnė dienos dalis – vakarop sugrįžti į Vilnių. Tačiau galiu pasilikti ir Kaune savo tėvų namuose. Tėtis, žadėdamas iškepti skaniausią pasaulyje kugelį, gali nesunkiai privilioti pasilikti.
– Bet pagrindiniai jūsų namai – ne Užupyje, o Hamburge. Ar dažnai ten būnate?
– Puikus klausimas! Patiktų mano vyrui. Jis atsakytų: „Kur ir kada pagrindiniai mūsų namai, sprendžia Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.“ Prisipažįstu – ne kartą atsitiko, kad pabundu rytą, pramerkiu akis, bet mintyse turiu savęs paklausti: „Kuriuose namuose esu?“
Jei prie lovos ant stalelio akys aptinka krištolo vazelėje įmerktą baltą rožę ir puodelį aromatingos kavos, žinau: čia – Hamburgas.
Hamburgo namus tikrai mėgstu. Iš jų atsiveria vienas įspūdingiausių vaizdų ne tik šiame mieste, bet, manau, gal ir visame pasaulyje – įžymioji Elbės filharmonija, kurią ne tik galiu aprėpti žvilgsniu, bet ir pėsčiomis iki jos nueiti per tris minutes.
Šis visame pasaulyje žinomas architektūros šedevras po savo stogu turi beveik viską, ko man reikia: koncertų salių, modernią sporto salę, SPA ir grožio saloną, restoranų ir barų.
Gyvendama Hamburge tame pastate praleidžiu didelę savo laiko dalį. Nuskambės gal neįprastai, tačiau koncertuose šioje filharmonijoje lankiausi tik keletą kartų ir tik gavusi asmeninį kvietimą, nes bilietai greitai išperkami.
Prisimenu su šia filharmonija susijusią linksmą istoriją: vakare namuose televizoriaus ekrane atpažinau žmogų, su kuriuo tą dieną šnekučiavomės apie mediciną ir apie meną gerdami žolelių arbatą SPA zonoje.
Paaiškėjo, kad tai – Mauro Pagano, kurio pirmoji profesija gydytojas chirurgas, o antroji – operos solistas, tą vakarą koncertavęs Elbės filharmonijoje. Ak, kad būčiau žinojusi!
– Jūsų vyras – taip pat gydytojas. Kokia buvo jūsų pažinties istorija?
– Taip, mano vyras habilituotas mokslų daktaras Thomas Guntheris yra gydytojas, profesorius, privačios patologijos klinikos bendraturtis.
Magdeburgo universitete mus suvedė diskusija apie bakteriją Helicobacter pylori, kuri sukelia skrandžio ligas. Šį mikroorganizmą aš tyrinėjau kaip mikrobiologė, jis – kaip patologas. Šio susitikimo rezultatas: aš pasirinkau tęsti šios bakterijos tyrinėjimus, o jis pasirinko vesti mane. Ir mes jau 19 metų kartu.
Kad tai – tikrovė, suprantu tada, kai pažvelgiu į savo vestuvinį žiedą, kuriame švyti devyniolika briliantukų – kiekvienas jų buvo įsodintas kaip padėka man už dar vienus bendro gyvenimo metus.
O jei rimtai – turbūt todėl, kad Thomas ištesėjo sužadėtuvių vakarą man ir mano tėvams duotus pažadus.
Mes keitėme šalis ir visada gyvenome įdomiose istorinėse Londono, Berlyno, Hamburgo ar Vilniaus vietose, dažniausiai – keli žingsniai nuo bibliotekų, muziejų ar teatrų, nes man tai svarbu.
Aš dėkinga jam už tai, kad palaikė mano entuziazmą nuolat dirbti gimtojoje Lietuvoje.
– Kodėl nusprendėte antrąjį karantiną su vyru praleisti atskirai: jūs – Lietuvoje, jis – Vokietijoje?
– Įvertinę sudėtingą COVID-19 pandemijos situaciją nusprendėme, kad dabar mums didžiausias rūpestis yra mūsų tėvai: mano – gyvenantys Lietuvoje, Thomo – vienturčio sūnaus – Vokietijoje.
Sutarėme: kol jie nebus paskiepyti, tol galimybė man grįžti į Hamburgą ar jam atvykti į Lietuvą nediskutuotina. Mano sesuo Aidara gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone, tad atsakomybę už tėvus prisiėmiau aš.
