Mokslininkę nuo mažų dienų domino estetika, vaikystėje ji lankė dailės mokyklą. Nuo tada spalvos jai tapo artimos iš praktinės pusės. Tuo pat metu Domicelė labai domėjosi žmonėmis – jų psichologija, emocijomis. Dėl to vėliau pasirinko pasichologijos studijas. Laimė, gyvenimas jai padėjo sulieti tuos du – spalvų ir emocijų – pasaulius.
Dabar ji baigė psichologijos doktorantūrą, o jos tyrimų tema – spalvų psichologija. Apskritai akademinis kelias jai labai artimas, lietuvė planuoja ir toliau tęsti tyrimus spalvų psichologijos srityje.
– Kaip atsidūrėte tobulai tiksinčių laikrodžių ir vaizdingųjų Alpių šalyje?
– Šveicarija mano gyvenimo žemėlapyje taip pat atsidūrė susiklosčiusių aplinkybių dėka. Iš dalies, šią šalį rinkausi dėl studijų – Ženevoje yra itin didelis tarpdisciplininis emocijų tyrinėjimų centras. Yra ir kitų priežasčių, kodėl rinkausi šią šalį, bet apie jas neišsiplėsiu. (Šypsosi.)
– Spalvų psichologija – kas tai?
– Yra didžiulis skirtumas tarp to, kaip spalvų psichologiją piešia populiarioji spauda ir to, kaip ją iš tiesų interpretuoja mokslas. Mes, mokslininkai, tiriame spalvų pomėgius, asociacijas, spalvų įtaką žmonių psichologinei ir emocinei būklei, siekiame atrasti apibendrintus rezultatus, nuspėti tendencijas. Tam reikia tikslumo, o tyrimai užtrunka daugelį metų.
Pavyzdžiui, mes tiriame, kaip žmonės tam tikras emocijas asocijuoja su spalvomis. Šiuo metu rengiame didžiulę tarptautinę apklausą, jau turime beveik dešimtį tūkstančių atsakymų, apklausa vyksta 80 šalių... Tokio dydžio apklausos dar nėra buvę.
Nustebino tai, kad tarp skirtingų šalių šiuo aspektu radome tikrai daug panašumų. Tai parodo, kad spalvos yra universali kalba, jog emocinė jų reikšmė visame pasaulyje yra suvokiama labai panašiai.
– Sakote, kad spalvų suvokimo per emocinę prizmę tendencijos yra universalios, tačiau ar nepasireiškia tam tikrų kultūrų įtaka?
– Būtina pabrėžti, kad galima matuoti daugybę skirtingų dalykų, susijusių su spalvomis. Jeigu liekame prie klausimo: „Kokią emociją jūs siejate su šia spalva?“, yra keletas skirtumų, kurie „viršija“ tendencijas.
Tarkime, raudona spalva yra labai dvilypė, ji asocijuojasi tiek su teigiamomis, tiek su neigiamomis emocijomis. Viena vertus, raudona yra meilė, aistra, bet ji taip pat gali sietis su pavydu, pykčiu. Kinijoje raudona yra sėkmės ir džiaugsmo spalva – ja rengiamasi per vestuves, Naujuosius metus, dėl to teigiama šios spalvos pusė Kinijoje yra labiau išreikšta, bet tai tikrai nereiškia, jog kinai mano, kad ši spalva neturi neigiamybių. Pastarąsias jie supranta, tačiau jos nėra tokios svarbios, kaip teigiamos emocijos. Kultūra kiek keičia suvokimą, bet universalios tendencijos tikrai išlieka.
– „Pantone“ spalvų institutas šiemet paskelbė dvi metų spalvas – ryškiai geltoną ir neutraliai pilką. Oficialiai buvo teigiama, kad toks derinys pasirinktas siekiant įkvėpti pozityvumo, kadangi abi spalvos – gana įnoringos ir nepriklausomos – šis turėtų reikšti dar ir dviejų skirtingų elementų vienybę. Ar gali būti, jog šių spalvų reikšmė nėra aktuali visiems? Gal vienoje pasaulio pusėje geltona ir pilka simbolizuoja viena, o kitoje – visai ką kita?
