Kiekviena diena – didelė sauja įspūdžių, prabudęs nežinai, ko laukti ir tikėtis. Kelionė, kuri nesibaigia. Atrodytų, Simona ir Rokas pasakoja ne savo, o kokią nors filmuose matytą istoriją.
„Keliaudami jachta visada jaučiamės lyg būdami namuose. Kad ir kur keliautume, miegame savo lovoje, turime savo virtuvę, savo mėgstamas knygas lentynoje. Kaip sraigės – visur su savo namu! Dar vienas didesnių džiaugsmų keliaujant jachta – nuolatinis buvimas lauke: valgome lauke, prabudę šokame į vandenį atsigaivinti, stebime žuvis, plaukiojančias prie laivo, ir aplink skraidančius paukščius.
Miegant irgi visi langai atidaryti, nes taip jauti vėjo dvelksmą, jūros kvapą. O jei nori, gali ant denio pasikabinti hamaką ir miegoti po žvaigždėmis, – privalumus žėrė Simona. – Kai plaukiame, kasdienybė jachtoje labai paprasta: keičiamės budėjimais, stebime aplinką, oro sąlygas, reguliuojame bures, koreguojame laivo kursą, o tarp šios veiklos tiesiog skaitome, valgome, miegame ar stebime horizontą“, – savo dabartines dienas, alsuojančias romantika, apibūdino pora.
Idėja keliauti burine jachta kilo Rokui, kuris itin domėjosi buriavimu, dalyvaudavo regatose Lietuvoje. Niekas nepasikeitė ir susipažinus su Simona – abiem ši mintis pasirodė žavinga.
Tačiau leistis į kelionę jiems nebuvo paprasta. Pirmiausia savo nuotykį pora kruopščiai planavo ne vienus metus. Išėjo iš mėgstamų darbų, išsikraustė iš buto, atsisveikino su artimaisiais ir leidosi į dar patiems neaiškią avantiūrą.
„Laikas prieš pat kelionę buvo labai varginantis ir fiziškai, ir emociškai. Bet jos labai norėjome ir išplaukę į vandenyną atsipūtėme – pagaliau svajonė tapo realybe“, – šypsojosi Simona ir Rokas.
Daugiausia, apie metus, užtruko jachtos paieškos: pora ne kartą skrido į kokį nors Europos miestą patikrinti norimo pirkinio. Galiausiai po ilgų paieškų jachtą lietuviai nusipirko matę tik jos nuotraukas.
„Iškart aplankė jausmas, kad čia yra tai, ko ieškome. Po jachtos įsigijimo dar beveik metus dirbome ir ruošėmės: pirkome atsargines detales, įrankius galimiems jachtos remontams, pildėme vaistinėlę, ėjome į buriavimo ir gelbėjimosi jūroje kursus, daug skaitėme ir domėjomės, su kokiomis problemomis galime susidurti ir kaip jas spręsti“, – kelionės pradžią prisiminė nutrūktgalviai.
Į Karibus per Atlantą pora pajudėjo iš Lansarotės salos, esančios Kanaruose. Simona ir Rokas iki Žaliojo Kyšulio salų plaukė savaitę.
„Tai buvo tarsi jachtos ir mūsų pačių, kaip buriuotojų, testas. Šiame etape buvome pasikvietę draugą. Tačiau nuo Žaliojo Kyšulio kelionę tęsėme jau tik dviese – per Atlantą iki Karibų, tai truko 17 dienų atvirame vandenyne be kranto“, – pasakojo lietuviai.
Pirmiausia jie nutarė aplankyti Karibuose įsikūrusią Gvadelupę. Po to maršrutai keitė vienas kitą: Antigva ir Barbuda, Dominika, Grenada, Kiurasao, Kolumbija, Panama – tautiečių jau aplankytų vietų sąrašas išties verčia pakelti antakius ir sušukti: „Kaip pavydu!“
Bet Simona ir Rokas atviri – pastaruoju metu jų maršrutus dėlioja ne ko nors trokštanti širdis, o sudėtinga COVID-19 situacija visame pasaulyje.
Juk pandemijos pradžioje buvo sustabdyti lėktuvų skrydžiai, o keliautojai prilygo viruso nešiotojams. Nors dabar koronavirusas jau geriau pažįstamas, Simona ir Rokas iki šiol susiduria su ribojimais. Reikia iš anksto pasirūpinti leidimais įplaukti į šalies teritorinius vandenis ir, žinoma, turėti neigiamą COVID-19 testą.
„Kuri šalis įsileidžia, ten ir plaukiame. Per metus galėjome aplankyti kur kas daugiau šalių, bet net tris mėnesius dėl koronaviruso buvome įstrigę mažoje Antigvos saloje, vėliau dar keturis mėnesius – tokioje pat mažoje Grenados saloje. Bet skųstis negalime, nes lėtai keliaudami gerokai labiau susipažįstame su vietine kultūra, labiau įsijaučiame į salos gyvenimo ritmą.
Ypatingą įspūdį paliko Kolumbija – tai šalis, kur įvairi gamta, be galo draugiški žmonės, skanus maistas ir mums, europiečiams, viskas atrodo itin pigu. Rekomenduojame mesti šalin senus stereotipus, kad tai nesaugi, narkotikų kartelių valdoma šalis, ir pamatyti ją kitomis akimis“, – įspūdžiais ir patarimais dalijosi S.Šoparaitė ir R.Babrauskas.
Keliautojai atviri – prieš kelionę abu domėjosi ir ruošėsi įvairiems iššūkiams, bet apie koronavirusą net nesapnavo. Jis ir tapo didžiausiu kelionės iššūkiu.