– Ar dažnai galvojate apie praeitį? Ar mėgstate perkratyti savo gyvenimą, sudėlioti pliusus ir minusus, svarstyti, kas galėjo įvykti geriau, įdomiau?
– Rimtų praradimų ir nelaimingų istorijų nebuvo. Ir per šiuos prabėgusius metus, ir apskritai. Esu laiminga, kad galėjau gyventi pasauliniuose megapoliuose, daug keliauti, pažinti svetimus kraštus: Pietų Afrikos Respubliką, Jungtinius Arabų Emyratus, Ispaniją, Portugaliją, Tenerifės, Barbadoso, Sen Marteno, Kiurasao salas ir prisiliesti prie jų kultūros.
Kelionė transatlantiniu laineriu „Queen Mary 2“ išliko atmintyje kaip viena įspūdingiausių mano gyvenime. Tąkart šis laivas plaukė iš dalies laikydamasis „Titaniko“ maršruto. Pamenu, plaukiant pro tą vietą, kur gelmėse ilsisi katastrofą patyręs „Titanikas“, iš kajučių į vandenyną krito baltos gėlės, nors tada dar tik brėško, buvo 4 val. ryto.
Neužmirštami prisiminimai Niujorke susiję su seserimi Aidara ir žinomais muzikantais: saksofonininku Andrew Gutausku, trimitininku Michaelu Anthony Cottone.
Bet buvo ir liūdnų akimirkų. Austrijos ambasadoriui išvykus iš Lietuvos ir Vienos pokyliui Vilniuje netekus pagrindinio globėjo baigėsi ir mano labdaringa veikla. Aš buvau šio pokylio ambasadorė ir globėjų komiteto narė. Todėl įsitraukiau į Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo, kurios tikslas – padėti tobulėti muzikai gabiems Lietuvos vaikams, veiklą.
Neseniai tapau tikrąja tarptautinės gastronomijos draugijos „Chaine des Rotisseurs“ ir Lietuvos gurmanų gildijos nare ir labai tuo džiaugiuosi. Tai puiki galimybė ne tik leistis į keliones (net ir virtualias) pažinti įvairių šalių patiekalų skonius bei talentingiausius pasaulio virtuvių šefus, bet ir leisti laiką su bendraminčiais.
– Kažkada dalyvavote grožio konkurse „Mis Lietuva“ ir dėl to išgirdote karčių dėstytojos pastabų. O gal tada buvo tokie laikai – aplinka ir žmonės dar buvo persisunkę sovietinės dvasios ir pažiūrų?
– Tas konkursas vyko 1991 m. Buvau Kauno medicinos akademijos pradinių kursų studentė. Finalinis konkurso vakaras vyko dieną prieš rimtą egzaminą.
Niekada nepamiršiu, kaip man tik prisėdus prieš egzaminuojančią profesorę ji staiga visu ūgiu pakilo nuo kėdės, stvėrė raštu parengtą mano atsakymą ir tarė:
„Jūsų pasirinkta profesija nesuderinama su dalyvavimu grožio konkursuose!“ Jos balsas nuvilnijo per visą auditoriją. Man buvo parodytos durys.
Paradoksas – po daugelio metų sutikau šią dėstytoją viename universiteto posėdyje. Buvau pristatyta jai kaip buvusi universiteto studentė, ką tik apgynusi daktaro disertaciją. Tikriausiai ji manęs neatpažino, nes nusišypsojusi tarė: „Žaviuosi jumis, jūs tokia jauna ir graži, ir dar medicinos mokslų daktarė!“
– Kaip manote, ar mada, sekimas ja ar jos vaikymasis bus amžinas?
– Mano nuomone, iš mūsų gyvenimo mada vis labiau traukiasi. Patogumas įsikrausto į mūsų gyvenimą ir į mūsų namus. Stilius tampa svarbus kaip niekada. Aš savo stiliumi siekiu perteikti paprastumą, pasitikėjimą savimi ir eleganciją.