– Iš esmės, pilka spalva siejasi su negatyvumu, nusivylimu. Nors tyrimų apie šią spalvą nesame atlikę, manau, kad jos reikšmė visur išlieka panaši. Žinoma, daug įtakos turi ir pilkos atspalvis – kuo šviesesnė spalva, tuo ji pozityvesnė, tad
„Pantone“ pilkos atveju, ji kiek labiau linksta į neutralumą. Manau, jog pilka buvo pasirinkta siekiant atvaizduoti pasauliui sunkų periodą, koronaviruso pandemiją.
Tuo metu, geltona buvo pasirinkta lyg šviesos simbolis. Emociškai ji asocijuojasi su smagumu, džiaugsmu.
Esame atlikę tyrimų, kuriuose ieškojome, ką geltona spalva simbolizuoja 55 valstybėse. Tai buvo dvipusis atradimas. Visose šalyse geltona buvo siejama su džiaugsmu, ypatingai – Lietuvoje, Suomijoje, Naujojoje Zelandijoje. Tačiau šalyse, kur yra daugiau saulės šviesos ir mažiau lietaus, ši asociacija buvo mažiau svarbi. Tai nereiškia, kad tų šalių žmonės geltoną siejo su neigiamomis emocijomis, ši spalva jiems – tiesiog labiau neutrali.
– O kaip spalvų pomėgiai siejasi su metų laikais?
– Be emocijų asociacijų, spalvų pomėgiai yra dar viena sritis, kurią tiriame. Dažnai atrodo, kad emocijos ir pomėgiai turėtų būti panašūs, tačiau taip nėra. Kalbant apie minėtąją geltoną – ji asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, bet, tuo pačiu, yra ir viena nemėgstamiausių spalvų, ypač kalbant apie blankesnį ar tamsesnį jos atspalvį.
Nepaisant to, rudenį, kuomet gamtos dėka geltonos mūsų aplinkoje atsiranda kur kas daugiau, žmonės ją pamėgsta labiau. Kai ši spalva vėl išnyksta, ji tampa mažiau mėgiama. Tai rodo, kad aplinka tiesiogiai lemia mūsų pomėgį tam tikroms spalvoms.
– Dar Coco Chanel sakė, kad stilingos moters spintoje privalo kabėti maža juoda suknelė. Ši spalva – ir lieknina, ir aprangą paverčia puošnesne, bet ji taip pat simbolizuoja gedulą. Kokias emocijas iš tiesų kelia juoda?
– Juoda spalva yra pati neigiamiausia spalva, ji beveik neturi jokių pozityvių emocinių asociacijų, dažniausiai siejasi su liūdesiu, neapykanta. Juodai priskiriamos teigiamos asociacijos nėra emocinės. Tai – elegancija, aukšta klasė, prašmatnumas, prabanga...
Ir žmonės ją mėgsta dėvėti – tai mokslininkams kelia klausimą, ar spalvos iš tiesų gali veikti mūsų emocijas. Mes žinome, kad juoda turi būtent tokią reikšmę, bet kai pamatome žmogų, apsirengusį juodai, mums gali kilti visai kitokios asociacijos.
– Gyvenate Šveicarijoje. Šioje šalyje žmonės mėgsta baltą namų interjerą.
– Balta asocijuojasi su nusiraminimu, ji yra labai teigiama spalva. Dar ji gali sietis su švara, tvarkingumu, sterilumu. Mano nuomone, baltą interjere renkamasi dėl jos paprastumo, ji namus paverčia tarsi balta drobe, kurioje gražiai atsispindinti dekoracijos. Be to, labai šviesios spalvos vizualiai didina erdvę, puikiai atspindi šviesą.
– Ar pažvelgus į žmogaus spintą daug galima pasakyti apie jo asmenybę?
– Priežačių, kodėl žmonės renkasi tam tikros spalvos drabužius, yra daugybė. Vieni perka tai, ką siūlo parduotuvės, kiti akylai seka mados tendencijas, dar kitiems patinka, kaip spalva dera prie jų kūno, o kiti tiesiog dėvi savo mėgstamiausias spalvas.
Buvo atliktas toks tyrimas, kuris parodė, jog matydami ryškiomis spalvomis apsirengusį žmogų mes manome, kad jis yra labiau ekstravertiškas, bet ar tai yra tiesa? Taip pat moksliškai tikrinome plačiai pasklidusius teiginius, pasak kurių, vienokią ar kitokią spalvą pamėgęs žmogus pasižymi tam tikromis būdo ypatybėmis. Deja, tarp asmenybės ir jos mėgiamos spalvos neradome visiškai jokių sąsajų.
