Gėlės, lysvės ar kitos sodo gėrybės. Tikriausiai pamanytumėte, kad begalinis noras rankas įkišti į žemę, džiaugtis savo užaugintais pomidorais ir paskatino Andrių ir Faustą Mariją nusipirkti sodo namelį. Tačiau priežastis visai kita – kaimo ir miško žmonėmis juodu tapo dėl... savo šunų – Arizonos ir Oregono.
„Lauko darbus pažįstu labai gerai. Galėtumėte mane vadinti žolės pjovimo specialiste. Gal todėl ir turiu jiems alergiją, – nusijuokė Fausta Marija. – Abu su Andriumi esame šimtu procentų miesto žmonės ir rankų kišimas į žemę mūsų neatpalaiduoja. Nei daržo, nei gėlių, nei dar kokio sodinimo čia nebus. Man tiesiog tai nepatinka. Puikiausiai žemę knisa mūsų šuniukė Arizona. Kur žolę pasėju, ten ir išknisa – šitą hobį jai ir paliksiu.“
Daugiau nei prieš metus, pavasarį, kai šalį aptemdė karantinas, Andrius ir Fausta Marija, išvažiavę į Dzūkiją pasivaikščioti, pradėjo svarstyti, kaipgi jie toliau gyvens, jei tie ribojimai užsitęs.
„Keliauti, kol nėra saugu, mums pasirodė neteisinga kitų atžvilgiu. O visą laiką sėdėti Vilniaus centre, kai negali mėgautis miesto privalumais, irgi nieko gero – ypač su dviem šunimis, kurie įpratę gyventi aktyviai“, – kalbėjo moteris.
Į galvą lindo įvairiausios mintys, tačiau abiejų nuomonės sutapo – didelės sodybos juodu nenorėjo, mat tai didžiulis ne tik finansinis, bet ir laiko įsipareigojimas.
„Sodybai reikia priežiūros, jei nori turėti ką nors tikrai gražaus. Tada šovė mintis apie kokį mažą namelį ir abu nusipurtėme prisiminę senojo tipo kolektyvinius sodus“, – apie pirmąsias mintis pasakojo ji.
Grįžę namo juodu sėdo prie skelbimų ir... iškart rado sodą, apie kurį ir svajojo.
„Kitą rytą nuvažiavome jo apžiūrėti. Jis mums taip patiko! Ten nuostabi aura. Gal juoksitės, bet vieta akivaizdžiai patiko ir mūsų šunims, o centrinis dalykas ir buvo šunys – jei ne jie, gal būtume karantinavęsi kokioje nors negyvenamoje saloje. Kaimynai tik iš vienos pusės, paukščiai čiulba, ramu, – pasakojo F.M.Leščiauskaitė. – Paskambinome savininkams, su jais apžiūrėjome ir vidų, o kadangi labai patiko ir patys savininkai – rimti, inteligentiški žmonės – sprendimą priėmėme iškart.
Tad nusipirkti namelį sugalvojome ir apsisprendėme, padavėme rankpinigius mažiau kaip per parą. Mes abu esame ekspromto žmonės.“
Tikriausiai tai buvo brangi investicija? Fausta patikina, kad kaina priklauso ir nuo požiūrio.
„Už tiek butą Vilniuje gali nupirkti, bet ne tokį, koks man patiktų. Sakyčiau, nebrangu. Nors kai pridėsime visas įrengimo išlaidas, spėju, pasidarys brangu. Tad leiskite man apie tai negalvoti“, – šypsojosi ji.
Brinkiškių kaimas yra netoli Sudervės. Visas kraštovaizdis kalvotas, netoliese – ežeras. O visą kaimynystę Fausta Marija vadina itin malonia.
„Nors ten ir negyvename, galiu pasakyti milijoną gerų žodžių apie aplinkinius gyventojus. Būdami Oželio namelyje kaimynų beveik nematome, bet prasilenkiame atvykdami ar eidami pasivaikščioti. Mums su kaimynais sekasi – ir Vilniuje mūsų kaimynai pavydėtini, ir čia. Tai – paslaugūs, inteligentiški žmonės, neįkyrūs. Atrodo, kad labiau jaunesni žmonės čia gyvena, bet mūsų artimiausia kaimynė – vyresnio amžiaus moteris, čia leidžianti šiltąjį sezoną. Daug nebendraujame, bet santykis šiltas ir gražus.“
Rašytoja išdavė ir namelio istoriją. Jo pastatymas kažkada buvo linksmas draugų projektas, kurį sukūrę nusprendė parduoti.
„Jis buvo pastatytas pagal jų sumanymą: atidžiai, kruopščiai, išsprendžiant visus buitinius reikalus. Elektra, vandentiekiu ir panašiais dalykais rūpintis nebeturėjome. Jei nebūtume sugalvoję namelio padaryti tinkamo ir žiemai, seniausiai būtume galėję jame leisti laiką“, – apie sumanymus kalbėjo ji.
Pastaruoju metu juodu daug laiko leidžia terasoje. Iš dviejų pusių prieš akis išnyra miško vaizdai, o iš vienos, tolimesnės, – kaimynai.
„Jums reikėtų išgirsti, kokius koncertus čia rengia paukščiai, – matyt, todėl, kad greta miškas. Ta meditacija gamtoje ir yra geriausia. Čia sėdėdama dažnai dirbu, esu parašiusi ne vieną tekstą, ne vieną knygą perskaičiusi. Čia dažnai atlieku ir savo psichoterapijos sesijas – susiskambinu su psichoterapeute tiesiog sėdėdama terasoje“, – kalbėjo ji.
Nors namelis nedidukas – tik 40 kvadratinių metrų, Fausta Marija ir Andrius čia įžvelgia daugiau pranašumų.
„Jis toks, kad nekeltų galvos skausmo“, – įsitikinusi moteris.
Be to, šalia jo yra nemaža terasa ir erdvus kiemas, kuriame puikuojasi medžiai ir žaliuoja žolė.
„Nieko čia nesodinsime – tai tik poilsio vieta“, – įsitikinusi ji.
Fausta jau žino, kaip gyvens, kai viskas bus parengta. Ji tikisi, kad svarbiausius darbus jiems padės nudirbti pagalbininkai.
„Nupjaus žolę, užkas Arizonos iškapstytas duobes, išvalys namus. Labai tikiuosi, kad didžioji dalis laiko čia bus poilsis, o ne tarnavimas vietai. O kadangi plotai nedideli, manau, kad nenuskursime ir pasisamdydami pagalbą“, – prasitarė ji.
Vis dėlto Fausta Marija su Andriumi užsimojo daugiau investuoti į patogumus. Šiuo metu baigiamas vonios kambarys, jau įrengtas grindinis šildymas, elektrinis katilas, užtverta tvora.
„Kai baigsime vonią, liks sudėti grindis ir bus galima statyti baldus. Norime minimalizmo ir kokybės – nesinori būdelės, kur pusiau nėra patogumų. Tegul viskas būna kaip tikruose namuose, tai kas, kad jie nedidukai. Kuo mažiau galvos skausmo. Juk tokia ir buvo mintis – turėti ką nors, kas nebūtų darbo vieta. Tik poilsis“, – mintimis dalijosi Fausta Marija.
Sodelis bus visų metų laikų poros ir jų šunų rezidencija, kai tik norėsis jiems pabėgti iš miesto.
„Mielai ir draugams siūlome atvykti – aš jiems sakau: norite – imkite raktus ir važiuokite. Ar pasideginti, ar pailsėti nuo miesto. Geru reikia dalytis, kitaip jokio džiaugsmo“, – įsitikinusi ji.