Vis dar esu truputį britiška. Man patinka balti kaip sniegas marškiniai krakmolytomis apykaklėmis, tamsūs džinsai, škotiškos vilnos švarkai, rankų darbo batai, „Burberry“ lietpalčiai. Mėgstamiausi priedai – šilkinės „Hermes“ skarelės, „Longines“ laikrodžiai, „Prada“ rankinės. Vairuoju kultinius britų visureigius: Lietuvoje – „Range Rover Evoque“, Vokietijoje – „BMV MINI Countryman“.
– Laikas bėga nesustabdomai. Ar bandote grožio priemonėmis jį sustabdyti?
– Apie bėgantį laiką negalvoju. Amžiaus ir energijos pokyčių virsmus stebėti kituose žmonėse daug paprasčiau. Dietų nesilaikau, o žiūrėti į valgančius žmones man nėra erotinis išgyvenimas. Kai žurnaluose akis užkliūva už geriausiai besirengiančių moterų dešimtuko, turbūt dažnas pagalvoja, kad tai turbūt ir labiausiai išalkusių moterų dešimtukas.
Esu išranki maistui. Vartoju natūralius ir ekologiškus maisto produktus. Taip buvo vaikystėje, taip yra ir dabar. Ketogeninė mityba tampa mano gyvenimo būdu.
Man patinka daug vaikščioti, bėgioti – tiek gamtoje, tiek ant bėgimo takelio sporto klube. Siekiu, kad asmeninės EMS treniruotės (raumenų stimuliavimas elektra. – Red.) taptų mano gyvenimo dalimi.
Jei vieną dieną prireiks ekstra grožio dozės, esu saugi – paskatinau keletą savo studentų rinktis plastinės chirurgijos specialybę. Kai kurie jų – šiandien žinomi šios srities specialistai. Vizitams pas juos turiu išskirtinius kvietimus – be datų.
– Jūs – netipiška dėstytoja ir netipiška mokslininkė. Dėstytoja, kurią mėgsta studentai, o tai būna nedažnai. Mokslininkė, kuri nevengia blizgių vakarėlių.
– Ką jūs, užsienyje visi profesoriai tokie! Nors noriai vadovauju studentų baigiamiesiems moksliniams darbams, man pirmoje vietoje – darbas auditorijoje. Galiu užtikrintai sakyti: dėstymas – mano aistra. Ją paveldėjau iš savo mamos edukologės, socialinių mokslų daktarės.
Ketverius metus gyvenau Švedijoje ir Danijoje – Lundo ir Kopenhagos universitetų mikrobiologijos departamentuose atlikau mokslinius eksperimentus, o tai tikrai įdomu. Bet darbas mokslinėse laboratorijoje gali virsti ir rutina.
Iki COVID-19 pandemijos dėsčiau ne viename Vakarų Europos universitete. Po pandemijos tikiuosi į juos grįžti.
– Per vieną jūsų paskaitą Kaune net drama įvyko – studentė skėlė antausį savo vaikinui, spoksojusiam į jus. Ar ir daugiau tokių kuriozų teko patirti, kai įsimylėjęs studentas kviečia išgerti kavos, taurės vyno, įteikia gėlių puokštę, skambina dažniau nei kiti?
– Žavi ir linksma istorija. Panašių būta, kai buvau pradedanti dėstytoja. O dabar – spalvingesnis laikas. Šiandien buvę mano studentai – puikūs medicinos specialistai – kviečia mane vakarieniauti, netgi pasisiūlo sumokėti.
Maloniausia tai, kad tokios vakarienės gali vykti ne viename pasaulio mieste.
– Ar galima jus vadinti kosmopolite?
– Jei remsimės tiksliu žodžio „kosmopolitas“ apibrėžimu, pagal kurį tai žmogus, neturintis patriotizmo ir atitrūkęs nuo savo tėvynės, tai aš esu antikosmopolitė, nes didelę laiko dalį gyvenu Lietuvoje, nė akimirką nebuvau atitrūkusi nuo savo šalies interesų ir siekių, o sau duotą pažadą – kad ir kur gyvenčiau, dirbsiu savo šaliai – tesėjau ir tesiu iki šiol.
Tačiau jei kosmopolitą traktuotume kaip žmogų, deklaruojantį savo ryšį su pasaulio kultūra, tai tokia taip pat esu.
Man patinka gyventi visur ir tikrai žinau, kad būtų nuobodu visą laiką gyventi toje pačioje šalyje, ypač tik viename pasaulio mieste, kad ir koks jis būtų nuostabus.