– Ar tiesa, kad vyrai gali matyti mažiau spalvų nei moterys?
– Fiziologiškai, žmogaus tinklainėje yra trijų tipų šviesai jautrūs receptoriai, jų dėka matome apie du milijonus spalvų. Receptorių išsidėstymas ir jų kiekis tipų atžvilgiu gali skirtis individualiai, bet tai spalvų matymui įtakos vargu ar turi – aiškaus sąryšio tarp receptorių ir galimybės atskirti spalvas nėra. Tiesa, vyrams maždaug 20 kartų daugiau nei moterims pasireiškia daltonizmas.
Semantiškai, kai kurie tyrimai rodo, jog vyrai savo kalboje vartoja mažiau spalvų pavadinimų, bet yra tyrimų, kurie vėlgi šiuo klausimu neranda jokio skirtumo tarp lyčių. Taigi, jei spalvų žodyne skirtumai tarp moterų ir vyrų ir pasireiškia, jie yra gana minimalūs. Viskas priklauso nuo žmogaus – jo interesų, išsilavinimo. Tarkime, chemikai ir dailininkai vartoja itin specifinius spalvų pavadinimus.
– Jūsų nuomone – ar jau išaugama iš stereotipų, jog mergaites neva reiktų rengti rožine, o berniukus – mėlyna spalvomis? Vyras su rožiniais ar žydrais marškinėliais irgi gali būti sutiktas keistai. Kaip tokie stereotipai atsirado?
– Kultūriniai stereotipai yra labai gajūs. Rožinė spalva kultūroje turi labai stiprią reikšmę, ji, vienareikšmiškai, – moteriškumo simbolis. Manau, kad šis stereotipas yra tikrai stipriai prigijęs, jis niekur nesitraukia, atvirkščiai, – globalėjančiame pasaulyje jis tik plečiasi.
Štai, Kinijoje rožinė, kaip ir Europoje, jau pradedama laikyti mergaičių spalva. Mokslininkams yra įdomus ir kitas klausimas: ar rožinė mergaitėms tikrai labiau patinka, negu berniukams?
Tyrimai rodo, kad kūdikystėje skirtumų tarp spalvų pomėgių ir vaikų lyčių nėra, visus vaikus traukia raudona. Nuo dviejų metukų iki mokyklos dauguma mergaičių iš tiesų mėgsta rožinę, o berniukai – mėlyną spalvas. Kiek vėliau, mergaitėms, ypač nuo devynerių metų amžiaus, rožinė ir mėlyna patinka vienodai, bet berniukai rožinės vengia, nes nenori būti laikomi mergaitiškais.
Nemažai suaugusių moterų taip pat vengia rožinės, o tuo tarpu stereotipus norintys laužyti vyrai kaip tik rengiasi šia spalva. Apskritai, norėčiau pagirti tuos tėvus, kurie vaikų drabužiams spalvas renka nepriklausomai nuo jų lyties ir, tokiu būdu, griauna mitus.
– Anglų kalba – turtinga spalvų vardais. Pavyzdžiui, yra sakoma „Coca Cola Red“, „Navy“ reiškia jūros mėlynumą, o „Sky blue“ – dangaus. Dar gana plačiai vartojami „Copper“ – vario – ir „Camel“ – kupranugario – spalvų pavadinimai. Atrodo, kad lietuviai spalvų vardams panašių atitikmenų turi, bet anglų kalboje jų – kur kas daugiau. Ar tai tiesa?
– Lingvistikoje spalvų pavadinimai yra skirstomi į dvi grupes: pagrindinius ir nepagrindinius. Pagrindiniai, tai – geltona, žalia, mėlyna, oranžinė, ir kitos spalvos. Lietuvių kalboje jų yra 12, anglų – tik 11. Mes turime du pagrindinius pavadinimus mėlynai spalvai apibūdinti – mėlyną ir žydrą. Rusai taip pat.
Antriniai pavadinimai yra sukuriami dėl daugybės priežasčių: norint pabrėžti niuansus, sukonkretinti spalvą, sukelti emocinę reakciją... Čia nuopelnus reikėtų skirti dažų kūrėjams. Manau, kad ir Lietuvoje nuėję pirkti dažų sužinotume dar negirdėtų spalvų pavadinimų. (Šypsosi)
