Pietų Afrikos Respublika – toliausiai nutolusi valstybė kitame Žemės pusrutulyje – dirbti ir leisti laisvalaikį Alkui pasirodė itin patogi, mat čia yra ta pati laiko juosta kaip ir Lietuvoje. O ką jau kalbėti apie egzotiką, kurią galima rasti atsitraukus nuo kompiuterio.
Tad pakviestas čia šaltąjį sezoną leidžiančių draugų lietuvių – jėgos aitvarų entuziastų Alkas ilgai nesuko galvos ir trims savaitėms išskrido pasisvečiuoti šalies sostinėje Keiptaune ir jo apylinkėse.
„Šalis labai didelė ir įdomi savo gamta bei istorija, o vienas populiariausių jos miestų – pietuose prie vandenyno įsikūręs Keiptaunas. Tai labai įvairiakultūris miestas, pasaulio jėgos aitvarų ir vandenlenčių sporto meka.
Pats esu išbandęs jėgos aitvarus, tačiau man mieliau – ant žemės. Džiaugiuosi, kad žygiams laiko radau ir čia, – aplankiau du kalnus: Liūto Galvą ir Stalo kalną“, – džiaugėsi profesionalus žygeivis.
Alkas pasidžiaugė šiame mieste sutikęs daugybę sportuojančių žmonių, lengvesniais ar sudėtingesniais maršrutais kopiančių į viršukalnes, besimėgaujančių vandens sportais ar vakarop pakrantėje bėgiojančių krosą.
Vyras juokėsi, kad po darbo dienos išėję pasivaikščioti sostinės promenada daugelis pasijunta tarsi tarp tūkstančių maratonininkų – po darbų čia bėga daugybė miesto gyventojų.
Vis dėlto didžiausią įspūdį lietuviui padarė Gerosios Vilties Kyšulio nacionalinis parkas. Jam labai pasisekė, mat vieno žygio metu čia sutiko net kelis Afrikos gamtą atspindinčius gyvūnus: strutį, babuiną, akiniuotųjų pingvinų, zebrą ir antilopių.
„Su stručiu bandžiau palenktyniauti – jo pavyti neįmanoma. Paskui išsiaiškinau, kad stručio greitis yra 70 km per valandą, o žmogaus rekordas – 46 km per valandą. Tad kad ir kokios geros fizinės formos būtum, niekada jo nepagausi.
Prie zebro ir antilopių pavyko prisėlinti gana arti – buvau be galo laimingas galėdamas taip arti prie jų prieiti laukinėje gamtoje! Ką jau kalbėti apie peizažą, vertą milijono, – Gerosios Vilties kyšulio gamta, čia netoliese susiliejantys du vandenynai, kloniai, paplūdimiai, kalnai ir uolos, senasis švyturys, iki XIX amžiaus buvęs itin svarbus laivybai.
Gražesnių paplūdimių, kuriuose, beje, nekilnojamojo turto turi ir Holivudo žvaigždės, tikrai nemačiau niekur Europoje“, – pasakojo A.Paltarokas.
Istorija besidomintis vyras daug laiko praleido Keiptaune, jo uoste domėjosi architektūra, šalia miesto esančiais garsiaisiais Konstancijos vynuogynais. Dienų dienas čia galima leisti tiesiog klajojant po miestą ir apylinkes.
„Man sakė, kad šis miestas turistams nėra itin saugus, tačiau nepajutau jokio pavojaus, o paklajoti buvau išėjęs ir vėlai vakare. Ne dėl to, kad esu adrenalino mėgėjas, bet kai savimi tiki, miesto centre tikrai saugu.
Tiesa, teko važiuoti ir per neturtingųjų, juodaodžių rajonus, vadinamuosius „township“, susiformavusius čia istoriškai. Atskirtis ten išlikusi, didelis nedarbas, nors pati šalis ekonomiškai išsivysčiusi, turtinga valstybė.
Esu ekstravertas, man patinka susipažinti su naujais žmonėmis. Jei atkeliavai į kitą valstybę ilgesniam laikui, sakoma, užsirašyk į vietos teniso ar golfo klubą. Lankiausi tik populiariame sporto klube, bet pažinčių tikrai buvo ne viena.
Čia žmonės noriai bendrauja visur – ir muziejuose, ir kavinėse. Jaučiamas tarptautinis visų kultūrų įvairiausių profesijų mišinys“, – pasakojo Alkas.
Kelionės, pasak Alko, ne tik užima laiko, bet ir reikalauja resursų ir galimybių, tačiau jis tiki, kad dar kartą atvyks į PAR. Mat nespėjo apsilankyti ten, kur nuvykti jam itin svarbu – Mafikengo mieste, įsikūrusiame šalies šiaurėje, netoli Johanesburgo.
„Gal kitiems tai niekuo neišsiskiriantis gana nedidelis miestas, bet man, kaip ir kitiems pasaulio skautams, jis – pradžių pradžia.
Būtent čia XIX amžiaus pabaigoje, per britų ir būrų karą, kilo skautų idėja: miestas buvo apsuptas, ne vieną mėnesį vyko mūšiai, o gynybai vadovavęs karininkas Robertas Badenas-Powellas tuo sunkiu metu paauglius subūrė padėti kariškiams ir išžvalgyti priešų teritoriją. Taip atsirado skautai, kurių dabar pasaulyje milijonai“, – pasakojo A.Paltarokas.