Tačiau Simonai ir Rokui keliaujant dažnai galvos skausmas kyla ir dėl jachtos gedimų. Abu juokėsi, kad po kelionės galės tapti mechanikais.
„Tarp kruizerių populiarus toks posakis: „Kruizinimas yra jachtos remontas egzotiškose pasaulio vietose.“ Šiame posakyje daug tiesos: dėl saulės, vėjo, sūraus vandens ir kitų niuansų vis kas nors sugenda, sudyla, surūdija, o remontuoti tenka patiems“, – pasakojo į didįjį savo gyvenimo nuotykį leidęsi tautiečiai.
Gali susidaryti įspūdis, kad kelionė jiems atsieis įspūdingą sumą, tačiau Simona ir Rokas gyvena taupiai – negali dažnai sau leisti vakarienių restoranuose ar mokamų ekskursijų. Jie jachtą pasipildo tik jos detalėmis arba maistu.
„Daug ar mažai – labai reliatyvios sąvokos. Reikia turėti santaupų jachtai įsigyti ir atsidėti lėšų netikėtiems nutikimams, ypač jachtos gedimams, nes tai kainuoja daugiausia. Kasdien gyventi jachtoje pigiau nei Lietuvoje – maistą gaminamės patys, burine jachta plaukiame su vėju, tad degalų sąnaudos mažos. Tropikuose šilta, tad nereikia mokėti jokių šildymo mokesčių, pirkti drabužių“, – argumentus dėstė pora.
Keliauja jie tik dviese – abu buriuoja, o prie vairaračio keičiasi kas 3–4 valandas. Ar tokia kelionė kaip nors pakeitė jų santykius?
„Rokas – jachtos kapitonas ir jo žodis bet kokiose situacijose yra galutinis. Su šiuo statusu gauni ir didžiausią atsakomybę. Faktiškai visą laiką, dieną ir naktį, būname drauge. Prieš kelionę manėme, kad tai gali būti labai didelis iššūkis gyvenant tokioje mažoje erdvėje. Bet kol kas matome, kad tai kaip tik padeda geriau suprasti vienam kitą, atskleidžia stipriausias ir silpniausias mūsų puses, moko pasitikėjimo, kantrybės, o svarbiausia – leidžia visus džiaugsmus ir iššūkius patirti drauge. Tai stiprina ryšį“, – šypsojosi S.Šoparaitė.
Nors savo burinę jachtą pora ir vadina namais, vis dėlto nekeliaujančiam ja atrodo, kad ji – maža ir ne tokia patogi kaip savi namai ant žemės. Tačiau būtiniausius poreikius juodu patenkina puikiai ir kuklume netgi atranda daug žavesio ir romantikos.
„Maistą dažniausiai gaminamės patys. Dušas yra laive ir, jei turime pakankamai vandens, jo labai netaupome. Žinoma, smagiausia, kai užklumpa tropinės liūtys – tada išsimuilini ant denio ir maudaisi lietuje, nenaudoji vandens iš jachtos talpyklų. Rūbus kartais irgi skalbiame lietuje, bet jų turime tikrai nedaug. Kai prikaupiame daugiau skalbinių, plukdome valtimi iki miestelio ir ieškome skalbyklos“, – su entuziazmu pasakojo pora.
Kas nenorėtų taip pagyventi? Jachtoje visi kasdieniai dalykai užtrunka ilgiau, tačiau taip neskubėdamas pasimėgauji kiekviena akimirka.
„Apsipirkti reikia išplaukti valtimi, ieškoti, kur galima ją prišvartuoti, tada ieškoti, kaip pasiekti parduotuvę, – pėsčiomis, autobusu, taksi.
Dažnai tenka apsipirkti mažose parduotuvėlėse, kur perki tai, ką randi, o ne tai, ko norėtum. Prekybos centrus, prie kurių esame įpratę Europoje, čia reikia pamiršti“, – kelionės užkulisiais dalijosi lietuviai.
Juodu patyrė visko – ir saulės, ir audrų. Pora džiaugėsi, kad šiais laikais beveik visas stichijas numato prognozės, tad galima laiku pakeisti maršrutą. O štai Grenadoje jiems teko ruoštis net uraganui.
„Ačiū Dievui, kad uraganas iki pasiekdamas žemę nusilpo, tad niekam žalos nepadarė. Jeigu įmanoma, tokių stichijų reikia išvengti – iš anksto stebėti prognozes ir nebūti toje vietoje, kurioje prognozuojama kas nors rimto.
Keliaudami susiduriame su Lietuvoje nebūdingomis stichijomis, kurias reikia vertinti atsakingai: potvyniai, uraganai, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai, tropinės audros... Būna, kad suplanuojame kur nors plaukti, bet jei oro sąlygos neleidžia, planus tenka perdėlioti. Saugumas – pirmoje vietoje“, – patikino jie.
Planuojantiems leistis į tokią kelionę Simona ir Rokas pataria neturėti didelių lūkesčių ir konkrečių planų.
„Jeigu esate keliautojai, kurie mėgsta daug laiko būti gamtoje, jei jums nenuobodu keliauti lėtai ir gal net dienų dienas horizonte matyti vien vandenį, jeigu nebijote iššūkių, o kaip tik norite jų turėti ir juos įveikti, toks keliavimo būdas jums gali būti priimtinas ir net labai patikti.
Svarbiausia turėti supratimo ir patirties, kaip buriuoti, ir būti atidiems dėl oro sąlygų“, – patarė keliautojai.
