Jis kartu su mylimąja dizainere Ieva Daugirdaite (34 m.) augina netrukus 5-ąjį gimtadienį švęsiantį sūnų Majų.
Pasiteiravus, kokią pats prisimena vaikystę, atlikėjas neslėpė, kad jųdviejų su tėčiu – muziku, pedagogu, ilgamečiu dainų švenčių organizatoriumi Juozu Mikutavičiumi (79 m.) – santykiuose būta ir meilės, ir barnių.
„Bėgant metams drauge perėjome labai daug fazių. Vaikystėje su tėčiu žaisdavome futbolą ir leisdavome aitvarus, vykdavome kartu žvejoti. Vėliau, kai jis tapo muzikos mokytoju ir liepė groti fortepijonu gamas, santykiai keitėsi – nebeatrodė toks šaunus kaip žvejyboje ar smagesnėse veiklose.
Prasidėjo maištas ir tėtis tapo tarsi piktu prižiūrėtoju. Po to buvo momentas, kai ėjau jo lankyti į ligoninę ir neslėpiau graudulio, nes jo buvo gaila. Galiausiai suaugau ir pradėjau dalykus matyti taip, kaip juos matė mano tėvas. Atsirado didesnis tarpusavio ryšys, supratimas ir begalė bendrų temų.
Galimybė padiskutuoti apie politiką, sportą ir tam tikrus įvykius, kurie vyksta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Tėtis yra prižiūrėtojas, laisvių varžytojas, bet kartu ir labai didelę šilumą bei jautrumą skatinantis žmogus.
Jis daugeliu atvejų buvo šalia manęs, kai man buvo sunku. Mamos spinduliuoja beatodairišką meilę, o bent jau mano tėtis turi tvirtą žodį bei nuomonę, geba priimti racionalius sprendimus, kurie padeda apsispręsti ir man“, – pasakojo M.Mikutavičius.
Pasak žinomo atlikėjo, kalendorinė Tėvo diena jam nieko nereiškia. Nors tądien ir jis sulaukia sveikinimų iš sūnaus, gražų žodį paskambinęs taria savo tėčiui, tačiau, kaip pats sakė, tėviškus džiaugsmus ir vargus jis išgyvena kasdien.
Gimus Majui Marijonas socialiniame tinkle rašė, jog jo laimė seilėjasi ir čepsi, tačiau šiandien ji jau atrodo kitaip.
„Dabar mano laimė kartais sako, kad išeis iš namų ir nereikia jam mūsų. Tai va, laimė, kuriai dar nėra penkerių. Aš kartais, tiesą sakant, pagalvoju, koks jis bus, kai sulauks 14-os...
Kai sūnus buvo apsimiegojęs mazgis raudonu veidu, rūpesčiai buvo kitokie. Tačiau dabar jis virsta asmenybe: nesutinka su tuo, ką tu jam sakai, turi jam nusileisti, nes jis geriau viską žino, išmano, ir kartais dėl to yra sunku. Jis bręsta ir darosi savo pasaulėžiūros valdovas“, – su šypsena kalbėjo dainininkas.
Marijonas neslėpė, kad kai kuriais atvejais savo sūnui norėtų būti griežtesnis, tačiau to padaryti neleidžia Majaus meilumas.
„Kadangi ne vienas auklėju sūnų, mes, du suaugusieji, Ieva ir aš, abu priimame auklėjimo sprendimus ir derinamės vienas prie kito. Kai kuriais atvejais norėčiau būti griežtesnis, bet ne visada pavyksta. Vaikai moka taip manipuliuoti, kad, atrodo, vieną dieną trenki kumščiu į stalą ir pasakai, jog bus taip, o ne kitaip, kitą jis murkia tau kaip kačiukas ant kelių ir tada supranti, jog nieko jam negali pasakyti. Tada nesinori jo auklėti, tik mėgautis buvimu be pykčių. Griežtumas – sudėtingas dalykas“, – kalbėjo jis.
Atlikėjas, žvelgdamas į sūnų, mato ne vieną savo bruožą.
„Jis nėra valgus vaikas – toks pat, kokį ir aš prisimenu save vaikystėje. Kartais, kai jis būna įtūžęs, elgiasi panašiai kaip ir aš tokio amžiaus elgdavausi.
Kas keista ir ką išgyvenau su nuostaba: kad augant vaikams prisimeni daug dalykų iš savo paties vaikystės, kurie jau buvo pamiršti kaip nereikšmingi.
Mokydamas vaiką rengtis prisimeni, kaip ir su tavimi tėvai kovojo, nenorėjai to daryti. Tai keista, seniai buvau tai pamiršęs. Visada yra tam tikrų paralelių ir darau išvadą: kad ir kaip tas pasaulis keistųsi, vaikystė išlieka tokia pat“, – mintimis dalijosi dainininkas.
Marijonas įsitikinęs – prieš drąsiai kalbant ir žarstant patarimus, kaip auginti vaiką, visuomet reikėtų pagalvoti. Kai su tuo susiduri, supranti, kad nėra taip, kaip rodoma filmuose. Kitą kritikuoti, pasak Marijono, gali tik vaikų neturintys žmonės.
„Savo sūnui padėkočiau ir pykčiau už tai, kad jis atėmė iš manęs mano moterį. Kita vertus, padėkočiau už tai, kad manyje pažadino labai daug gerumo ir šilumos. Visi žino, ką jauti turėdamas vaikų, kuriuos myli“, – kalbėjo jis.
Atlikėjas neslėpė esąs be galo dėkingas savo tėvui ne tik už gyvenimo pamokas, bet ir už palaikymą.
„Tėčiui esu dėkingas, kad nors mūsų požiūris labai skyrėsi, svarbiuose dalykuose ir tada, kai buvo sunkių momentų mano kelyje, jis visuomet būdavo mano pusėje. Žinojau, kad jam galiu pasipasakoti ir juo pasitikėti. Už diskretiškumą jam esu be galo dėkingas“, – jautriais žodžiais pokalbį baigė M.Mikutavičius.
